Išgyvenę pragarą, bet nepalūžę

1941 m. birželio 14-ąją su šeima į nežinomybę ištremtas alytiškis mokytojas Jonas Abromaitis paliko 20 metų rašytus savo tremties užrašus. Ne spaudai, kaip užrašė ant vieno savo sąsiuvinių, tam, kad juos perskaitytų anūkai ir jų ainiai. Mokytojo užrašai peržengė šeimos ratą. Tėvo prisiminimus apie lietuvių pergyventas kančias Užpoliarėje į knygą sudėjo jo duktė Lina Abromaitytė-Malinauskienė, gyvenanti Kaune.

Užpoliarės kančias L.Malinauskienei teko pergyventi ir pačiai. Galbūt vaikui jos neatrodė tokios skaudžios. Ypač jei vaiką iš paskutinių gyvasties syvų saugojo tėvai. Bet buvo vaikų, kurie Trofimovsko pragare prarado abu tėvus. Arba tėvai prarado vaikus. Iš daugiau nei 400 lietuvių, 1942 m. atsidūrusių Trofimovske, išgyveno vos vienas ketvirtadalis.

Kerštas už lietuvybę

„Kai man užduoda klausimą už ką mus taip kankino, turiu tik vieną atsakymą. Tai buvo kerštas Lietuvos šviesuomenei, labiausiai - mokytojams, kurie vaikus mokė mylėti Lietuvą, pasakojo apie sukilimus, kovas už tautos laisvę, o galutinai sugadino naujosios valdžios nuotaiką tuoj po Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Sukviesti į susirinkimą Kaune, tūkstančiai mokytojų, išklausę, kad vaikus nuo šiol turės mokyti kitaip, atsistojo ir vieningai sugiedojo Lietuvos himną“, - prisiminė L.Malinauskienė savo tėvelio pasakytus žodžius.

Birželio 14-osios naktį į Likiškėlių kaimo (Alytaus apskr.) mokytojo J.Abromaičio namus pasibeldę ginkluoti naktiniai svečiai liepė skubiai dėtis daiktus. Labai skubino, tėvai rinko tai, kas reikalinga penkerių metų Linai ir keleriais metais už ją vyresniam sūnui Antanui. Bet atsitiko taip, kad į paklodę surištos mantos ryšulys po kelių mėnesių kelionės traukiniu ėmė ir išgaravo. „Mums buvo pasakyta visus nešulius sudėti į gretimą vagoną, o kai buvome išlaipinti Altajaus krašte, Bijske, paaiškėjo, kad likome, kaip stovime. Su lengvais drabužėliais, po pagalvę kiekvienam vaikui ir vienu užklotu“, - mena buvusi tremtinė.

Kelionė į nebūtį

Bijske atvažiavo vežimai ir išvežė žmones į kolūkius dirbti. J.Abromaitį paskyrė į kalvę. Kalant metalą, kibirkštis papuolė į akį ir ją išdegino. „Prisimenu, tėtis parbėga kruvina galva, kiša ją į kibirą su vandeniu, rėkia, skausmas begalinis. Vienintelis vaistas buvo kalio permanganatas. Taip tėvelis visą gyvenimą dešine akimi nebematė“, - pasakojo tuometinė šešiametė. Šeima ten prabuvo nepilnus metus, kiti ir bulvytes spėję pasisodinti, kad nebadautų, bet bulvių nesulaukė. Liepė krautis mantą ir vėl į kelionę - Šiaurės link. Vežė traukiniu, plukdė barža, sunkvežimiais nepravažiuojamais keliais kratė. Po trijų mėnesių kelionės išlaipino ant Lenos kranto. Du mėnesius teko laukti, kol vėl kažkas kažkur išveš. Galiausiai vėl įlaipino į baržą. „Vienus išleisdavo viename krante, kitus kitame. Bent kažkokia augmenija ten buvo, o mus vasarai baigiantis atvežė prie ledo kalno, kur tik 10 cm įšalusios tundros palei krantą. Artėjo poliarinė žiema. Bet mes nežinojome, kas ji tokia“, - pasako vaiko atmintyje įstrigusius vaizdus tremtinė.

Kartu su 400 lietuvių barža keliavo plytos, smėlis. Žmonės nežinojo, kam jie. Paaiškėjo, barakų, kuriuos patiems reikėjo susiręsti iki speigų, statybai. Anot L.Malinauskienės, baržoje dauguma buvo moterys bei vaikai, jiems ir teko statytis tuos barakus. Viršininkai vyrus ir augesnius vaikinukus išvežė į kitą salą žvejoti valstybei. Lipdė žmonės plytas, kaip sugebėjo, brido į įšalusią tundrą samanų, kimšo jas tarp plytų. Neva šildymuisi pastatė barakuose perpus perpjautas metalines statines, „barabanais“ vadinamas. Kuo šildytis, jei malkų nėra? Kas atsinešdavo nuo lentpjūvės nugriebęs pliauską vandeniui pakaitinti, suimdavo, teisdavo. Tie, kas išgyveno pirmąją žiemą, antrajai ruošėsi iš anksto. Plaukdami į salas žvejoti, prisirinkdavo pakrantėse iš Aukštupio atplukdytų šakų.

„Nieks Lietuvoje su gėlėmis nebepasitiks...“

Barakai nešildomi, poliarinė naktis. Duodavo po 300 gramų duonos. Vaikus tėvai palikdavo ant narų, o patys išeidavo dirbti. J.Abromaitis, jo žmona Malvina, dar keletas inteligentų buvo paskirti sanitarais. Tiksliau sakant, tą baisią poliarinę žiemą jie buvo lavonų surinkėjai. Juos siųsdavo per barakus tikrinti, ar ten žmonės dar gyvi. Mamytė sakydavusi, kiši ranką į gultą ir čiuopi, kūnas atšalęs ar dar šiltas. Nuo neseniai mirusių, utėlės dar neatšokusios, rankos jomis aplimpa.

Mirusius kėlė nuo narų ir rogėmis vežė į vadinamąsias kapines, lavonų kalną už kelių šimtų metrų nuo barakų. Sušalusius guldydavo „štabeliais“ vieną ant kito. Kitą dieną atveža naują auką, o vakarykštės jau poliarinių lapių apgraužtos. Pavasariop atvežti į salą kaliniai žemę šiek tiek prakalė ir sulaidojo mirusiuosius į vieną negilų kapą. Daugumą kūnų vėliau, nuplovusi skardį, nusinešė Lena.

Mirė ištisos šeimos. „Daug jaunų ten buvo. 28-30 m. kaip mano tėvai. Jie vis tikėjosi, kad perkels kur nors, išsigelbės. Į Trofimovkos salą, kartu su kitais šviesuoliais atvežtas buvo biologas, profesorius Vincas Vilkaitis. Kai jaunesni guosdavęsi, profesorius linguodavo galvą ir sakydavo „Nieks mūsų Lietuvoje su gėlėmis jau nebepasitiks.“ Profesorius tuose ledynuose mirė pirmąją žiemą“, - mena L.Malinauskienė.

Gelbėtojai

Gulėjo žmonės poliarinėje tamsoje mėnesiais nepasikeldami nuo narų, nusilpę, klebančiais nuo skorbuto dantimis, nepaeidami, alkani, kandžiojami parazitų. Vaikai, susispaudę vienas prie kito, šildėsi. Gulint net plaukai prie sienų prišaldavo. Aplinkui ledas ir amžina naktis.

„Praėjus šitiek metų tie prisiminimai lyg ryškiausia akvarele nulieti. Matau sniegą, Šiaurės pašvaistės juostelę, grįžtančios saulutės žymę. Visi, kas tik galėjo pakilti, klibinkščiavo pasižiūrėti grįžtančios šviesos pėdsako. Mums tai buvo vienintelė viltis, kad kas nors pasikeis. Saulė kilo, bet daugelis mūsų būtų nepakilę, jei ne iš kažkur saloje atsiradę du petrogradiečiai gydytojai“, - mena tremtinė.

Visi spėlioję, kas pakvietė tuos geradarius. Juk Trofimovkos tremtiniai gyveno be radijo, šviesos. Tie gydytojai, pakeliui į salą, Lenos Aukštupyje kirto pušis, krovė ant šunų kinkinių jų šakas ir vilko į salą. Virinę jie puoduose tas šakas, nešiojo po barakus ir girdė žmones tuo karčiu vitaminingu gėrimu. Ypač žiūrėjo vaikų. Gydytojai iš valdžios išreikalavę žirnių, daigino juos ir po mažytę formelę dalydavo vaikams. Ta pagalba ne vienam padėjo sulaukti pavasario.

Ištrūkę iš kančių salos

O pavasarį suskirstė į brigadas ir išsiuntė su laiveliais po salas žvejoti tinklais. Vaikai likdavome palapinėje. Tėvai vakare grįždavę šlapi iki kaklo. „Šimtasiūlės permirkusios. Išgręždavo ir guldavo ant šlapių. Pasikeisti nebūdavo kuo. Pasikloti taip pat. Ryte garas kyla, velkasi ir vėl eina. Taip žvejojome iki pat 1947-ųjų. Tais metais mama labai susirgo ir dėl to gavome leidimą pakeisti vietą. Laivu mus atplukdė iki Jakutsko. Pirmą klasę pradėjau lankyti 10 metų“, - mena L.Malinauskienė.

Jakutske prabėgo dar 11 metų. Baigė mokyklą, technikume įsigijo radiotechnikės specialybę. Tuo metu, 1958-aisiais, išėjo įsakas, kad ištremti dar būdami nepilnamečiai gali grįžti į Tėvynę.

Palikusi šeimą, 21-erių metų Lina grįžo į širdy dar gyvą Lietuvą. Atminty dar teberuseno tremties pavasarį liepsnojusios tulpės, įsiminė linksmi mama, tėtis. Tremtis iš jų išsunkė sveikatą. Grįžo vienas paskui kitą. Ji, po metų - mama, dar po metų - tėvas, galiausiai parvažiavo brolis su žmona lietuvaite ir dviem jų vaikučiais. Po ilgų lojalumo tikrinimų jauna tremtinė jau turėjo darbą Sitkūnų radijo stoty. Vėl susitiko visi. Laimingi, kad išgyveno. Bet skaudama širdimi dėl pažinotų, dingusių nebūtyje. Dažnai aplankanti širdgėla, kad tiems, kurie gelbėjo žmones, liko nepadėkota. Nepadėkota tiems, kurie po karo važiavo į tremties vietas parvežti Lietuvos našlaičių. Vien iš Trofimovkos du studentai parvežė 16 našlaičių. Pakeliui į Jakutską iš kitų tremties vietų surinko dar 46. Kiti tėvų netekusių vaikų ieškojo Omske, Tomske, Kazachstane. Iš viso į Lietuvą buvo sugrąžinta per 200 lietuvių vaikų.

Minėjimo renginiai

Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas - prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.

Birželio 14-osios, sekmadienio, rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos šv.Mišios.

Likus minutei iki vidudienio - Tylos minutė - pilietinė akcija okupacijos aukoms atminti.

Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje, bus pakelta Valstybės vėliava.

Netrukus po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.

Po to šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidės istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“.

Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.

Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedamos gėlės prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.

Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A.Barausko kapo Perlojos kapinėse.

Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.