3 nuotr.„Iki išsvajoto skrydžio namo buvo likusi vos valanda, o aš vis dar buvau be paso ir toli nuo oro uosto“, - klaipėdietis Andrius ir pats dar sunkiai gali patikėti, kad, pandemijai sukausčius pasaulį, jam visgi pavyko iš Ganos parskristi namo į Lietuvą.
Klausantis jo istorijos kartais atrodo, kad tai gerai susukto filmo scenarijus.
„Tiesą sakant, padėties rimtumą suvokiau tik grįžęs į civilizaciją - į Europą. Būdamas Ganoje stengiausi nepanikuoti. Tačiau savo akimis pamatęs, kokio lygio ten yra medicina, nori nenori imu svarstyti, kad šis skrydis namo man išgelbėjo gyvybę“, - pasakojo Andrius.
Keturių vaikų tėvas, kovo
14-ąją atvykęs į Ganą, pateko į spąstus, mat prasidėjus pasaulinei pandemijai nebeturėjo galimybės grįžti namo. Vyras pasakojo, kad Afrikoje vyravo masinių neramumų atmosfera, iš viešbučių visi buvo vejami lauk, parduotuvėse seko maisto atsargos, buvo sunku gauti pinigų, nes vietiniai greitai ištuštino bankomatus.
Tik balandžio 3 d. buvo surengtas specialus skrydis iš Akros į Amsterdamą. Jį koordinavo Europos Sąjungos atstovybė ir Olandijos ambasada Ganoje. Buvo teigiama, kad norinčiųjų patekti į šį skrydį daugiau nei 700, o pirmenybė teikiama Olandijos piliečiams ir sergantiesiems.Visgi Andriui nusišypsojo sėkmė - jis gavo bilietą, tačiau galėjo nutikti ir taip, kad jis taip ir būtų likęs nepanaudotas.
Užkliuvo vietiniams
„Artėjant skrydžiui mane net du kartus sulaikė vietinė policija. Pirmąjį kartą ėjau į ligoninę pasiskiepyti nuo tuberkuliozės, nes skaičiau, kad tai padeda sustiprinti imunitetą. Grįždamas stabtelėjau pas vietinį, kur pirkdavau kokosus, ir kaipmat prisistatė policijos pareigūnai. Penkiese, keturi iš jų - su automatais. Pradėjo badyti pirštu į krūtinę, aš neiškentęs grubiai atsikirtau ir jie pareiškė mane sulaikantys 74 valandoms“, - pasakojo Andrius.
Laimei, nuvažiavus į komisariatą jis buvo greitai išleistas.
„Niekam nėra paslaptis, kodėl vietiniai pareigūnai kabinėjasi prie baltųjų - taip jie tikisi „išsimušti“ pinigų. Tai supranta ir jų vadovai“, - minėjo Andrius.
Tačiau kitą kartą taip lengvai išsisukti nepavyko. Likus vos vienai dienai iki skrydžio, klaipėdietis ėjo nusipirkti maisto ir internetu bendravo su Lietuvoje likusiu sūnumi.
„Sankryžoje stovėjo karinė technika. Vos tik kariai mane pamatė, pradėjo rėkti, kad aš juos filmuoju. Nors bandžiau įrodyti, kad tikrai neturėjau tokių ketinimų, vėl patekau į policijos nuovadą.“
Buvo iškviestos specialiosios tarnybos, medikai, kad patikrintų, ar šis „šnipas“ nenešioja koronaviruso užkrato. „Man tiesiog pamatavo temperatūrą ir liepė spjauti į indelį“, - kaip vyko tyrimas, pasakojo Andrius.
Atėmė pasą
Liūdniausia tai, kad prieš uždarydamas jį į areštinę viršininkas atėmė telefoną ir pasą.
„Po 4 valandų viršininkas pareiškė, kad mane parveš į apartamentus, bet paso neatidavė. Paaiškino, kad atgausiu jį tik tuomet, kai bus aiškūs koronaviruso tyrimų rezultatai.
Iki apartamentų mane vežė septyniese - net du pareigūnų ekipažai. Dar pavyko išprašyti, kad užvežtų nusipirkti maisto. Tad turguje vaikščiojau apsuptas kareivių“, - nusijuokė Andrius.
Tačiau kitą rytą, kai artėjo skrydis, juokinga nebebuvo. Iš pat ankstyvo ryto jis net negalėjo patekti pas viršininką, mat šis tiesiog užsirakino viduje ir nesiruošė įsileisti baltaodžio.
„Turėjau pažįstamą žurnalistę, kuri atsiuntė du vietinius žurnalistus, be to, ir pati skambino aiškintis aukštesnės instancijos pareigūnams. Tačiau visi kaip susitarę aiškino, kad kol nebus tyrimo rezultatų, tol aš neatgausiu savo paso. Skrydis turėjo būti 13 val., o 12 val. aš dar neturėjau paso...
Atrodė, kad namo nebegrįšiu. Laimei, paskutinę sekundę įvyko mažas stebuklas. Su greitosios pagalbos automobiliu, mirksint švyturėliams, atvyko medikai. Nors jie ir neturėjo tyrimų atsakymų, bet pasą vis tiek grąžino“, - intriguojančios istorijos atomazgą prisiminė Andrius.
Klaipėdietis įtaria, kad į šią istoriją greičiausiai įsikišo Egipte esančios Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojai. Kad ir kaip atrodė sunkiai įsivaizduojama, Andriui nuomotu automobiliu pavyko spėti laiku nuvykti iki oro uosto ir išskristi į Amsterdamą, iš ten - į Minską ir - į Vilnių.
„Kokio dydžio buvo rizika, jei būčiau Ganoje pasilikęs ilgiau, paaiškės po kurio laiko. Kai aš išskridau, Ganoje buvo tik pati karantino pradžia. Tačiau, kiek man teko pamatyti jų medicinos lygį, akivaizdu, kad ten susirgti būtų labai liūdna, nes medicinos pajėgos akivaizdžiai nėra pasiruošusios kovoti su tokia pandemija.
Negana to, vietiniai nelinkę ramiai sėdėti be maisto ir pajamų namuose. Alkani ir pikti vietiniai gali pradėti plėšti, rengti riaušes. Procesas buvo absoliučiai nekontroliuojamas. Jūs neįsivaizduojate, kaip gera grįžti namo“, - pokalbį baigė Andrius.
