Profesoriaus Vytautas Kasiulevičius sako, kad įvertinti mūsų padėtį kovoje su virusu sunku, nes infekcijos plitimo kreivė yra nestabili. Ir atsakyti vienareikšmiškai, kur kryps situacija, negalima. Prognozėms dar per anksti.

- Tačiau vis kartojama, kad po šios pandemijos negyvensime taip, kaip gyvenome. Ar galėtumėte atsakyti konkrečiau - kaip gyvensime? Kaukes viešoje erdvėje teks nešioti metus ar dvejus?

- Ne, nevaikščiosime su kaukėmis metus ar daugiau. Bet greičiausiai vaikščiosime su jomis tam tikrais mėnesių periodais. Priklausys nuo to, kokios bus mūsų galimybės gydyti šį susirgimą. Tai bus labai svarbu. Bet tai, kad COVID-19 protrūkis, kuris yra dabar, nebus vienintelis, tikrai galima užtikrinti. Protrūkiai bus, kol apie 70 proc. populiacijos neįgis imuniteto šiam susirgimui.

Įsivaizduokime šį susirgimą, lyg gripą, tik daug piktesnį. Jei gripas ateina tam tikrais mėnesiais, tai greičiausiai ir šis susirgimas turėtų ateiti tam tikrais mėnesiais. Tad vasarą, kai COVID-19 neturėtų būti iš esmės, nes ir kiti koronavirusai mėgsta šaltesnį metų laiką, gali būti, jog bus laikotarpis, kai to viruso nebus. Ir keliauti nebus kliūčių. Tikėtina, kad labiausiai mėgstamas koronaviruso laikas bus lapkričio-gruodžio mėnesiai, taip pat ankstyvas pavasaris - gal kovas, balandis. Sunku dabar atsakyti tiksliai, kaip tas COVID-19 sezoniškumas nusistovės.

- Esate sakęs, kad dabar reikia kurti „gyvenimo su virusu“ strategiją. Kaip ji atrodys konkrečiai?

- „Gyvenimo su virusu“ strategija yra prisitaikymas prie jo. Žinodami, kada koronavirusas aktyvus, kada ateina, turime ruoštis apsisaugoti tuo metu - įvesti įvairius ribojimus. Tada, kai koronavirusas pasitraukia, galime tuos ribojimus švelninti, suvaržymus atlaisvinti. Tai pagrindinės šios strategijos tezės. Turėsime apsispręsti, kiek galime toleruoti koronaviruso plitimą, nes plisdamas jis sukels visokių dalykų, vienas jų - šoktelės mirtingumas.

- Ar keisis ir mūsų bendravimas? Pavyzdžiui, ispanai, italai susitikę bučiuojasi, mes santūresni, bet su gimine susitikę taip pat apsikabiname, sėdame prie didelio stalo.

- Taip, šiek tiek keis. Neišvengsime pokyčių. Ir, žinoma, mums reikės prie to priprasti. Jau keletą metų savo pasisakymuose kalbėjau, kad geriau neduoti rankos sveikinantis gripo epidemijos metu. Tie dalykai dabar tikrai galios.

Aišku, gripą mes toleravome, nes yra vakcina. Kai ir COVID-19 susirgimui atsiras vakcina, kai mes iš tiesų galėsime užtikrinti daugeliui žmonių saugumą juos paskiepydami, ypač tam tikrų visuomenės grupių saugumą, kai bus vaistai, tada galėsime šiek tiek laisviau reaguoti. Bet kol mes turime vienintelę visuomenės sveikatos apsaugos priemonę - karantiną, arba socialinės distancijos priemonę, tol tai ir naudosime. Ir turėsime taikyti visuotinai. O valstybė turės kiekvieną kartą įsikišti, kad sumažintų riziką savo gyventojams.

- Kiek mūsų pasikeitusį gyvenimą lems valdžia savo privalomais sprendimais ir kiek mūsų pačių baimės? Ar pastebite žmonių baimę?

- Žmonės labai greitai prie visko prisitaiko. Ir pripranta. Kai tik situacija pagerės, pradės užmiršti dabar esamą padėtį. Kai žmonės pripras, kad yra bangos, kurios ateina ir atslūgsta, jie į tai reaguos ramiau. Pirma banga visada yra pati pavojingiausia, sunkiausia, žmonių priimama blogiausiai. Ilgainiui žmonės prisitaikys prie to. Manau, visiems reikės išmokti su tuo gyventi, išmokti vertinti realiai visas rizikas. Nei jų pernelyg neperdedant, nei apskritai neigiant.

Jei mes gyvename nebijodami, kad mirsime nuo miokardo infarkto, nors nesirūpiname savo svoriu, mityba, kraujospūdžiu, tai ir šiuo atveju gyvename lygiai taip pat rizikuodami, kad susirgsime ir pateksime į ligoninę. Visas tas rizikas reikia vertinti adekvačiai. Bet jei nieko nedarai, tai nieko gero ir nebūna. Jei saugaisi, stengiesi to išvengti, tai susitvarkai su situacija. Manau, kad dabartinę koronaviruso bangą mes pergyvensime visai normaliai - Lietuva kol kas neblogai atrodo toje situacijoje. Bet kitos bangos irgi bus ir mes nežinome, ar jos bus didesnės, ar mažesnės. Bet tas kolektyvinis imunitetas (tie 70 proc. populiacijoje persirgusių asmenų, kaip jau minėjau) juk nesusidarys per metus, greičiausiai nesusidarys ir per keletą metų, kaip teigė Harvardo universiteto mokslininkai.

- Medikus, ypač tiesiogiai dirbančius su užsikrėtusiais ligoniais, vadiname herojais. Kiek kainuoja tas heroizmas?

- Aš savęs nepriskiriu prie tų, tiesiogiai dirbančių. Dirbu užnugaryje. Lenkiu galvas prieš esančius priešakinėse linijose. Mano darbas daugiau analitinis, nors aš komunikuoju su visais dirbančiais fronto linijoje. Tie medikai daro fantastinį darbą, kai kurie jų - net ir labai aukšti vadovai, pavyzdžiui, Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė, ji pati yra fronto linijos pirmoje vietoje. Jos drąsa mane žavi, nes infekcinėje ligoninėje yra sunkūs, sudėtingi pacientai, bet be jos buvimo toje epidemijos židinio vietoje nebūtų tokio sklandaus darbo. Daugelis tų žmonių, kurie yra tiesioginėje kontakto zonoje, jie iš tikrųjų aukojasi ir nusipelno didelės pagarbos. To neturėtume užmiršti ir ateityje.

Todėl kad viruso bangos kartosis ir mums reikės tokių žmonių, kurie nuoširdžiai pasišventę savo darbui. Kalbu pirmiausia apie gydytojus infektologus, anesteziologus reanimatologus, kurie betarpiškai susiduria su infekuotaisiais. Esu labai sužavėtas mūsų - Santaros klinikų - komandos darbu: anesteziologų reanimatologų, kurie kasdien yra fronto linijoje. Gintautas Kėkštas, Ingrida Lisauskienė, jie tikrai pasišventimo darbui pavyzdys. Galiu nulenkti galvą ir gydytojų pavardes vardinti be galo. Juos matau kiekvieną dieną ir žinau, ką jie turi išgyventi atsidūrę šitame „reaktoriuje“.

- Labai daug mūsų medikų, lyginant su kitomis šalimis, yra užsikrėtusių. Ar tai yra mūsų nepasirengimo kovai su koronavirusu įrodymas?

- Užsikrėtusių yra ir kitose šalyse. Bet tai, kad mes buvome nepasirengę, faktas. Ir tai, kad nesiruošėme tai pandemijai, taip pat galima tvirtai pasakyti. Nes jei mes tą būtume padarę, nereikėtų tų bemiegių naktų, visų pastangų (ir Vyriausybės, ir visuomenės), kad mes pagaliau turėtume ir apsaugos, ir gydymo priemonių, ir daug kitų dalykų.

Bet apskritai ne kaltinimų dabar laikas, reikėtų kalbėti, kad tai yra didelė pamoka, jog mes negalime būti arogantiški tokiose situacijose. Žmonija turi suprasti vieną dalyką, kad toks išbandymas yra signalas mums, visai visuomenei, kad atsipalaidavimo laikas baigiasi - mes turime išmokti mobilizuotis, kad žmonija išgyventų.