1 nuotr.Šią savaitę regėjome ypatingą pliūpsnį šilumos ir šviesos, kuri nejučia priminė netoli tenuėjusią vasarą. Ore nardė kregždutės, žieduose plazdėjo drugiai, o daug kur rūpestingai kopinėjo bitės ir kamanės. Žiūrėtum ir žiūrėtum į tokius vasariškus vaizdus...
Tačiau šios savaitės šiltosios dienos praėjo; tiesa, jos dar sugrįš, dar bus „bobų vasara" ir švelnusis šių metų spalis. Čia pat rudens lygiadienis ir tikėtis vasaros atgarsių galėsime vis rečiau ir rečiau. O kol svajojame apie vasarą, ruduo ištaisė tokias grožybes!
Pats nuostabiausias ruduo kol kas ne savo naujomis spalvomis, nes daug jų yra iš vasaros, iš šilumos. Patys rudeniškiausi dabar rūkuose plaukiantys rytai ir vakarai - šilumos ir vėsos sandūroje sukuriama oro drėgmė yra tiršta, kaip sakoma - nors peiliu pjauk. Tačiau rūkas - ne vientisa masė, jis vingiuoja sruogom, kai kur tirštėja, kitur išblykšta ir pro jį lengvai prasiveržia saulė. Nesakykite, kad rūkas - tik problema, nes per rūką sunku važiuoti mašina. Jis - labai gražus ir paslaptingas, o jeigu dar... Štai matau netoli kelio stovinčias dvi gerves, porą. Matyt, joms nepavyko užauginti jauniklių, todėl ir laikosi kartu, dviese. Paukščių plunksnos pilkai melsvos - lyg rūkas. Profesorius Tadas Ivanauskas, pamenu, rašė, kad Antanas Rėklys, gyvenęs Daukšiuose netoli Žuvinto ir auginęs gervytę (vėliau ją perdavė profesoriui), apie ją sakė... „Ji yra ką tik išsišėrusi ir mėlyna kaip vosilka..." Profesorius savo ruožtu knygoje pažymi... „Žinoma, gervytė nebuvo mėlyna „kaip vosilka", o tik melsvai pilkos spalvos, labai puošni, tarytum pilko šilko suknele pasipuošusi".
Taigi, ir mano stebimos gervės tokios, ištirpstančios rūke. Štai jos sunerimo, ištempė kaklus ir pražiojo snapus... Koks gervės trimito skambėjimas rūke, kur kiekvienas garsas sklinda visai kitaip, nei „sausame" ore, papasakoti neįmanoma - tą reikia išgirsti. Gervės nuskrido, ištirpo rūke. Nusinešė spalvas ir garsus.
O greitai aukštėliau pakilo saulė, rūkas ištirpo, pranyko ir atsivėrė nuostabiai žali laukai, žalias miško pakraštys su geltonų šakų kasom. Tai beržai taip „žilsta", nors iki tikrojo lapų kritimo dar daug laiko. Ryto tyloj ima brazdėti paukščiai - iš ražienos kyla kikilių pulkas, krūmų šakom straksi zylės. Ten, pražilusiame (gelstančiame) berže, staiga pragysta pilkoji pečialinda - giesmelė nesudėtinga, bet garsi, ir kiekvienas, pamatęs taip čiulbančią mažutę paukštę, nejučia sutrinka: ar gali taip būti? Gali, ir pečialinda tikrai nėra pati stpriausia giesmininkė. Už ją kur kas garsesnė karetaitė - mažutis, striukas riestauodegis paukščiukas. Jis garsiai trioskia nuo žiemos galo, bet kartais pragysta ir dabar. Suprask, kad gudrus, kodėl paukščiai gieda tada, kai jiems reikėtų keliauti.
Šį rudenį visiems galvas susuko grybai, ypač baravykai. Nieko keisto - baravykai visada laukiami, be to - šiemet kitų grybų rudenį beveik ir nebuvo. Taigi, žmonės veržėsi ir tebesiveržia į girias, sakytum - turėjo laiko jomis grožėtis, spalvas dėlioti, garsus rankioti. Ne, nebuvo tam laiko, nes visą jį pasiglemžė baravykėliai... Tačiau jei net ir nežiūrėjote į medžių viršūnes (eglių derlius ir vėl neblogas, kankorėžių daug), ant žemės matėte gelstelėjusius ar jau ruduojančius paparčius, geltonus pakalnučių lapus ir nuodingas šio augalo uogas - jos oranžinės, stambios. Tikiuosi, nebandėte jų paragauti?
Rugsėjui lieka visai nedaug laiko. Dar nepranašaujame šalnų, bet jos ateis. O po šalnų nusvirs ilgiau nei paprastai užtrukę žiedai, nurims drugiai ir žiogai, ims gelsti ir rausti klevai. Ruoškitės tai spalvų šventei.
