Sakytum: nieko keisto... juk tai įvyksta kiekvieną pavasarį. Tačiau Velykos ne šiaip sau šventa diena, jos - švenčių šventė, jos - pavasario atgimimo ženklas. Tiesa, kintanti Velykų data kai kada pateikia įdomių staigmenų: ši šventė gali būti lydima žibuoklių kilimo, gali būti ir balta nuo sniego. Šiemet Velykos ankstyvos, sniego pusnių nebus, tačiau žydinčio pavasario - taip pat.
Velykų simbolis - margučiai, pavasario žalumynai, želmenys ir (net sunku suprasti - kodėl) kiškiai ar triušiai. Jeigu nežiūrėsime į triušius, kurie su Lietuva neturi nieko bendra, visa kita yra labai gamtiška; juk pavasarį kiekvienas daigas, kiekvienas lapelis yra svarbus, o paukščių kiaušiniai, naujos gyvybės nešėjai, yra tikri pavasario stebuklai. Tačiau dabar apie viską iš eilės.
Tik vėlyvos Velykos gali būti puošiamos vešlia girios, sodo, lauko žaluma. Dabar (kad ir šiemet) ją patys turime „paskubinti“, išpuoselėti. Žinoma - tą padaryti turėjome iš anksto, nes pumpurai kambaryje ant šakelių sprogsta ne iš karto. Taigi - kas norėjo, prieš porą savaičių pasimerkė kirtavietėje rastų beržų, blindžių, lazdynų ar kitų lapuočių medžių šakelių ir dabar turi gražią, švelnia žaluma apspurusią puokštę. Tiesa, kiti tenkinasi per Verbas pašventinta kadagio šakele ar žilvičių ryšeliu. Kas norėjo, pasisėjo žalumynų, šie sudygo ir džiugins per Velykas. Dar kiti šeštadienį išėjo pamiškėn ir prisiskynė puokštelę žibuoklių. Svarbu, kad ji būtų ne per didelė, kad dėl to nebūtų nuplikinta miško pašlaitė - juk žiedų tokiu metu labai reikia ir pačiai gamtai. Pirmosios kamanės, kiti ankstyvieji vabzdžiai labai brangina kiekvieną žiedą ir jame esantį nektarą ar žiedadulkes. Tai ne tik maistas, tai garantija ateičiai, galbūt net visai vasarai. Neturime teisės to iš jų atimti.
Margučiai - ne mūsų, o paukščių „išradimas“. Tai jie juos pradėjo dėti tokius dailius, margus, skirtingų dydžių ir formų. Patys seniausi paukščių protėviai ir pirminiai paukščiai dėdavo vienspalvius, blyškius kiaušinius. Gali būti, kad jie juos saugodavo arba kiaušiniai nebuvo potencialus kitų gyvūnų maisto objektas. Tik kintant klimatui, tobulėjant prisitaikymui prie gamtos sąlygų kiaušinių lukštų spalva pradėjo varijuoti. Tie, kurie savo kiaušinius galėjo apsaugoti, juos dėdavo baltus ar šviesius, lengvai pastebimus. Tokius pat dėdavo perintieji drevėse, urvuose. Visiems kitiems perėjimo sėkmę ir išlikimą garantavo tik prie aplinkos priderintų spalvų kiaušiniai.
Mūsų netolimi protėviai pirmuosius paukščių (pempių, ančių, žąsų, laukių) kiaušinius rinkdavo ir valgydavo; tikėtina, kad tai nebuvo visos šeimynos valgis, o daugiau džiaugsmas vaikams. Margas pempės kiaušinis pats buvo labai margas, o kitus tekdavo padailinti. Kaip? Pagal pempės kiaušinių raštus arba pagal savo svajones. Apie ką svajojo mūsų protėviai, margindami kiaušinius? Jie piešė Saulę, žvaigždes, augalinius ornamentus ir paukščius, žalčius, o dažniausiai - Gyvybės medį, visus simbolius surišantį įsivaizduojamą žemės pradą.
O kokie bus jūsų margučiai? Ką sudėsite ant jų lukštų? Tikiuosi, nepirksite lipdukų, nes patys sugebate, galite geriau.
Žinokite: kad ir kokie būtų jūsų rankomis marginti margučiai, jie bus gražiausi. Taigi - stengtis verta.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“