4 nuotr.„Dažniausiai iš draugų ar pažįstamų tenka išgirsti: „Tai dar vis dirbi tą darbą? - Taip, - atsakau. - Na, tai pasakyk, kurį laidą kirpti - mėlyną ar raudoną?“ - šaipydamiesi paklausia“, - juokdamasis pasakoja išminuotojas srž. Andrius Blažauskas, tarnaujantis Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.
12 metų atidavęs rizikingam ir adrenalino kupinam darbui A.Blažauskas dalinasi savo patirtimi ir atveria visiems paslaptingai skambančios bei retai girdimos profesijos kasdienybę.
- Išminuotojas - reta profesija. Kodėl, jūsų manymu, taip yra?
- Iš tikrųjų, išminuotojų nėra labai daug. Jie dirba specifinį darbą ir tiesiog per daug nesireklamuoja. Atvažiuoja, padaro savo darbą ir išvažiuoja ruoštis kitam darbui. Išminuotojų daliniai yra kovinius vienetus remiantys vienetai. Taip pat gana sunku paruošti specialistą, kuris šį darbą galėtų dirbti. Užtrunka daug laiko, kai kurie žmonės nenori rizikuoti arba jiems tiesiog nusibosta ruoštis.
- Ar tai pavojinga profesija?
- Na, mes turim tokį posakį: „Išminuotojas klysta tik vieną kartą.“ O jei tiksliau, tai du kartus - pirma klaida yra šios profesijos pasirinkimas, o antra - lemtinga ir neatitaisoma. Bet ar ji pavojingiausia iš visų profesijų? Manau, jog kiekvienas darbas yra pavojingas, bet jei žinai, ką darai, ir neleki stačia galva į pavojų, tai viskas būna gerai. Tiek policininko darbas yra pavojingas, tiek ir ugniagesio, tiek ir mūsų. Tik skirtumas gal tas, jog mes tiesiogiai lendam į pavojų, kad nenukentėtų kiti žmonės.
- O kada pirmą kartą išgirdote apie šią profesiją?
- Apie šią profesiją išgirdau jaunystėje. Mes gyvenom Kauno rajone, netoli Nemuno, ir ten močiutės, seneliai pasakojo, kad aplinkui kažkur buvęs Antrojo pasaulinio karo aerodromas, karo linija ėjusi. Mano vienas bendraklasis palei Nemuną, vandens nuplautame šlaite, aptiko kažką panašaus į bunkerį. Mes jame radome visokių daiktų, bet nelabai dar suvokėm, kas ten yra - buvo mums gal 12-13 metų. Tas bendraklasis atsinešė vieną iš radinių, dabar nepasakysiu, kas ten tiksliai buvo, prie mokyklos. Ačiū Dievui, kad mus pamatė mokytojas ir suprato, jog ten sprogmuo. Mus sudrausmino, iškvietė policiją, bendraklasis paaiškino, kur viskas yra. Gavom stipriai barti už tai, kad tuos daiktus lietėm. O tada nuo tokio kalno stebėjom, kaip išminuotojai toj vietoj viską susprogdino, viską, ką buvom radę. Kaip dabar suprantu, tai ten ir šovinių buvo, ir sprogmenų, ir daug visokių daiktų, apie kuriuos mes dar nieko nesupratom. Tas įvykis paliko įspūdį. Tai buvo mano pirmos išgirstos žinios apie realų išminuotojo darbą.
- O apie kokią profesiją svajojote būdamas paaugliu?
- Juokaudamas tėvui sakydavau, kad būsiu bulkučių kepėju, kulinaru, bet gyvenimas mane pasuko į kariuomenę. Aš mokiausi šaltkalvystės, turėjau tapti šaltkalviu, kuris gamina įrankius. Tai irgi gana kruopštus darbas. Bet mano jaunystėje buvo sunkūs laikai - nelabai Lietuvoje buvo darbo. Nuo 16 metų pradėjau eiti į savanorišką krašto apsaugą, nes brolis pastūmėjo. Paskui, sulaukus 18 metų, teko išvažiuoti į užsienį, vėliau gavau pasiūlymą išvažiuoti į tarptautinę misiją Balkanuose. Aišku, buvo pačiam smalsu ir įdomu. Be to, atlieki pareigą Tėvynei. Aišku, finansai suviliojo. Pabuvęs misijoj galutinai supratau, kad noriu tarnauti profesinėje karo tarnyboje.
Šiuo metu batalione aš esu sprogmenų neutralizavimo būrio skyriaus vadas. Nepraėjo nė 13 metų, dirbant išminuotojo darbą, kol tai pasiekiau. Tiesiog dirbau, stengiausi, važiavau, buvau pastebėtas.
- Kalbant apie pačią išminuotojo kasdienybę, kas šiame darbe yra įdomiausia?
- Pats darbas. Nėra rutinos. Kiekvieną kartą skirtinga vieta, skirtingas daiktas, skirtinga aplinka, kurią turi išsaugoti, skirtingi sprendimų priėmimai - kaskart turi mąstyti kitaip, nes vienodų situacijų nebūna.
O įdomiausia yra, kai ruošiesi išvažiuoti į iškvietimą ir gauni adresą, kur teks važiuoti. Smalsiausia yra, ką ten rasi. Jei rasi, sakykim, didelį sprogmenį, kaip elgsiesi, kiek jis pavojingas, ką reikės išsaugoti... Nes visą informaciją pamatai tik atvažiavęs prie paties daikto.
Taip pat labai įdomios visos darbo technologijos, kadangi nuo jaunystės tėvas mokė remontuot ir mašiną, ir traktorių, ir visa kita. Išminavimui skirta įranga nėra standartinė, ne bet kas gali pačiupinėti tuos daiktus, ne bet kas gali juos valdyti. Jauti azartą, kai mąstai, kaip tai padaryti tiksliau, kokybiškiau ir geriau, nes nuo tavo darbo rezultato priklauso aplinkinių gyvybės ir poveikis aplinkai. Taip pat mes turim savo robotukus, kaip daug kam sakom - išminuotojų akytes, rankytes ir kojytes. Robotuko vardas yra Motiejus. Jis turi daug kamerų, ranką, pats gali nuvažiuoti iki daikto, jį apžiūrėti, įvertinti situaciją, ar saugu priartėti išminuotojui.
- Ar dažnai dirbant kyla baimė, adrenalinas?
- Adrenalinas kyla visą laiką, bet mes vadovaujamės tokiu mąstymu: jeigu per daug bijai, padarysi didelę klaidą, jeigu visai nebijai - irgi padarysi klaidą. Mes tarpusavy dažnai juokaujam: jeigu eidamas prie sprogmens tu visiškai nejauti baimės, vadinasi, reikia pagalvoti apie profesijos keitimą, nes tau greičiausiai negerai su galva.
Kiekvieną kartą einant prie sprogmens yra jauduliukas, bet neskubant ir priimant teisingus sprendimus situaciją galima visai lengvai išspręsti. Kai tarnavau pėstininku, be abejo, tas pavojus atrodė kitaip. Tapęs išminuotoju pradžioje nebuvo baisu. Atvirkščiai, buvo smalsu, įdomu, kas kaip veikia, kaip atliekamas tas darbas, kaip vyksta sprogimas. Visos procedūros buvo įdomios. Kuo didesnis sprogimas, kuo jis galingesnis, tuo įdomiau. Esmė tokia, kad kai paragauji išminuotojo duonos, supranti, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, jei kulka gali sužeisti vieną žmogų, tai sprogimas gali sužeisti dešimtis ar šimtus žmonių. Tad pavojaus suvokimas ateina su laiku, su patirtim. Iš pradžių atrodo, kad gali rizikuoti bet kur ir bet kada, ir nieko nebus, bet patirtis rodo visai ką kita.
