Iš kur lietuvių būdas tik panosėje bambėti?

Kiekvieną dieną TV ekranuose matome riaušes bei protestus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Girdime, kaip Europoje vienur žmonės protestuoja prieš karantiną, kitur - reikalauja daugiau teisių, laisvių. Mūsų pašonėje dalis baltarusių jau nori kito prezidento, o lietuviai šiame įkaitusiame pasaulio kontekste atrodo viskuo patenkinti. Neprotestuoja nei dėl mažų atlyginimų, klusniai vykdė karantino reikalavimus. Kodėl mes tokie ramūs? Gal jau taip gerai gyvename, kad neliko dėl ko piktintis?



Bumbantys, bet nesusivienijantys

Akademikas, sociologas Romualdas Grigas, aiškindamas, kodėl lietuviai yra visuomeniškai pasyvūs, pirmiausiai paminėjo, kad esame šiauriečiai. Palyginus su pietiečiais, ne taip karštai reaguojame.

„Antra priežastis, - tęsė R.Grigas, - labai daug jau mums buvo išgyvenimų per pastaruosius šimtmečius, o ir dabartiniais laikais. Žmonės, kai labai daug būna išgyvenę, tampa abejingesni. Trečia, tie pasaulio įvykiai mums niekada nebuvo dėmesio centre, nes nebuvome Europos centras, o ir Sovietų Sąjungoje buvo, palyginus, rami atmosfera, nes daug ko, kas dedasi už Sąjungos ribų, nežinojome.“

- Atrodo, lietuviai itin susijaudina tik dėl skriaudžiamų vaikų ir gyvūnų?

- Šitie dalykai - taip, mus sukrečia, nes nuo seniausių laikų moralinis pradas buvo giliai įdiegtas. Graikų filosofas ir istorikas Herodotas, gyvenęs 500 metais prieš Kristų, apie mus, šiaurės Europos gyventojus, savo „Istorijoje“ aiškino, kad „hiperborėjai“ buvo dvasinės civilizacijos adeptai, pripažįstantys aukštus moralinius principus.

Priminsiu ir šveicarų psichologo Karlo Gustavo Jango (Carl Gustav Jung) (1875-1961) koncepciją, kad su prigimtimi mes paveldime ir archetipus. Jei yra koks nors pavojus, sukrėtimas, žmoguje gali atsikartoti ir prieš jį jo giminėje gyvenusios 10-tosios kartos bruožai. Jei aplinkybės tam palankios. Tai tas pats, kaip ir genetinėje mūsų grandinėje užkoduota. Jei sukrėtimų nėra - ramybė atsiranda, o jei sukrėtimas - išlenda archetipai.

- Mūsų protestai kartais būna labai individualūs. Tai į R.Šimašiaus „pliažą“ srutų vienas asmuo šliūsteli, tai koks nors protestuotojas įstaigos langą išbarškina....

- Aš jau prieš 20 metų rašiau, kad vienas iš negatyviausių mūsų Tautos bruožų yra anarchistinis individualizmas. Lietuvis yra visada valdžios nemėgstantis, kiekvieną kartą ją „apkoliojantis“, nes vis yra už ką.

Jei pastebėjote, iš viešojo valdžios leksikono jau išnykusi žodžio „lietuviai“ vartosena. Manau, todėl, kad lietuvių Tauta nėra taip susiformavusi kaip skandinavų tautos. Islandijoje valgiaraštis - ir tas paduodamas parašytas tik islandų kalba, o pas mus tautinės savigarbos nėra. Nes aristokratai surusėjo, sulenkėjo, lietuviškai kalbėjo tik kumečiai. Lankstytis, savo kalbos nevertinti yra kumečio sindromas.

- Bet iš Sovietų Sąjungos visgi išsprukome pirmieji. Pabuvome šiek tiek vieningi, o paskui - ir vėl kiekvienas kas sau.

- Visada buvo prieštaringų dalykų. Šiaip ar taip lietuviai nėra vieningi, visada susipriešindavo, dar nuo Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikų ir anksčiau. Valkininkų mūšyje 1700 m. Sapiegos prieš Radvilas - lietuviai prieš lietuvius kovojo. Jei Lietuvą valdydavo Radvilos - visą iždą ir pinigus vogdavo, o jei Sapiegos - irgi.

Nesame kaip subrendusi tauta. Kitaip būtų buvę, jei Lietuvoje būtų įsigalėjusi ne katalikybė, bet reformatai. Katalikybė susitaiko su skurdu ir tik žada, kad ne turtuolis, bet skurdžius pateks į Rojų. Greičiau kupranugaris pralįs per adatos skylutę, nei turtuolis pateks į Rojų. O reformatai moko, kad žmogus turi tęsti Dievo darbą - kurti pasaulį pagal savo jėgas. Tam jau reikalingas žmonių bendruomeniškumas. Taip pat žmonės mokomi išsaugoti, pagerbti jau sukurtus daiktus. Negriauti jų ir neniekinti.

Bet Lietuvoje įsitvirtino katalikybė. Mano krašte buvo labai graži reformatų bažnytėlė, bet jie buvo pravardžiuojami „bambizais“. Tauragėje evangelikus liuteronus pravardžiavo „vokiečiais“.

- Dar viena priežastis, kodėl esame visuomeniškai neaktyvūs - žmonės bijo, kad jų aktyvumas nepatiks darbdaviams. Juk ne kiekvienas darbdavys nori pyktis su valdžia, kuri gali atsiųsti į bendrovę tikrintojus.

- Taip, šita priežastis labai stipriai veikia. Verslininkas gali išduoti netinkamą charakteristiką ir niekas į darbą nepriims. Yra ir pavydo jausmas, ko neturi norvegai, žydai. Jei tau nelabai seksis, žydai pasimels ir tarsis, kaip naujai šeimai surasti savo rinką ir suformuoti savo verslą. O mes nepadėsime.

Neliko aristokratijos

Žurnalistė, sapnų terapija besidominti Rita Banienė, svarstė, jog mes esame neaktyvūs ne dėl šiaurietiško charakterio, bet dėl to, kad Lietuvoje neliko aristokratijos:

„Lenkijoje aristokratija išliko, o mes vienai savo Tautos daliai, kuri buvo menų mecenatė, kultūros ir mokslo pažangos skleidėja, turėjo svarbią vietą visuomenėje, „nukirtome“ galvą.

60 metų sovietizacijos taip pat žymę paliko. Tada žmonės buvo išgąsdinti karo, ideologijos, bijodavo net pakrutėti, kad kas nors iš kaimynų ar bendradarbių neapskųstų. Baimė liko. Niekur neišgaravo. Žmonės nenori problemų.

Dabar vidutinė klasė dar nespėjusi susiformuoti, inteligentija tik žiūri, stebi, o „liumpenproletariatas“, nors ir mėgsta pasimosikuoti, bet jiems mūsų problemos nėra aktualios. Mes visada buvome išmokę stebėti ir laukti iki paskutinės minutės. Dabar lietuvis irgi žiūri, stebi ir laukia. Nežino, kur tiesa, o kur - ne, nes socialiniuose tinkluose galima parašyti bet ką. Yra daug išgalvotų naujienų, sensacijų, bauginimų. Vien apie koronaviruso kilmę, kiek versijų prirašyta. O kaip patikrinsi, ar tiesa? Kur tas algoritmas?

Anksčiau buvo viena tiesa, laikraščiai vadinosi „tiesomis“ ir žmonės žinojo, kad tai netiesa. Reikia galvoti atvirkščiai. O kaip dabar patikrinsi, ar ne „feikinės naujienos“? Žmonės niekuo nepasitiki, viskuo abejoja, todėl ir nereaguoja. O kas reaguos, jei vidurinės klasės beveik nėra? Gal bomžai? O žmonės, kurie yra milijonieriai, dažnai net negyvena Lietuvoje. Tik per koronavirusą sugrįžta, nes čia mažiau gyventojų, mažiau šansų užsikrėsti. Lietuvoje tiek skirtingos informacijos, chaoso, kad žmogus gali tik savimi pasitikėti.“