Mes norėtume, kad ji pabūtų kuo ilgiau, kad jos dienos netrumpėtų, kad niekas neskaičiuotų jos laiko. Deja, to nebus, ir nors vasarai taip smagu būti su mumis, tačiau ji yra gyva ir kintanti, kasdien ką nors atrandanti ir prarandanti, kasdien keliaujanti rudens link. Vasaros saulės laikrodis per žydinčias pievas, mėlynėm ir žemuogėm kvepiančius miškus, per spindinčias pajūrio smėlio kopas brėžia lemtingą liniją, o jo šešėlis vis ilgėja ir ilgėja.

Ar įmanoma suskaičiuoti vasaros laiką? Ar kas nors žino, iš ko jis susideda, pagaliau - kiek jo skirta kiekvienam gyviui, augalui, grybui, kiek jo atseikėta mums?

Tik pagalvokime: kai kurie vabzdžiai per tris gražiausius metų mėnesius sugeba pasauliui padovanoti bent keletą savo giminės kartų. Kiekviena karta - lyg ištisas pasaulis: jos rūpesčiai ir būtys nuo pradžios iki pabaigos, kiekvienos būties pilnatvė yra verta visos vasaros. Vadinasi - viena vabaliukų, kurių galbūt nepažįstame ir net nepastebime, rūšis per metus turi bent keletą vasarų? O paukščiai - tie, kurie išperi bent trejetą vadų? Jų pirmieji jaunikliai vasaros gale jau būna tokie patys kaip tėvai. Gi pelės mažylės ar rudojo pelėno, pačių įprasčiausių mūsų graužikų, ankstyvieji vaikai dar tą pačią vasarą gali pasaulin paleisti didelį pulką peliukų ir pelėniukų. Atrodytų, kad šie gyvūnai turėtų suprasti vasarą savaip.

Neseniai savo namus smėlio kalnelyje paliko lapių šeimynos. Jaunikliams dar tik pora mėnesių, jie gerokai ūgtelėjo, tačiau tebėra priklausomi nuo motinos lapės. Ji sumedžioja savo paaugliams vaikams visą maistą, įkurdina juos laikiname urve kur nors vidury laukų ar miško pakrašty. Kodėl reikėjo kraustytis iš savo namų? Priežastis paprasta: senajame urve, jo grindų smėlyje prisiveisė begalės blusų. Jų kitaip neatsikratysi, tik palikdamas jas vienas sau.

Kiekviena gyvūnų karta yra dalis ilgos vasaros. Jei šios kartos nebus, vadinasi - negims ir ta, kuri turėjo augti vėliau, vadinasi - vienos giminės gyvybės siūlas nutrūks.

Vienas įdomus pavyzdys yra keliaujantys drugiai. Jų ne taip mažai - tai ir kopūstinis baltukas, admirolai, usninukai, tai naktį aktyvūs storapilviai drugiai sfinksai. Kai kurios jų rūšys atskrenda į mūsų kraštus (kitos skrenda net iki Suomijos), čia netgi deda kiaušinėlius. Kokia tokių kelionių prasmė - juk ten, tolimoje jų kilmės tėvynėje yra viskas: šiluma, ilga vasara... Bet ten nėra tokios žalios vasaros, tokių vertingų maistinių augalų, reikalingų be galo rajiems drugių vikšrams. Taigi, daugelis atskridusių drugių mūsų krašte sudeda kiaušinėlius, iš jų išsivysto vikšrai, vėliau virstantys lėliukėmis. Vasaros gale ar rudens pradžioje išsiritę drugiai iškeliauja atgal - į Afriką ar prie Viduržemio jūros. Nuskridę ten, jie sudės kiaušinėlius, iš kurių iki pavasario išaugs nauja drugių karta, atskrisianti į Lietuvą.