1 nuotr.Keistai surėdytas pasaulis: mes vis žvalgėmės, laukėme pavasario, manėme išvysią jį ateinantį žaliu žydinčiu taku. Mūsų prisiminimuose visi pavasariai tokie. Tačiau mūsų atmintis mums išsaugo tik tai, kas gražiausia ir mieliausia, nepalikdama vietos tiems niūriems vaizdams, be kurių pavasario tiesiog nebūna.
Kur ten! Šis pavasaris prasidėjo… net sunku pasakyti - kada? Tačiau žinome, kad didelėje šalies dalyje pavasariu vadinome pirmąsias kovo dienas, kitur - paskutiniąsias vasario. Tik rytų Lietuvoje tuo metu daug kur baltavo sniegas, o Dieveniškėse netgi buvo sąlygos slidinėti. Tos dienos praėjo, mes žvalgėmės po šalis ir tikėjomės praplyštančio pavasario, visų pirma saulės. Tačiau laukėm - ir nesulaukėm. Jau dabar galime sakyti, kad visas šių metų kovas saulėtom dienom nelepino.
Šio pavasario pirmas trečdalis dar sykį mums paliudijo: gamta „žino“, kaip reikia elgtis bet kuriuo atveju. Pagal įprastą mūsų pavasario scenarijų atšilimas turėjo prasidėti ne anksčiau kaip kovo vidury arba jo paskutinę dekadą. Štai tada galėtų plykstelėti šiluma, o žaluma į šakas koptų labai sparčiai. Žinoma, skubėtų ir paukščiai, ir visa, kas gyva. Šiemet, kaip ir ne vieną pavasarį iki šiol, pavasario pradžia buvo ilga, ir visa tam periodui skirta šiluma buvo išdalinta taip, kad niekas neskubėtų, kad nepadarytų klaidų ir nenukentėtų. Nežinodami gamtos sakytume, kad tai - atsitiktinumas. O ne, tai yra labai svarbus dėsnis, kuris visada veikia. Beje, labai vėluojantį pavasarį, kokių teko matyti ne vieną, viskas įvykdavo tokiu tempu, kad galėjai tik žiūrėti išplėtęs akis ir stebėtis. Taigi, šiemet viskas yra gerai, pavasaris iš lėto daro savo darbus ir niekuo nepavėluos. Žinoma, ir niekur nenuskubės.
Retą pavasarį atsitinka taip, kad per Gandrines (kovo 25 d.) turėtume tiek daug sugrįžusių gandrų. Jie dar skrenda ir skris iki balandžio pirmosios dekados galo. Neturime tuo stebėtis - kai kurie jų žiemojo Pietų Afrikos Respublikoje, jų kelias labai jau ilgas. Gandrinių dieną gražiai mėlynavo žibuoklės, kėlė galvas rūteniai, vištapienės. Tačiau pora šaltesnių dienų (kai kur ir vėl baltavo sniegelis) dar sykį sulaikė visus nuo skubėjimo. Gal jau dabar matysime jų žiedus? O jų besižvalgydami būtinai girdėsime giedančius kikilius, strazdus giesmininkus, liepsneles ir, ko gero, pilkąsias pečialindas.
Pabaliais, papelkiais pasklido didžiųjų ančių poros. Taip jau surėdyta, kad patinėlių (gaigaliukų) yra šiek tiek daugiau, nei antelių, todėl jų pasaulyje apstu meilės trikampių, besibaigiančių nors ir nežiauriomis, bet labai aistringomis peštynėmis. O jų visų rezultatas - kasdien vis pilnėjanti dėtis, kurią greitai pradės perėti antelė. Jai tenka ypač sunki ir atsakinga priedermė, nes aplinkui labai daug pavojų. Jeigu antelė būtų tokia spalvinga kaip gaigaliukas (daug kas to klausia ir mano, kad tai baisi nelygybė, kad abu jie turi būti „gražūs), ne tik jos dėtį, bet ir ją pačią plėšrūnai pastebėtų ir sunaikintų iš karto. Ji raiba, tad beveik nesiskiria nuo sausos žolės.
Tačiau sausa žolė ne visus apsaugo - kiekvieną pavasarį vis laukiame, kad mūsų bendras protas ir sąmonė keisis, kad mes suprasime, jog pievų gaisrai yra baisi naikinimo priemonė. Kur tau. Taigi pavasaris atėjo, o mes jo pirmąjį trečdalį užbaigiame tikrai ne gerais darbais gamtai.
