6 nuotr.Į senelių globos namus įsisukęs koronavirusas reikštų mirties nuosprendį daugeliui gyventojų. Todėl artimiesiems dabar uždrausta lankyti savo giminaičius. O tokių susitikimų jie labai laukdavo - faktiškai skaičiuodavo dienas. Visgi, išgirdę skaudžias žinias iš užsienio, kur senoliai įstaigose buvo palikti myriop, supranta, kad griežtas karantinas jiems yra gyvybiškai svarbus.
Daugelyje globos įstaigų karantinas buvo paskelbtas dar prieš įvedant jį visoje šalyje. Karantino metu įstaigose draudžiama gyventojus lankyti, jiems išeiti iš teritorijos, nevyksta jokie renginiai. Kai kur nepriimami siuntiniai. Su artimaisiais senoliai bendrauja tik technologijų pagalba. Tai pavyksta ne kiekvienam, o ir susitikimo šilumos neatstoja.
Išsigando personalas
Vilniaus viešojoje įstaigoje „Vilkpėdės ligoninė“ slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas gauna senyvo amžiaus žmonės. Įstaigos direktorė Ina Čebotariova neslepia, kad karantino pradžioje, kai įstaigos durys buvo užrakintos lankytojams, reakcijų buvo įvairių. Pasitaikė ne tik besibeldžiančių, bet ir duris spardančių.
„Buvo atvejų, kai bandė jėga įsibrauti. Bet dabar visi priprato ir susitaikė. Niekam nėra paprasta. Galima bendrauti telefonu. Artimieji gali atvažiuoti ir pasimojuoti per langą, jeigu pacientas gali atsikelti iš lovos“, - sako I.Čebotariova. Ji neslepia, kad tokiais atvejais, kai susitikimas su artimaisiais gali būti paskutinis, ligonis aprengiamas apsauginiais drabužiais, apsaugos priemones turi naudoti ir artimieji, tada leidžiamas trumpas pasimatymas.
Vadovė pasakoja, kad apie situaciją su pacientais daug kalbama. Paklausta, ar tokius pokalbius veda psichologai, I.Čebotariova atsidūsta: „Mūsų specialistai pabėgo. Psichologai - patys pirmieji. Yra rekomendacija dirbti nuotoliniu būdu, bet kai pacientai yra labai garbaus amžiaus ir technologijomis nesinaudoja, nuotolinį darbą užtikrinti sunku. Dalis darbuotojų paėmė nedarbingumo pažymas. Gal dalis tai padarė iš baimės. Visgi jaunų darbuotojų pas mus beveik nėra, daugelis vyresnio amžiaus. Krizinėje situacijoje išaiškėjo, kas yra kas. Bet aš nesmerkiu nei vieno.
Bijoti yra žmogiška. Matome, kas vyksta kitose įstaigose. Didžiulė atsakomybė gula ant mūsų pečių. Šiuo metu užkrato šaltiniu galime tapti tik patys darbuotojai.“
I.Čebotariova sako, kad šiandieninė situacija - ne laikas kritikai. Ji įsitikinusi, kad karantinas galėtų būti puikia pamoka visiems. „Juk nieko naujo nepaaiškėjo. Argi taikos sąlygomis niekas nežinojo, kaip aprūpinti sveikatos sistemos darbuotojai, kokiomis sąlygomis ir už kiek jie dirba? Dabar ne laikas kritikuoti, laikas susivienyti bendram darbui. Būtų naudinga turėti civilinės saugos ekstremalių situacijų mokymus, kad galėtume ramiau reaguoti panašiose situacijose ir nesukeltume daugiau sumaišties“, - sakė ligoninės vadovė.
Per atstumą dirbti negali
Zarasų socialinės globos namuose šiuo metu gyvena apie 220 globotinių. Čia karantinas paskelbtas nuo kovo 14 d. Įstaigos direktorė Daiva Dūdėnienė „Vakaro žinioms“ pasakojo, kad karantino sąlygas įstaigos gyventojai priėmė santūriai: „Susitikimai su artimaisiais globotiniams yra labai svarbūs. Kiekvienas jų laukia. Todėl karantino pradžioje galvojome, kad bus daug sudėtingiau, tačiau reakcija buvo geranoriška, visi laikomės karantino sąlygų. Žinoma, tai nelengva, juk buvo įpratę judėti, užsiimti įvairiomis veiklomis. Artimieji sureagavo supratingai.“
Karantino metu darbuotojai taip pat raginami dirbti per atstumą. D.Dūdėnienė neslepia, kad socialinės globos įstaigose tai įgyvendinti sudėtinga. Darbo tik padaugėjo. Reikia užtikrinti dažnesnį visų paviršių dezinfekavimą, patalpų vėdinimą ir valymą.
Apsaugos priemonėmis įstaigai teko pasirūpinti pačiai. Tiesa, neseniai Sveikatos apsaugos ministerija skyrė 100 respiratorių ir 200 litrų dezinfekcinio skysčio. Nors tiek skysčio įstaiga sunaudoja per dieną. „Mes pripratę suktis patys. Ir anksčiau nelabai kas rūpindavosi. Kiek kartų buvo gaunamas nurodymas pakelti atlyginimus darbuotojams, o finansavimas tam vis tiek neskiriamas“, - sako D.Dūdėnienė.
Ruošiasi įvairiems scenarijams
Palangos miesto globos namus įkūrusi ir beveik trisdešimt metų jiems vadovaujanti Irena Biriukaitė sako, kad dabartinė situacija - išskirtinė. Jos vadovaujamoje įstaigoje gyvena per keturiasdešimt senolių. „Daug kalbėjome su globotiniais. Žinoma, jie nori ne tik su artimaisiais matytis, bet ir patys išeiti. Dalis jų anksčiau išeidavo pasivaikščioti į miestą, į bažnyčią ar prie jūros. Dabar tai yra draudžiama. Su artimaisiais bendraujama telefonu, kompiuteriais“, - sako vadovė.
I.Biriukaitė neslepia, kad karantino periodas - sudėtingas visiems. „Pirmą kartą esame taip stipriai atsiskyrę. Anksčiau tokių priemonių neteko imtis. Mūsų veikla - labai socialinė. Įprastai, nuolat bendraujame su globotinių artimaisiais, įstaigoje vyksta daug renginių. Žinoma, ir dabar vykdome nedidelius užsiėmimus. Mažuose būreliuose ir laikantis visų rekomendacijų. Gyventojai turi knygų, daugiau žiūri televizorių, gali nueiti pasimelsti į koplytėlę“, - pasakoja direktorė.
Kaip pasakoja I.Biriukaitė, gyventojų nekankina panika ar perdėtos baimės: „Tai yra garbaus amžiaus žmonės, kurių dalis savo gyvenime matė įvairių negandų. Stebime, kas vyksta visame pasaulyje. Liūdina atvejai kitose šalyse, kur seneliai buvo palikti be jokios pagalbos. Tačiau neįsivaizduoju, kad taip galėtų būti pas mus.“
