respublika.lt

Ištrinti iš Sausio 13-osios istorijos metraščių

(210)
2022 sausio 13 13:33:00
Justina GAFUROVA

Šiandien, Sausio 13-ąją, skaičiuojame prabėgusius 31-erius metus nuo tų dienų, kai kiekvienas Lietuvos žmogus įsitempęs laukė žinių apie įvykius prie Parlamento rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, kitų svarbių valstybei objektų. Iš visos Lietuvos čia vyko žmonės, vedini vienintelio tikslo - apginti Nepriklausomybę. Tačiau šiandien kai kuriuos tų dienų liudininkus bandoma tiesiog ištrinti iš istorijos, lyg jų visai nebuvo.


„Vakaro žinių" kalbintas Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos vadovas Gasparas Genzbigelis neslėpė, kad gynėjų nuotaikos nėra šventinės matant, kas vyksta Lietuvoje.

×
nuotr. 12 nuotr.
Sausio 13-toji. Eltos nuotr.

„Nuotaikos atspindi realybę. O ji yra tokia, kad mūsų, suprantančių, kokia yra Laisvės kaina, vis mažėja. Deja, daug kas iš politikų to nesupranta, todėl rūpinasi tik savo postais ir partijų interesais. Šiandien jau trisdešimt metų esame laisvi, tačiau nelabai mokame naudotis laisve", - sako G.Genzbigelis.

Jis prisipažįsta, kad didžiausias skaudulys yra matyti, kaip pasaulį palieka Laisvės kovotojai, taip ir nesulaukę tinkamos pagarbos: „Kasmet atsisveikiname su vis daugiau žmonių, kurie taip ir nesulaukė nei jiems priklausančio statuso, nei tinkamo išlydėjimo. Manau, valdžiai tai yra patogu ir naudinga. Daug valdžios atstovų apsidžiaugtų, jei mūsų ir neliktų, jie nelabai nori mus matyti tuose minėjimuose. Juk esame gyvi istorijos liudininkai, o ją šiuo metu bandoma visaip iškraipyti.

Dėmesio pribrendusiais klausimais taip pat mažai. Juk ir Lukiškių aikštė iki šiol taip ir neįprasminta. Vieta, kur turėtų būti pagerbtos visos Laisvės kovos."

Nuo Sausio 13-osios prabėgus 30 metų, pernai Seimas pagaliau įteisino Laisvės gynėjo statusą. Visgi daugybė žmonių, dalyvavusių šiuose įvykiuose, tinkamos pagarbos nesulaukia.

„Įstatymas priimtas, bet rezultatas gana išplaukęs. Statusą gaus ir kone Boleslavo Makutinovičiaus milicininkai, jį bus galima suteikti ir prokurorams. Jeigu taip yra, kam tuomet iš tiesų skirtas tas statusas?

Graži idėja buvo ir Laisvės gynėjo-kario savanorio statusas, skirtas tik tiems, kurie buvo prisiekę ginti valstybę, tačiau tai pasimetė diskusijose.

Manau, visais atvejais valstybė turi pasakyti „ačiū" tiems žmonėms, kurie savanoriškai gynė, dalyvavo, nukentėjo. Dabar situacija tokia, kad vieni gavo statusą, buvo apdovanoti medaliais, kažkam skirtos kompensacijos, kiti nieko negavo. Kažkas suspėjo, kažkas pasikuklino ir iš viso nieko negavo. Tokių labai daug. Kaip ir norinčių gauti garbės.

Pavyzdžiui, kaip kai kurie politikai, kurie skelbiasi dalyvavę parlamento gynyboje. Taip, gal jie ir buvo Seime, su Vytautu Landsbergiu gal kavą gėrė, bet tikrai nebudėjo postuose, kaip kad mes darėme, būdami įsitikinę, kad gyvi neišeisime. O paprasti žmonės, kurie nenukentėjo, neprisiekė, bet budėjo, statė barikadas ir rizikavo, visai nežinia kada savo padėkos sulauks", - svarsto G.Genzbigelis.

Siuntė žinią pasauliui

Gynėjų statuso sulaukė ne visi. Kai kurie žymiai prisidėję prie Nepriklausomybės išlaikymo šiandien netgi trinami iš istorijos. Vienas tokių - Žanas Sergejevas. Tuomet jam tebuvo 20 m. Mūsų istorijai svarbų vaidmenį su kitais jaunuoliais Žanas atliko tomis sausio dienomis dirbdamas ir budėdamas Sitkūnų stotyje. Tai jo sužadėtinės, Sigitos, balsas pirmasis kreipėsi į pasaulį su žinia, jog Lietuva okupuojama, tačiau pasiduoti neketina.

„Vakaro žinioms" pasakodamas apie tas dienas, Žanas prisimena, jog darbas Sitkūnų stotyje turėjo būti dviejų mėnesių projektas.

„Ėjo antras mėnuo, kaip mes ten dirbome tarsi tam tikrame projekte. Arvydo Linarto dėka mes, keli jaunuoliai, turėjome galimybę keletą kartų per savaitę iš Sitkūnų radijo stoties vėlais vakarais (gal nuo 22 val. ar vėliau) transliuoti laidas, kalbėdami jaunimui apie populiariąją muziką. Aš taip pat buvau vienas iš tų radijo žokėjų, kartkartėmis atvykstantis transliuoti laidų", - sako Žanas. Jeigu ne šis projektas, Sitkūnų radijo stotis tuo metu, kai prasidėjo įvykiai, galėjo ir likti tylėti. „Nes ten buvo tik pultas ir mikrofonas. O visą reikalingą aparatūrą A.Linarto dėka mes atsivežėme iš Kauno. Dėl to galėjo vykti transliacijos ir galėjo būti kalbama į eterį", - sako Ž.Sergejevas.

Svarbus jaunų žmonių indėlis

Jau sausio 12-ąją Sitkūnų stotyje darbas nebuvo įprastas. Vilniuje, prie Seimo ir Televizijos bokšto renkantis žmonėms, Žanas visą naktį budėjo prie pulto Sitkūnų radijo stotyje.

Kaip atsiminimuose pasakojo radijuje dirbęs Algimantas Zubė, tą naktį Žanui teko ir laidus sujunginėti, kad iki pulto pavyktų atvesti telefoną, jeigu V.Landsbergiui tektų telefonu eterio metu kreiptis į Tautą.

„Tą naktį Kauno televizijos komitetas mums buvo atsiuntęs žurnalistą Raimundą Ylą, kuris taip pat visą naktį buvo su manimi, bendravo su Vilniumi. Aš kalbėdavau eteryje, pranešdavau naujienas, leidau tautinę, patriotinę muziką. Kauno politechnikos institutas jau buvo atsiuntęs kelis studentų atobusus, buvo ruošiamasi gynybai, statomos barikados. Radijo stoties direktorius liepė perjungti galingesnius siųstuvus, kad mus girdėtų visas pasaulis", - prisimena Žanas.

Atidirbęs visą naktį, į pultą atvykus kolegai Vyteniui Petrusevičiui, Žanas išvyko namo, tačiau ten įsijungęs radiją išgirdo eteryje kalbant savo sužadėtinę - Sigitą, kuri tuo metu lietuvių ir anglų kalba skaitė tekstą, skelbiantį pasauliui apie įvykius Lietuvoje. Jaunas vyras sako nė nesuabejojęs, kad turi vykti atgal į radiją. „Buvo jau sausio 13-oji. Supratau, kad man bus sunku patekti atgal. Tad pas giminaitį paprašiau mane nuvežti į studiją Kaune, iš kur paėmiau magnetofoną, kad apsaugai Sitkūnuose galėčiau pasakyti, jog neva atvežėme papildomos aparatūros ir mane įleistų. Tai pavyko, nors autostrada Kaunas-Klaipėda jau buvo užblokuota.

Atvykus prie pulto radau V.Petrusevičių ir Sigitą. Mūsų pastiprinimui vėliau buvo atsiųstos žurnalistės iš Kauno Jolanta Šarpnickienė ir Dzintra Varžgalienė", - pasakojo Žanas.

Bandė ištrinti iš istorijos

Tik vėliau, paklaustas, ar jaunas drąsus vaikinas už šią patirtį buvo kada apdovanotas, Žanas prisimins, kad dalinant medalius jis ir didžiulį vaidmenį tą naktį atlikusi Sigita buvo pamiršti, o kai kas, matyt, iš didelio garbės troškimo netgi kalbėjo, esą Sigitos radijuje iš viso nebuvo. Nors tai ji pirmoji kreipėsi į visą pasaulį iš Sitkūnų radijo stoties. Apie tai byloja ne tik garso, bei ir vaizdo įrašai, nuotraukos.

„Mes tai darėme ne dėl garbės ar medalių, pakanka, kad kažkas ir po trisdešimties metų pakalbina. Tačiau sakyti, kad neliko apmaudo, būtų netiesa. Žurnalistės, kurios mums buvo atsiųstos į pagalbą iš Kauno, buvo apdovanotos, o mes, jauni ir drąsūs, nebuvome apdovanoti.

Vėliau su manimi buvo susisiekę, prašė, kad paliudyčiau, jog ir jos (žurnalistės - red. past.) buvo šalia tą naktį. Aš buvau jaunas ir tik po kurio laiko supratau, kad tai buvo informacijos rinkimas, siekiant gauti medalius", - sako Ž.Sergejevas.

Kažkuriuo metu buvo pasirodžiusi žinia, kad rusų tankai juda Sitkūnų link. Paklaustas, koks jausmas tuo metu apėmė, Ž.Sergejevas sako, kad baimės, atrodė, nejaučia nė vienas.

„Labiausiai jautėme bendrystę, žmonių vienybę, susitelkimą. Vieni kitų nepažįstantys žmonės stovėjo petys petin, padėjo vieni kitiems vardan Tėvynės.

Iki šiol manau, kad tos dienos Lietuvai buvo aukščiausias patriotizmo taškas - kai visoje Lietuvoje žmonės buvo tokie vieningi.

Gal buvome labai jauni ir drąsūs, tad per daug negalvojome, kas gali atsitikti. Tačiau mums buvo duoti nurodymai, kad jeigu būtų puolimas, turime nesipriešinti, palikti darbo vietas prieš tai paleidus paskutinį įrašą, kurį man buvo įdavęs iš Vilniaus atvykęs žmogus. Kas jis buvo toks, nežinau", - pasakoja Ž.Sergejevas.

Paklaustas, ar ten buvo V.Landsbergio kalba, Žanas sako, kad tai buvo kreipimasis į Tautą, tačiau ne V.Landsbergio įrašytas: „Tai buvo profesionalaus diktoriaus įrašytas tekstas, Tautai ir pasauliui skelbiantis apie tai, kad mes neišsižadame Lietuvos signatarų pasirašyto Nepriklausomybės akto ir savo laisvės."

Lietuvą įsivaizdavo kitaip

Nors Sitkūnų puolimas neįvyko, Ž.Sergejevas su Sigita radijuje budėjo dar kelias dienas. Jis atsimena dar vieną kolegą - Artūrą Gumbrevičių (Ačkozaurą).

Žanas sako, kad ši patirtis jį tiesiog susargdino radijo liga. Tad jis įkūrė pirmą komercinę radijo stotį Kaune „Titanikas", išbandė save „Pūko" radijuje, vėliau daug metų dirbo radijo stotyje „Tau". Beje, praėjus keliems mėnesiams po Sausio įvykių, Žanas vedė Sigitą, su kuria pragyveno dvidešimt santuokos metų. Šiandien jau ketveri metai, kaip Žanas gyvena Amerikoje su antrąja žmona.

Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, paklaustas, ar už tokią Lietuvą būdami jauni buvo pasiruošę numirti, Ž.Sergejevas prisipažįsta, jog šio klausimo bijojo labiausiai. „Labai dažnai pagalvoju, ar tikrai už tokią Lietuvą sėdėjome Sitkūnuose, rizikuodami savo gyvybėmis. Tai, kad mes ten buvome, Lietuvai davė naudos. Mus girdėjo pasaulis, gavome patvirtinimus, kad mus girdi Japonija, Olandija, Vokietija, Prancūzija ir kitos šalys... Reikia pasakyti, kad ne visai už tokią Lietuvą tada kovojome, norėtųsi, kad mūsų Lietuva keistųsi", - sakė Ž.Sergejevas.

Nieko neprisimena

„Vakaro žinios" susisiekė su Arvydu Linartu. Jis patikino, kad Vytenis, Žanas ir Sigita tomis istorinėmis akimirkomis padarė svarbų darbą ir jam nesuprantama, kodėl šie jauni drąsūs žmonės šiandien yra pamiršti, o kai kas bando sakyti, kad jų radijuje nė nebuvo.

„Vakaro žinios" bandė ieškoti, ar yra išlikęs žurnalas ar archyvai, kuriuose būtų užfiksuoti visi tomis dienomis stotyje dirbę žmonės, tačiau niekas apie tokį žurnalą nežinojo. Net ir žurnalistė Jolanta Šarpnickienė. Kaip ir Dzintra Varžgalienė. „Vakaro žinioms" ji tikino, kad tai, ką pasakoja naktiniai stoties didžėjai, esą yra netiesa. Paklausta, ar tai reiškia, kad vaizdo įrašai, kuriuose matyti ir žurnalistai iš radijo, ir V.Petrusevičius prie pulto, yra suklastoti, žurnalistė visgi tarė, kad „gal kokias penkias minutes Vytenis ir pakeitė kitą žmogų". Paklausta, iš kur žurnalistės, atvykusios į radiją, gavo tekstą, kurio anglišką vertimą reikėjo skaityti, Dz.Varžgalienė prisiminti negalėjo.

Interviu kalbamės su Vyteniu PETRUSEVIČIUMI:

„Vakaro žinios" susisiekė su Vyteniu Petrusevičiumi, kuris, būdamas 21-erių, kaip ir Žanas, Sitkūnų radijo stotyje dirbdavo vėlais vakarais, o reikšmingomis sausio dienomis atliko patriotišką darbą. Vos pradėdamas pasakoti tų dienų atsiminimus, V.Petrusevičius iš karto įspėjo, kad tikroji tiesa yra kitokia nei oficialioji versija.

- Jūs Sitkūnų radijuje dirbote naktiniu didžėjumi?

- Taip, tuo metu su Žanu dirbau neformaliame jaunimo klube „Diskoteka", o po darbo, apie 23 val., važiuodavau į Sitkūnus. Ten mano darbas būdavo paleisti kasetę, kurioje būdavo įrašyta laida. Didžėjaus darbas būdavo ištransliuoti įrašytą laidą ir leisti muziką.

Į Sitkūnus atvažiavau sausio 13 d. vakarą panašiu laiku kaip visada. Noriu pabrėžti, kad tai, ką pasakoja visuomeninio radijo darbuotojai, didžioji dalis yra arba nesusipratimas, arba atviras melas.

Tuo metu radijuje buvo vyras, regis, inžinierius. Atvažiavau aš ir pradėjau dirbti, transliavau laidą, o vėliau leidau muziką. Šalia buvo telefonas, tad nuolat skambindavau tėčiui, kuris buvo Vilniuje, Seimo gynybos komitete. Taip gaudavau informaciją apie tai, kas vyksta Vilniuje, nes neturėjau nei televizoriaus, nei radijo. Vilniuje prasidėjus neramumams, tėtis įspėjo, kad gali būti bandoma užimti ir Sitkūnus, tad jis patarė klausytojams į eterį pranešti, kad reikia pagalbos. Pirmieji palaikyti atvažiavo privatūs taksistai, kurie užblokavo pastatą. Taip pat atvažiavo mano draugai, patriotiškas neformalus jaunimas. Supratau, kad reikalingas tekstas pranešimui į eterį. Apie tai kalbėjau su tėčiu, kad jis pasidomėtų V.Landsbergio ar kažko Seime, koks tekstas turėtų būti. Tuomet į eterį pasakiau, kad mums reikalingi žmonės, galintys įrašyti tekstą ir išversti. Labai greitai radijuje jau buvo Sigita, kurios aš iki to laiko nežinojau. Ji greitai suredagavo mano rašytą pirmąjį tekstą, išvertė į anglų kalbą. Studijoje dar buvo toks skulptorius Juozas Ruzgas, kuris filmavo tai, kas vyksta.

Žurnalistės iš Kauno atvažiavo apie 3 val. Iki tol tekstus skaitė ir vertimus darė Sigita. Ir tai yra užfiksuota vaizdo medžiagoje.

- Oficialiai kažkodėl sakoma, kad Sigitos nė nebuvo radijo stotyje?

- Būtent. Tai labai apmaudu. Kaune yra tokia vieta - Ryšių kiemelis. Kartą aš užėjęs pamačiau, kad ten yra Ryšių istorijos muziejus. Pamačiau, kad tame muziejuje ne tai, kad nėra nei manęs, nei Žano, nei Artūro, bet nėra net Sigitos. Neva viską padarė Kauno radijo žmonės, konkrečiau, dvi žurnalistės, kurios buvo mums atsiųstos.

Tai pamatęs net nusikeikiau. Nors metų metus per LRT prieš kiekvieną Sausio 13-ąją rengiamos laidos, rodoma medžiaga iš Sitkūnų ir tuose kadruose aš sėdžiu prie pulto. Aš sėdžiu su languotais marškiniais ir akiniais, o šalia sėdi Sigita. Tuo metu nebuvo jokių žurnalisčių iš Kauno.

Apie tai kažkada esu rašęs ir savo socialinio tinklo anketoje. Netgi buvau įkėlęs nuorodą į vaizdo įrašą, kuriame viskas matyti. Po kurio laiko norėjau įrašą parodyti savo vaikams, o paaiškėjo, kad jis jau užblokuotas.

Žinoma, aš tai dariau ne dėl kažkokios garbės, tiesiog nekenčiu melo. Man apmaudu ne dėl savęs, o dėl Sigitos ir Žano. Taip pat ir dėl Artūro, budėjusio radijuje dvi savaites. Juk tik Sigitai atvykus į radiją transliacija įgavo prasmę.

Beje, man buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas. Tuo metu aš buvau savanoris, tad kai buvo apdovanojami savanoriai kūrėjai, kurie gynė Seimą, aš buvau apdovanotas kaip savanoris kūrėjas, tačiau už veiklą Sitkūnų radijo stotyje Sausio įvykių metu. Tai reiškia, kad buvo surinkti faktai, liudijimai apie tai, kad aš tuo metu ten buvau. Žinoma, niekas to nedarė dėl medalių, o iš jaunystės ir meilės Tėvynei bei vienas kitam. Bet siekiant garbės kraipyti istoriją yra nesąžininga. Mane tokie dalykai labai pykdo.

- Tokia patirtis, kuri teko jums dar esant labai jauniems, pasėja patriotizmo sėklą viduje?

- Aš esu iš patriotinės šeimos. Mūsų giminėje yra žmonių, kurie mirė miškuose, buvo sušaudyti, buvo pasodinti į kalėjimus. Mano mama gimė Sibire. Tačiau ji yra Škirpaitė, turi Škirpos kraujo, tad augino mus patriotiškai. O štai tėtis, būdamas dar 18-kos, 1955 m. už vėliavos iškėlimą buvo nubaustas 12 metų kalėjimo. Mane patį dar dešimtoje klasėje už politinius įsitikinimus išmetė iš dailės mokyklos. Tad savo vaidmens Sitkūnų radijo stotyje per daug ir nesureikšminau. Kažkada esu rašęs, kad visi įvykiai bėgo kaip sapne. Viskas atrodė, kaip kažkokia virtuali realybė, buvau kažkaip nemaloniai ramus. Suvokimas, kas įvyko, atėjo tik po paros, kai susitikau su tėvu. Tik tuomet pratrūkau, verkiau ir meldžiausi už žuvusius žmones.

Sunku papasakoti ar aprašyti, ką jaučiau. Labiausiai gal kaltę. Kaltę, kad likau „sausas". Buvau išties saugioje vietoje, kur joks pavojus negrėsė, kai tuo metu Vilniuje žuvo žmonės. Buvo pikta ant savęs ir kartu džiaugiausi, kad nenukentėjau. Gyventi labai norėjosi. Kaip niekada.

- Šiandien, praėjus 31-eriems metams, kaip matote mūsų valstybę? Už tokią Lietuvą tuomet rizikavote savo gyvybėmis?

- Ne, tikrai ne. Manau, visi mes ne taip įsivaizdavome Nepriklausomą Lietuvą.

Tie žmonės, kurie dabar skelbiasi esantys už laisvę, įskaitant ir Laisvės partiją, iš tiesų užsiima manipuliacijomis. Taip atrodė sovietinis komjaunimas. Amoralu, kai žmonės, kurie tais laikais buvo prisitaikėliai, dabar, išvertę skūras, mušasi į krūtinę, kalbėdami apie laisvę ir meilę Lietuvai.

Kitaip sakant, mes išsilaisvinome iš okupacijos, bet dabar gyvename pagal tokias pačias sąlygas, kokias tada diktavo okupantas: buvo griaunama šeima, religija, valstybė norėjo auklėti vaikus pati. Visa tai šiandien matome vykstant Lietuvoje.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (210)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LIKVIDAVIMAS: Taršos Danėje likvidavimo darbai Klaipėdos miesto savivaldybei kainavo 55.000 Eur, žala aplinkai dar neapskaičiuota.
  • STATYBOS: 5,3 ha teritorijoje Brastos g. 18, 18A, 20 ir 20A, būsimo Kėdainių tilto link, numatoma statyti daugiabučius gyvenamuosius namus su visuomeninės, komercinės paskirties objektais ir į plėtrą bendrovė ketina investuoti daugiau nei 80 mln. Eurų.
  • PARDAVIMAI: Nepaisant iššūkių žaliavų ir darbo rinkose, SBA Grupės minkštųjų baldų gamintojas „Kauno baldai“ pernai produkcijos pardavė 34 proc. daugiau palyginti su 2020 metais.
  • BARJERAS: Fizinį barjerą pasienyje su Baltarusija stato maždaug 600 darbuotojų, koncertina jau įrengta jautriausiuose pasienio ruožuose.
  • LEIDIMAS: „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange'as pirmadienį gavo leidimą apskųsti sprendimą išduoti jį JAV.
  • EVAKUACIJA: Australija pirmadienį pradėjo evakuoti savo diplomatų Kijeve šeimų narius ir paragino savo piliečius skubiai išvykti iš Ukrainos, pranešė australų laikraštis „The Sydney Morning Herald“, o Prancūzija paragino savo piliečių atsisakyti kelionių į Ukrainą.
  • IMPORTAS: Energetikos ministerijos duomenimis, nuo 2019-ųjų iki 2021 metų pradžios importas iš Baltarusijos į Lietuvą sudarė nuo 30% iki 40% visos šalies biokuro rinkos, o šiuo metu yra apie 40% mažesnis nei prieš metus.
  • GAMYKLA: Nyderlandų dviračių įmonė „Pon.Bike“ Kėdainiuose atidarys elektrinių dviračių gamyklą ir jos pajėgumas sieks iki 600.000 dviračių per metus.
  • STATYBOS: „Rail Balticos“ statyboms tęsti Lietuva prašys apie 687 mln. eurų
  • SUVARŽYMAI: Prancūzijoje nuo pirmadienio įsigalioja sugriežtinti suvaržymai nuo COVID-19 dar nepasiskiepijusiems gyventojams.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar jau apsirūpinote respiratoriais?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje tvoros pusėje stovintys asmenys Jūsų nuomone labiau pažemino Sausio 13-osios aukas?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1 +4 C

-7 -2 C

 

0 +4 C

0 +4 C

-5 +3 C

 

+1 +4 C

0-6 m/s

0-8 m/s

 

0-10 m/s