1 nuotr.Dabar gatvėje jau nebe toks atpažįstamas Valdas Vižinis sako ir pats neskaičiuojantis, 10, 15, o gal ir visi 20 metų prabėgo nebedirbant televizijoje. Šiandien jam sukanka 55-eri. Jis - visuomenininkas, trijų sūnų tėvas, kaimo gyventojas ir, kaip pats sako, žmogus, besistengiantis būti pavyzdingu pats sau. Buvęs humoristas dabar darbą televizijoje vadina neužtarnautu žinomumu ir prašo juokelius palikti nuošalyje.
- Šiandien Lietuvoje kaimo sąvoka dažnai naudojama su neigiama sąsaja, esą kaimietis - tamsus žmogus, nesusipratėlis. Nors dar visai neseniai negėda buvo sakyti, kad visa Lietuva kilo iš kaimo...
- Iš tiesų taip yra. Dažnai netgi panaudojama sąvoka „runkeliai“. Pabrėžiama, kad yra lietuviai kaimiečiai ir yra miestiečiai. Esama netgi kriterijų, pagal kuriuos galima kitą priskirti vienai ar kitai grupei. Tai takoskyra, kuri nenaudinga mūsų valstybei. Manau, tai yra visuomenės susipriešinimo pasekmė. Ji atsiranda dėl naudos siekimo. Nevadinčiau to ideologijomis, tiesiog visiems reikia pinigų. Jų neradę vieni keliauja į užsienį, kiti kažkaip bando jų prasimanyti čia. Būdai įvairūs: priplaukti prie ES pinigų kranelio, priklausyti politinėms sistemoms. Tie, kurie lieka kaime, jie gyvena kitokį gyvenimą. Jis nepažįstamas tai kartai, kuri užaugusi miestuose ir yra priversta eiti į parduotuves, kad išgyventų.
- Koks šiandien tas lietuviškas kaimas?
- Šiandienos kaimą pavadinčiau sunkiai dirbančiu ir mažai vilties turinčiu. Tačiau kaime, skirtingai nei mieste, vis dar gyva bendruomenė. Kaime gyvenimo pajauta visiškai kitokia. Ir naudos supratimas kitoks nei mieste. Kaime žmonės dar nepraradę ryšio su žeme, istorija, prietarais, šventėmis. Miestas to visiškai nebeturi. Būdamas kaime, kitaip jaučiu žmones ir gamtą.
- Bus žmonių, kurie jūsų nesupras. Juk vis dar manoma, esą televizija yra tikrasis svajonių darbas?
- Mano gyvenime tiesiog atėjo diena, kai sau pasakiau, kad man viso to nebereikia. Lyg kokia raudona lemputė galvoje būtų užsidegusi. Ji reiškė, kad turiu pasitraukti. Nors turėjau pasiūlymų, nusprendžiau, kad man užtenka, aš nenoriu būti žinomas. Norėjau tapti ne žmogumi iš ekrano, o tuo, kuris gyvena kaip visi. Nenešti neužtarnauto žinomumo naštos. Tai ypač būdinga pramogų pasaulyje: gyvenimas paviršiniais dalykais, blizgesiu ir naudos siekimu. Kai žurnalo straipsnis apie žinomos moters papuoštą eglutę tampa svarbiausiu dienos įvykiu, reikia bėgti kiek įmanoma greičiau. Aš tai ir padariau.
- Sunku atsikratyti humoristo etiketės?
- Sunku tuomet, kai visuomenė į tave žiūri, kaip į tą, kuris kažkada žibėjo televizijoje. Mano aplinkos ratas susiaurėjo ir jame dabar tik artimieji ir geri draugai. Šiame rate aš joks humoristas. O aplinkiniai žmonės gatvėje nebeatpažįsta. Galima sakyti, šią problemą esu išsprendęs.
- Simpatizuojate kokiai nors politinei partijai?
- Esu tradicionalistas ir net iš tolo nepripažįstu jokio liberalizmo. Manau, „MG Baltic“ byla rodo, kaip stipriai Lietuvoje smelkėsi liberalizmas. Ekonomikoje esu kairysis. Bet Lietuvos socialdemokratai man nepriimtini. Ieškojau Lietuvoje kairiosios ekonominės jėgos, bet supratau, kad kol kas tokios partijos neturime. Dabar sau pasakiau, kad esu tradicionalistinių pažiūrų ir galvoju, kad valstybę turime saugoti sau. Ne Europai. Europos gali ir nelikti. Kad ir rytoj.
Manau, kad po to, kai 1990 m. buvo atremtas išorinis agresorius, staiga pasileido visi vidiniai Lietuvos demonai ir buvo sulaužytos visos krikščioniškosios tradicijos. Visi staiga puolė ieškoti naudos, negalvodami apie padorumą ir sąžinę. Iš tos košės tik dabar pradėjome lipti. Dabar prasideda bandymai susikalbėti ir eiti Lietuvos keliu. Bet pilietinėje visuomenėje vis dar išlikusi baimė. Netekti darbo, pajamų, baimė pakenkti sistemai, kurioje dirbi. Tai stabdo Tautos sąmoningumą.
Dabar dirbu kolektyve, kuriame yra keliolika darbuotojų. Iš mūsų visų aš vienas stengiuosi vaikščioti į mitingus, reiškiu savo požiūrį. Kartais pasiūlau eiti drauge su manimi. Atrodo, palaikymas yra, bet kartu eiti niekas nenori. Esu tikras, kad situacija tokia pati ir tuose kolektyvuose, kur dirba 20, 30 ar net daugiau žmonių. Bet įsivaizduokite, jei bent 10 proc. Lietuvos nustos bijoti ir ateis į mitingus? Reikalai pasikeis. Bet baimė ir tolesnis naudos siekimas laiko žmones namuose prie televizorių. Savo valios jie nereiškia. O tie, kurie reiškia, iki šiol laikomi keistuoliais, marginalais ar tiesiog išimtimi.
- Kartais nepagalvojate, kad su humoru net į blogiausią situaciją žvelgti būtų paprasčiau?
- Žinoma, humoras bet kurioje situacijoje praverčia. Bet jei kalbam apie mane... Ne koks tas mano humoras ir buvo. Manau, Lietuvos humoro pasaulyje yra du žmonės, kuriems buvo Dievo duota. Vienas paliko šį pasaulį, kitas paliko humorą. Tai Vytautas Šapranauskas ir Rolandas Kazlas. Visi kiti buvome tik amatininkai.
