Ir vėl ieškosime paparčio žiedo

„Registrų centro" duomenimis, šių metų pirmą ketvirtį populiariausi vaikučių vardai buvo Jokūbas ir Luknė. Bet į populiariausių vardų, kuriais buvo krikštijami vaikai, dešimtuką pateko ir Jonas. Taip buvo pavadinti 45 berniukai. Pernai Lietuvoje gyveno 28 725 Jonai, 21 236 Janinos ir 17 989 Rasos. Tad jei kiekviena Rasa, Jonas, Janina per savo vardadienį nupintų bent vieną žolynų ar ąžuolų lapų vainiką ar užkurtų bent mažiausią simbolinį lauželį, Lietuvoje Joninių naktį vis vien dar degtų 67 950 laužų ir tiek pat būtų nupinta vainikų. Vis vien ši trumpiausia metų naktis būtų papildomai nušviesta laužų šviesos ir žolynų magijos.

Pasaulio ir Lietuvos istorija žino daug garsių Jonų. Popiežių Joną Paulių II, Tautos patriarchą Joną Basanavičių, poetus Joną Radvaną, Joną Strielkūną, rašytojus Joną Biliūną, Joną Avyžių, menininką Joną Meką. O ir dabar turime krepšininką Joną Valančiūną, režisierių Joną Jurašą ir dar daug kitų Jonų.

Pasidomėkime, kaip jie ruošiasi atšvęsti savo vardadienį?

Savo namuose

Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas, solistas Jonas Sakalauskas niekada nepraleidžia savo vardadienio:

„Paprastai mano namuose susirenka trys broliai, sesė, užsikuriame laužą, kartais išsinuomojame kokį kubilą ir pradedame švęsti. Su liaudies dainomis, gamtos apsuptyje sutinkame Jonines. Piname vainikus ir kartais leidžiame į vandenį „laivelius" su žvakutėmis, jei tais metais būname prie upės.

Esu vilnietis, bet Jonines švenčiu ne bute, bet prie savo namo Vilniuje. Čia yra ir pieva, ir medžių.

Ar Joninės mane vargina? Ne, tikrai nevargina, labai jų laukiu. Aišku, tą dieną galiu turėti ir koncertų įvairiausių, bet vis vien stengiuosi susitikti su savais žmonėmis. Ši šventė yra labai nuostabi, nes ji švenčiama per patį gamtos žydėjimą, kai ilgi, šviesūs vakarai. Man ši šventė susijusi su pačiais gražiausiais prisiminimais.

Labai gaila, kad kitos šventės kartais apsiriboja pasisėdėjimais prie stalo, tampa persivalgymo švente, kai kitą dieną jautiesi pavargęs. O Joninės - ne tik vaišės. Joninės vyksta gamtoje. Vaikštai, kažką darai, yra daug gamtos ir linksmumo.

Ši šventė tūkstančius metų iki mūsų dienų atsirado ir tai tikrai jaučiama. Tai ir Rasos šventė, per kurią susipina krikščioniškasis pradas ir senasis pagoniškasis pradas. Ši šventė kupina mistikos, dvasingumo. Ji vyksta pačiame vasaros apogėjuje, kai gamta yra savo aktyviausioje fazėje. Gerai, kad krikščionybė šią šventę perėmė ir susiejo su Jono Krikštytojo vardu."

Janina - ne Janina?

Energingų, garsių Jonų mūsų šalyje daug. O kur Janinos? Asociacijos „Žalia banga" vadovė, klaipėdietė Janina Dalia Žukienė dėl savo pirmojo vardo turi kiek komplikuotą santykį:

„Taip jau yra, kad manęs niekas nevadino Janinos vardu. Tais laikais vaikams buvo duodami du vardai. Nebuvau apie Janinos vardą girdėjusi, kol pirmojo paso neišsiėmiau. O tas dokumentas retai reikalingas. Na, banke, kitose oficialiose įstaigose esu Janina, o šiaip mano vardas kitas.

Joninės - tai graži lygiadienio šventė, tai gamtos šventė, viskas, kas susiję su gamta, jos ciklais, mane labai domina, bet savęs su Janinomis ir Jonais nesieju. Matyt, tai yra ir dėl to, kad Klaipėdoje ši miesto šventė man nesukelia didelio įdomumo. Jeigu pažįstamų Jonų ar Janinų turėčiau, juos pasveikinčiau, bet neturiu."

Ant savo žemės

Buvęs ilgametis Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas, Prienų rajone ūkininkaujantis Jonas Vilionis į klausimą, kaip švęs savo vardadienį, atsakė trumpai:

„Atvažiuokite ir pamatysite. Čia visi suvažiuoja, Daug žmonių suvažiuoja pas mane į ūkį. Ne tik iš rajono, bet ir iš Kauno, Prienų, kitų miestų. Kur atvažiuoja? Į Pakuonio seniūnijos Šventupio kaimą. Viskas čia yra. Ir du ar trys laužai bus. Ir Nemunas yra, ir jo intakai. Bus ir folklorinių apeigų, koncertų, anūkė vainikėlius į vandenį leis. Anūkę tik vieną turiu, bet greit bus kitas.

Pas mane dukros tik yra, Janinų nėra, bet giminėje Jonų buvo. Mano tėvo brolis, partizanas, žuvęs dėl Lietuvos, buvo vardu Jonas. Jam ir dar dviem tėvo broliams, partizanams, 25 m aukščio kryžių pastatysiu.

Kodėl švenčiu Jonines? Nes čia graži tradicija. Tarybiniais laikais nešvenčiau, nes kolūkyje turėjau tik 60 arų, kai tiek mažai, ką švęsi. O dabar ant savo žemės viską darau ir švenčiu".

Švęs baidarėje

Žurnalistė Rasa Liškauskaitė irgi neliks abejinga savo vardadieniui:

„Šiais metais švęsime labai įdomiai. Užsakėme Krekenavoje 15 baidarių ir plauksime su vyro, Romo Liutkaus, giminėmis Nevėžio upe.

Vyro brolis buvo Jonas, bet jam netikėtai mirus, liko tik patys jauniausieji, kurių Jonas jau yra antrasis vardas - Arnas Jonas, Herkus Jonas. Likau tik aš, Rasa. Plauksime baidarėmis nuo Vadaktėlių iki Krekenavos, nes tai yra vyro tėviškė. Šiemet aplankysime Vaižganto ir knygnešių muziejų Ustronės vienkiemyje, kuriam vadovauja mūsų pažįstamas Audrius Daukša. Kiekvienais metais per Jonines susikrauname ir laužą. Jis bus mūsų sodyboje ant Nevėžio kranto, Krekenavos regioniniame parke, bet laužą kūrensime labai atsargiai.

Niekada neakcentavome, ar tai pagoniška, ar krikščioniška šventė. Kai buvo gyvas vyro brolis Jonas, jam uždėdavome ąžuolų vainiką, o man, Rasai, jo žmona uždėdavo gėlių vainikėlį.

Vyriausiai mūsų Joninių-Rasų dalyvei yra 75 metai, o jauniausiam - Herkui Jonui - 5 metai. Tikiuosi, gero oro ir kad mums visiems bus labai smagu".

Įdomybės

Ilgiausia metų diena, kurios ilgumas - 17.17 val., prasideda nuo birželio 24 d. ir ima trumpėti tik birželio 27 d. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ši vasaros šventė buvo paminėta 1372 m., o Rasos pavadinimą jai 1835 m. suteikė istorikas Teodoras Narbutas. Anot istoriko Simono Daukanto, ši šventė dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo švenčiama 14 dienų.

Per Rasas arba Jonines pagerbiamos trys gamtos stichijos - vanduo, ugnis ir žolynai. Pastarieji ne tik pinami į vainikus, bet sudaromos ir devynių žolynų puokštės, vadinamos kupolėmis. Paprastai - 9 augalų rūšys, žydinčios mėlynais (vanduo) ir geltonais (saulė) žiedais. Per Rasas renkamos vaistažolės, lankomi rasoti pasėliai, kad rasą nubraukus būtų didesnis derlius. Vidurnaktį ieškoma paparčio žiedo. Tikėta, jog tas, kas ras paparčio žiedą, pamatys žemėje užslėptus lobius, supras paukščių ir žvėrių kalbą.

Šiemet birželio 23 d. Romuvos krivė Inija Trinkūnienė kartu su Romuvos apeigų grupe „Kūlgrinda" suburs savo pasekėjus Kernavėje, prie protėvių ugnies aukuro. Kernavėje, prie Didžiosios Kupolės, bus šokami apeiginiai rateliai, ant piliakalnio, vadinamo Pilies kalnu, vyks saulės laidos apeigos. Piliakalnio, vadinamo Aukuro kalnu, papėdėje bus uždegtas aukuras.

Vyks naktišokiai, Nerimi bus plukdomi vainikai.