Internete informacijos daug, bet esmės - mažai

Neigti interneto visagalybę galėtų nebent ne šio pasaulio gyventojas. Interneto privalumą įvertiname taupydami laiką, kai mokame mokesčius, perkame bilietus, registruojamės pas gydytoją ar automobilio techninei apžiūrai, ieškome reikalingos prekės arba tiesiog elementarios informacijos - kada išvyksta autobusas, koks kine rodomas filmas. Todėl net imi stebėtis, kaip gyvenai anksčiau be interneto arba kaip įmanoma be jo verstis šiais laikais. O, pasirodo, įmanoma. Nes be jo gyvena dar daug žmonių, kuriems bene pagrindinis ir vienintelis informacijos šaltinis yra likęs spausdintas laikraštis. Jiems, beje, televizija ar radijas - ne išsigelbėjimas, praklausęs nepaprašysi, kad pakartotų.

Ir nuo tų žmonių spauda tolsta. Tolsta ne savo valia. Ją stumia internetas, susižerdamas reklamą, kuri leisdavo kvėpuoti visokio formato laikraščiams. Stumia žinių srautu, kuriame dažnai patikliam skaitytojui jau sunku susigaudyti, kur teisybė, o kur melas.

„Kažkaip greitai prarandame spausdintą žodį“, - konstatuoja Anykščiuose leidžiamo laikraščio „Anykšta“ redaktorė Gražina Šmigelskienė, su kuria kalbėjomės apie spausdinto ir internetinio žodžio santykį bei svorį.

- Jūs žurnalistikoje daug metų. Kaip internetinės žiniasklaidos atsiradimas paveikė tradicinius spausdintinius leidinius - aišku. O kaip tai pakeitė pačią žurnalistiką?

- Atsirado greitis. O kada pateikti informaciją reikia greitai, nebelieka galimybių pasverti, ką parašai, parinkti tinkamesnį žodį. Atsiranda net ir kitoks rašymo stilius, labiau telegrafiškas. Ir kalbos vaizdingumas keičiasi. Atsiranda banalios antraštės, nes tau reikia pritraukti skaitytoją ir neturi kada pagalvoti. Žmonės rašo tiesiog iš įvykio vietų, į redakcijas žinias perduoda telefonu ar nešiojamaisiais kompiuteriais. Dėl to, manau, internetinė žiniasklaida operatyvumu beveik prilygsta radijui, televizijai. Bet kokybe atsilieka nuo spausdintinės žiniasklaidos, kur žurnalistas turi laiko patikrinti faktus, paieškoti papildomų komentarų, prisiminti, kas buvo ta tema rašyta. Kadangi spausdintinėje žiniasklaidoje jau pati vieta riboja ženklų skaičių, tai, kas pateikiama, labiau pasverta.

Nenoriu pasakyti, kad internetinėje žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai nėra atsakingi. Ką daro dauguma, daro iš širdies, bet per greitį praranda kokybę.

- Kokios įtakos informacijos patikimumui turi tai, kad vieną dieną svetainėje tu gali paskelbti žinią, o kitą dieną gali ją paneigti neva patikslindamas? Ar tokios galimybės buvimas nemažina autoriaus atsakomybės jausmo?

- Taip, jeigu niekas neužfiksavo, tai gali ir pakeisti. Tie dalykai egzistuoja. Bet, manyčiau, čia ne tiek internetinės žiniasklaidos, kiek socialinių tinklų problema. Informacijos, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose, apskritai patikimumas abejotinas, nes labai retai kas žiūri, iš kokio šaltinio ji atėjo.

- Internetas persunktas komercija, atrodo, kad informacijos srautas plaukia be atrankos ir iš visų pusių. Šito tikslas - bet kokia kaina kuo ilgiau skaitytoją išlaikyti savo portale?

- Verslui tai yra natūralus tikslas. Jeigu į portalą dažniau žmogus ateis, ilgiau naršydamas gal pamatys ir reklamą. Čia natūrali verslo logika. O kaip kitaip be komercijos? Juk žinome, kokia valstybės parama žiniasklaidai. Minimali. Sakykime, mes iš Spaudos rėmimo fondo šiais metais gavome 10 tūkst. eurų trims projektams. Mes vieninteliai Lietuvoje leidžiame regioninį kultūrinį žurnalą, Spaudos rėmimo fondas 11 metų einančiam „Aukštaitiškam formatui“ skiria 1,5 tūkst. eurų valstybės paramą. Tai kokia dar verslo šaka yra remiama taip menkai? Tokia valstybės parama vienuolikai mūsų redakcijos žmonių, taip spausdintas žodis gyvena internetinės žiniasklaidos atėjimo laikotarpiu. Bet pusė gyventojų prieigos prie interneto neturi ir valstybei jie yra nesvarbūs. Nekalbu apie tai, kad sužlugdyta ištisa ūkio šaka. Tai žala ir kalbai, ir informacijai, ir regionams.

- Tai kuo žmogui tikėti įsijungus internetą?

- Vienas iš variantų - autoriumi. Jeigu jis žinomas, analizuojantis. O kitas variantas - remtis keliais šaltiniais, nesusidaryti nuomonės iš vieno portalo. Pereiti bent tris, paklausyti dar kelių televizijų, per radiją išgirsti kelias nuomones.

VDU profesorės Audronės NUGARAITĖS komentaras:

Ar galima sakyti, kad spausdintinė žiniasklaida patikimumu yra pranašesnė už internetinę?.. Kardinaliai žiūrint, su tuo sutikčiau, tai ne vien mano nuomonė. Nes tai, kas yra išspausdinta, to nebeišskaptuosi. O visa tai, kas skaitmenine forma nueina į archyvą, neuždeda antspaudo, kad kažkada buvo taip, o dabar kitaip. Pažiūrėkime, kiek per tą skubėjimą greitai duoti informaciją yra klaidų, kiek yra neatitikimų. Faktiškai dabar toje feikinėje visuomenėje netikros informacijos apstu.

Aš savo studentams aiškinu, kad reikalinga patikima, atsakinga žurnalistika, kur nieko nereikės tikrinti. Gauni informaciją ir nebereikia tikrinti, o jei norėsi gilintis, prašau, kask šulinį su „google“. O dabar kai viską reikia tikrinti, tai geriau išvis nesinaudoti. Todėl ir aiškinu, kad dabar visame pasaulyje žurnalistika grįžta. Bet grįžta solidi, su reputacija, su atsakomybe. Grįžimą aš matau Vakaruose, kadangi akivaizdžiai didėja, ką rodo skaičiai, skaitmeninė prenumerata. „The Guardian“ arba „The New York Times“ turi popierinę ir skaitmenines versijas. Jie dabar turi skaitmeninę prenumeratą, už kurią reikia mokėti ir ji didėja.

Aš matau jauniausias kartas - „z“ arba „alfa“. Jau jos baigia atsižaisti tais ekranėliais, nudegti nuo patyčių ir jiems reikia kažko patikimesnio. Jokiu būdu nesakau, kad jie puls skaityti laikraščių ar iš karto atsigręš į žurnalistiką. Bet pati tendencija jau yra.