Išduodi kalbą - išduodi savo Tautą ir jos namus

Bet atsitiko kitaip. Nepaisant, jog Konstitucijos 14 str. skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių, į tą valstybinę kalbą jau įbruktos trys svetimos raidės. O kiek palaukus, turbūt bus įbrukti ir mūsų rašybai svetimi diakritiniai ženklai. Tad nuo šių metų gegužės 1-osios, jei šis įstatymas įsigalios, galėsime skelbti lietuvių kalbos sisteminio žlugdymo pradžią. Vien dėl to, kad įsiteiktume užsieniečiams. Už pasityčiojimą iš mūsų kalbos balsavo net 82 Seimo politikai - „naujieji lituanistai". 37 balsavo „prieš", 3 - susilaikė, o dalis nutarė balsavime nedalyvauti.

O kaip šį didžiulį mūsų visų pralaimėjimą ir daugumos Seimo narių išdavystę vertina žmonės, žvelgiantys į lietuvių kalbą kaip į Tautos turtą? Juk kalba yra vieninteliai tikri „Tautos namai".

Asociacijos „Talka kalbai ir Tautai" vicepirmininkas Jonas Vaiškūnas ne kartą savo straipsniuose pabrėžė gimtosios lietuvių kalbos unikalumą. Jos savybę atspindėti mūsų baltiškąją, lietuviškąją mąstyseną, jauseną, pasaulio supratimą. Lietuvių kalbos paplitimas, vartojimas, anot J.Vaiškūno, netgi nubrėžia mūsų valstybėje demarkacinę liniją.

Už tos linijos, kaip patys jaučiame, Lietuvos valstybės teritorijoje vis mažiau girdima lietuviška šnekta, o gatvių pavadinimus skelbia ne tik lietuvių kalba užrašytos lentelės. Negi norime pažeminti savo kalbą dar labiau, nei ją prieš tris dešimtmečius bandė ignoruoti jedinstvininkai? Ar šalies prezidentas ryšis vetuoti šį valstybinės kalbos statusą menkinantį įstatymą?

- Sunku suprasti, ką darys politikai, kai įvairios politinės aplinkybės keičiasi, - atsakė J.Vaiškūnas. - Čia įvairių samprotavimų gali būti. Prezidentas gal suskaičiuos, kiek jo veto Seimas jau atmetė, o jei prezidentas vetuos Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, visiškai akivaizdu, kad Seimas tokį veto atmes. Bet turi išlikti principinga prezidento laikysena.

Prieš rinkimus prezidentas žadėjo, kad nepalaikys asmenvardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis, sakė, taip galbūt būtų galima rašyti ne pirmame paso puslapyje. Visos abejonės dėl šių Gitano Nausėdos žodžių būtų išsklaidytos, jei prezidentas Seimo priimtą įstatymą vetuotų. Jei prezidentas sau ištikimas, jei jo ankstesni žodžiai nebuvo tik jaukas rinkėjams - turėtų įstatymą vetuoti.

Tai yra pozicija. Simbolinė pozicija. Pilėnai irgi gynėsi. Pilėnai pademonstravo, kad dėl vertybių galima ir žūti, kad vertybės svarbios visai Tautai. Toks prezidento ėjimas iki galo (įstatymo vetavimas - red. past.) Lietuvai tikrai būtų į naudą. Turėtų vetuoti. Jei galvoja taip, kaip aš galvoju, norėčiau tikėti, kad jis atsilaikys.

- Teigiama, kad valstybine lietuvių kalba parašytas asmenvardis sieja tą asmenį su Lietuvos valstybe. Ar nesulauksime paradoksų, kai lenkiškas asmenvardžio įrašas su „w" jau labiau sies asmenį ne su Lietuva, bet su Lenkija?

- Lenkiškas įrašas sies su Lenkija, o Lietuva jau nebus suvereni valstybė vien dėl to, kad, spaudžiama gretimos valstybės, turėjo nusileisti. Iš Seimo tribūnos ne kartą aukščiausio rango politikai kalbėjo apie pasižadėjimus kitai valstybei. Realiai apie pažadus pradėta kalbėti nuo Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo 1994 m. Dar įsipareigojome, kad atskira sutartimi bus aptarta, kaip elgtis su asmenvardžiais, bet tokios sutarties nebuvo.

Spaudimas yra geopolitinis. Lenkija visas žemes į rytus nuo Bugo laiko savo istorinėmis žemėmis - kresais, kurių siena pasislinko dėl geopolitinių aplinkybių. Todėl čia iš pradžių buvo įvesta „lenkų korta", o dabar - nebyli sutartis, kad Lietuvos piliečiai, kurių asmenvardžiai bus rašomi su „w", „q", „x", turės ryšį su ana valstybe, todėl ana valstybė galės jais oficialiai „rūpintis".

Seimas, priimdamas šį asmenvardžių įstatymą, pažeidė Konstitucijos 14 str. Ir pažeidžiamas jis ne šiaip dėl pasaulio globalizacijos. Europos Žmogaus Teisių Teismas palaiko Lietuvą, kad ji turi teisę nustatyti savo taisykles, susijusias su kalba. Vadinasi, Lietuva Konstituciją ir valstybinę kalbą išdavė savo noru.

Profesorius Vytautas Landsbergis yra sakęs: kuo greičiau įsileisime „w" raidę, tuo sparčiau integruosimės į Vakarus. Bet ar tai Lietuvos, ar tik V.Landsbergio manymas? Nebent - kuo labiau ir greičiau nyksime, tuo Rusijai bus sunkiau mums surasti!

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys neslėpė pykčio, kad Seimas pasielgė taip įžūliai:

- Seimas sąmoningai žengė šitą žingsnį, taip pasielgė žinodamas, kad tai yra Konstitucijos pažeidimas. Todėl kyla klausimas, kas verčia juos, Seimo narius, taip daryti? Kieno interesams jie atstovauja? Manau, tikrai ne Lietuvos.

- Bet diakritinių ženklų Seimas visgi nepalaimino?

- Matote, čia jau prieiname prie esminio dalyko. Teigiama, kad vardas ir pavardė yra tą vardą bei pavardę turinčio žmogaus asmeninė nuosavybė. Aš tą dalyką priimu. Man tai yra suprantama. Tačiau šios nuostatos reikia laikytis iki galo. Jei žmogaus vardas bei pavardė originale rašomi su diakritiniais ženklais, tai žmogaus vardas ir pavardė be diakritinių ženklų vis vien netampa jo asmenine nuosavybe.

- Vadinasi, užsienietiškų asmenvardžių turėtojai vis vien lieka nepatenkinti?

- Taip, nes turi būti ir diakritiniai ženklai. Kaip to nori lenkai, taip ir vokiečiai norės, kad jų asmenvardžiai būtų rašomi su umliautais. Be to, vien Europos Sąjungos ribose graikų rašmenys yra visai kitokie, bulgarų - kirilica, o kalbama būtent apie originalią asmenvardžių rašybą! Tai grubiai kertasi su Seimo „ideologija", kad įteisiname originalią asmenvardžių rašybą.

Jei originalią, tai asmenvardžiai turėtų būti rašomi ir kartveliškai, ir graikiškai, ir t.t. Pavyzdžiui, antrame asmens dokumento puslapyje turėtų būti įrašyti įvairiausių kalbų „pavinguriavimai". Todėl tai, kas Seime antradienį nuspręsta, vis vien nebus originali užsienietiško asmenvardžio rašyba. Tik transkripcija. O transkripcija nėra asmens nuosavybė.

- Seimo narys Audronius Ažubalis, prieštaraudamas nelietuviškos abėcėlės trims raidėms, užsiminė, kad prieš tris dešimtmečius lietuvių valstybinės kalbos statusui labai priešinosi jedinstvininkai...

- Tada, jei prisimenate, formavosi tam tikra dvivaldystė. Vienoj pusėj - nepriklausoma Lietuva, o kitoj pusėj - dalis žmonių teigiančių, kad gyvena Sovietų Sąjungoje, todėl jie laikėsi nuomonės, kad žmonių bendravimo kalba yra rusų, ir lietuvių valstybinei kalbai prieštaravo.

O dabar, Seimui palaiminus, valstybinė kalba vėl atsitraukia. Vaizdžiai kalbant, vis labiau tūnos krūmuose, kad kitataučių neįžeistų!