Jau pamiršome, kaip reikia švęsti šv.Kalėdas

Štai sostinės gyventojams siūloma Naujuosius pasitikti išskirtinėje miesto erdvėje - Televizijos bokšte įsikūrusiame restorane „Paukščių takas“. Čia jūsų lauks šventinė vakarienė, vakaro vedėjo programa, diskoteka ir, be abejonės, įspūdingi Vilniaus vaizdai. Tiesa, ir kaina už tokį vakarą įspūdinga - bilieto kaina su pakilimu - 120 eurų. Ko gero, įkandama ne kiekvienam. O ypač atsižvelgiant į tai, kad prie staliuko turi sėdėti ne mažiau kaip 4 asmenys. Tad romantiškai sutikti Naujųjų nepavyks.

Ne ką prastesnį variantą savo svečiams siūlo ir Raseinių rajone įsikūręs populiarus restoranas „Karpynė“. Čia gruodžio 31 d. vakaro programos kaina suaugusiam asmeniui siekia 88 eurus. Vakaro svečius čia linksmins vedėjas, gyvo garso muzika, pramogos vaikams ir, žinoma, šventiniai fejerverkai.

O štai norintiems 2018-uosius sutikti prie jūros, Palangoje, populiarus viešbutis „Floros simfonija“ taip pat yra parengęs pasiūlymą. Galima rinktis vakarą pirmame aukšte su šventine vakariene, bet be programos ir su fonine muzika už 45 eurų mokestį suaugusiajam. Arba galima švęsti antrame aukšte, kur bus galima mėgautis tuo pačiu šventiniu trijų patiekalų meniu, taip pat vedėjo programa, akustiniu koncertu ir šokiais iki ryto „vos“ už 130 eurų.

Pasižvalgėme ir šventinių kelionių pasiūlymų. Iš norinčių Naujuosius metus sutikti Laplandijoje, už 5 d. kelionę autobusu su lietuviškai kalbančiu gidu, aplankant Taliną, Helsinkį ir Rovaniemio miestelį, kuriame gyvena tikrasis Kalėdų Senelis, kelionių organizatorius prašo 179 eurų. Šventinio vakaro meniu ir vedėjų nebus, tačiau kelionės metu visos nakvynės bus viešbučiuose, o ryte jūsų lauks pusryčiai.

- Šiandien tiek daug dėmesio skiriame šventėms, neretai Naujuosius metus minėdami ypač griausmingai. Ar taip nepamirštame tikrosios švenčių prasmės ir tradicijų? - „Vakaro žinios“ paklausė etnologo Liberto KLIMKOS.

- Tarp lietuvių Naujųjų metų šventimas atsirado tuomet, kai jie pradėjo gyventi miestuose arba jei jie buvo susiję su administracija. Nes Naujieji metai yra administracinė šventė, ne gamtos. O gamtos šventė yra Saulėgrįža. Ji gali būti astronominė ir paprotinė. Astronomiškai šiemet ji buvo gruodžio 21 d. 18 val. 29 min. O paprotinė arba tradicinė - tai yra Kalėdos. Tačiau skaičiuoti metus nuo 25 d. nėra taip patogu, todėl ir atsirado kalendoriniai metai.

Šios šventės tradicijos pradėjo klostytis maždaug XX a., kai apie tai, kaip pasaulis švenčia Naujuosius metus, mus pasiekė žinios per spaudą ir kitus informacinius šaltinius. Tad ir į lietuvišką kaimą atėjo Naujieji metai. Būdavo rengiami vaidinimai, per kuriuos pasirodydavo pavargę, kuproti, apiplyšę senieji metai, o tada įžengdavo jaunikaitis su knyga rankoje - Naujieji metai. Po tokių vaidinimų jaunimas kartais kieme degdavo laužą ar šiaudų kūlį. Štai kokie buvo lietuviški fejerverkai. Vėliau lietuviai ėmė keltis į miestus ir ilgainiui perėmė bendraeuropines tradicijas su šampanu ir fejerverkais.

- Tačiau giliosios lietuviškos tradicijos susijusios su gamta, tad ne Naujųjų metų sutikimas, o būtent Kalėdų šventė turėtų būti mums svarbesnė ir prasmingesnė?

- Be abejonės, taip. Be to, Kalėdos - ir gamtos, ir krikščioniška šventė. Ši šventė ypač Lietuvoje labai išskirtinė, nes mes švenčiame ne tik Kalėdas, bet ir Kūčias, kai šventinei vakarienei į tėvų namus sugrįžta vaikai iš įvairiausių pasaulio šalių tam, kad visa šeima susėstų prie stalo. Juk šeima yra valstybės stiprybės pagrindas. Jei šeima nepasiduoda visokiems liberalizmo vėjams, kurie mūsų nedidelę tautą kiaurai perpučia, tuomet ir valstybė turi vilties išlikti ateityje.

Tuo tarpu Kalėdos visada buvo daugiau bendruomenės šventė. Tuomet būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai su palinkėjimais. Pavyzdžiui, Žemaitijoje kaimuose vaikščiodavo dvylika bernelių, kurie kaimą gindavo nuo įvairių blogių ir burtų. Aukštaitijoje ateidavo senis Kalėda su gerais linkėjimais ir giesmėmis. Kaimas mokėjo linksmintis.

- O kur dovanos, kurios šiandien tapo svarbiausiu šventiniu atributu?

- Gal ir nustebsite, bet dovanų tradicijos nėra senos. Mūsų seneliai Kalėdų dovanų negaudavo. Didžiausia dovana vaikams būdavo skanūs šventiniai patiekalai ir laikas su tėvais. Nes kaime gyvenančių lietuvių šeimose tėvai labai daug dirbdavo ir dažnai vaikai daugiau laiko leisdavo su seneliais. Kiek vėliau atsiradus dovanų tradicijoms, dovanos turėjo būti tik rankų darbo.

Dabar mums švenčių madas diktuoja prekybos tinklai, o ankščiau lietuviai turėjo ir dar vieną gražią pasiruošimo šventėms tradiciją - tai turgūs per visą adventinį laikotarpį. Vykdavo šeškaturgis, kur buvo galima įsigyti šiltų drabužių, pirštinių, kojinių, taip pat kailinukų. Vėliau skaistaturgis - dovanų turgus, po to saldaturgis, kur buvo prekiaujama maistu, kurio prireiks Kūčių ar Kalėdų stalui. Mažojoje Lietuvoje vykdavo žąsų turgus, nes tradiciškai ant Kalėdų stalo turi būti patiekiama kepta žąsis su obuoliais.

- Šiandien mes viską supaprastinome arba, kaip mėgstama sakyti, sumoderninome, tad ant Kūčių stalo dažnai jau galima pamatyti ir mėsos patiekalų, retas laikosi pasninko.

- Sakyčiau, kai atsisakoma savų tradicijų, šventė tampa ne modernesnė, o paprasčiausiai kvailesnė. Ant Kūčių stalo atsiranda mėsa, egzotiški valgiai, vaisiai. Juk Kūčių vakarienės metu prisimenami mūsų protėviai, vaikams ir anūkams pasakojama apie šeimos ir giminės istoriją. Jeigu tai išimsime, liks tik tuščias kulinarinis pasimėgavimas. O juk lietuviškos tradicijos yra daug arčiau žmogaus sielos. Dėl tų tariamų modernizmų prarandame savo dvasingumą. Kuo tada šventė skiriasi nuo paprasto draugų susiėjimo? Juk šventės išskirtinumas ir daro ją įsimintina, spalvina mūsų gyvenimą.

Tad mūsų tradicijos yra daug prasmingesnės nei dabar ateinančios mados. Tai labai svarbu prisiminti. Štai ir artėjantys Naujieji metai - tai laiko slenkstis, o tokiu metu reikia žiūrėti ir į praeitį, ir į ateitį. Ir mes turėtume pagalvoti apie tai, kokie buvo praėję metai, kas buvo padaryta, kokie būtų ateities planai ir lūkesčiai. Ne tik savo viduje, bet ir šeimoje svarbu aptarti, kokie bus kiti metai, kokie bus tikslai. Juolab kad kiti metai ir mūsų valstybei labai svarbūs - švęsime šimtmetį. Tad manau, kad kiekvienas pilietis turi pagalvoti, kokius pėdsakus jis paliks istorijoje. Ar norime, kad ir ateinančius šimtmečius išliktų ir gyvuotų mūsų valstybė bei Tauta. Nes iššūkių yra labai daug, juos reikia spręsti ir ar juos išspręsime priklausys nuo mūsų - piliečių - nuo kiekvieno iš mūsų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“