Ginklą pažįsta nuo mokyklos

Viskas prasidėjo, kai šeima Plungėje nutarė atidaryti nedidelę žvejybos ir medžioklės reikmenų parduotuvę. Vida tapo pardavėja. Pradžioje nedaug žinojusi apie meškeres, kabliukus, rites, šovinius. Supratimas ir jausmas, kuo žvejai ir medžiotojai gyvena, atėjo tik pradėjus suktis tame rate. Medžioklė Vidai ir anksčiau nebuvo naujiena, vyras Saulius buvo medžiotojas. Bet ne jis pastūmėjo žmoną išsilaikyti medžiotojo egzaminą.

„Kartą vasarą, prieš beveik 19 metų, vyrai susiruošė važiuoti tykoti žvėrių. Klausia, ar nenorėčiau kartu. Pasijuokiau, o paskui galvoju, o ką veiksiu vakare? Pasėdėjau su vyru bokštelyje vieną, antrą vakarą. Patiko. Tada ir ėmiau svarstyti, kodėl man netapus medžiotoja", - prisimena Vida. Nemažai reikėjo sužinoti ruošiantis egzaminams. Apie žvėrelius, kada jie augina vaikus, kada meta ragus. Susipažinti su šernais, elniais, laukiniais paukščiais. Išmokti apie saugumą medžioklėje, apie ginklus, kulkas, atstumus, taikymosi kampus. Ginklo Vida nebijojo. Su juo teko susidurti mokykloje sportuojant. Dalyvaudavo daugiakovės rungtyje, kur reikėjo ir šaudyti, ir slidinėti. Vėliau atstovavo įmonei šaudymo varžybose.

Gamtos žmogus

Pirmasis Vidos trofėjus buvo du šernai. Juos per vieną varymą pavyko sumedžioti dviem šūviais. Įvairių būta trofėjų, bet medžiotoja jų demonstruoti nenori. „Aš trofėjų nerenku ir nesureikšminu. Galėjau sumedžioti elnią. Buvo senas, gražiais ragais. Bet man buvo gražiau, koks jis atrodė su patelėmis vaikštantis, baubimu jas viliodamas. Nepakilo ranka nuspausti gaiduko. Kai pradėjau medžioti, pajutau, kad tikrai esu gamtos žmogus. Man patinka gamtoje. Nesvarbu, ar lyja, ar šalta. Lietus pila, bet smagu. Sėdi, miškas kvepia, pamedituoji. Aš net knygą pasiimu į bokštelį, paskaitau, kol nesutemsta...".

Medžioklėje knygą? Ar nereikia žiūrėti akis įtempus į palaukę? Vida nesutrinka. Žvėrį medžiotojui išgirsti svarbiau, nei jį pamatyti. Bet būna išimčių. Štai šerno patinas sugeba tyliai atsėlinti, neprimindamas nei šakelės. Priešingai nei šernų banda... Sėdi tyliai ramiai ir staiga garsas, tarsi galingas traktorius iš miško tuoj iššaus. Regis, lūžta medžiai, viskas traška. Širdis pradeda šokinėti. Bet negriebsi šautuvo ir netaikysi į bet ką, reikia atsirinkti, į ką šūvį paleisti. „Šernų patelių stengiamės nešaudyti. Dažniausiai taikaisi į jauniklį. Taip taikaisi, kad kuo mažesnė žala būtų žvėriui, kad viskas vyktų greitai", - paaiškina medžiotoja. Visko nutikdavę pradžioje. Ir nepataikydavo, ir praleisdavo tinkamą metą. Patirtis ateina su laiku, o kartu dingsta ir jaudulys.

Vida dažniausiai medžioklėn važiuoju kartu su vyru. Kartais ir viena. „Ko bijoti gamtoje, ypač kai esi ginkluotas? - aiškina. - Sėdame į bokštelius ir laukiame. Arba į nešiojamus bokštelius prie javų laukų. Saugome laukus nuo iš miško atsėlinančių nuostolių darytojų. Aš neįsivaizduoju po tiek metų savęs be medžioklės. Reikėtų kito panašaus hobio ieškoti. Nors neblogai ir žvejyba. Mes kartais su vyru ir į žvejybą išvažiuojame. Man patinka žvejoti. Tik taip dažnai neišvažiuoji į žvejybą, kaip norėtųsi. Daugiau vis tik tenka važiuoti į mišką. Ne tik medžiojame, vežame pašaro žvėreliams. Šią sniegingą žiemą medžioklę teko pamiršti dėl ribojimų. Gyvename Plungėje, o mūsų medžioklės plotai Rietavo savivaldybėje. Lauktuves žvėreliams tenka perduoti per nuosavybės ten turintį šeimos draugą. Prie mano bokštelio ateinančiais paėsti šernais ir stirnelėmis galiu pasidžiaugti tik iš tolo, per žiūronus."

Nauda čia niekuo dėta

Ar tiesa, kad medžiotojai vengia medžioti lapes, usūrinius šunis, nes iš jų nei maistas, nei kailis. Kailių niekas neperka, kam šovinius naudoti? Netiesa, paneigia Vida. Medžiotojai lapes medžioja. Vyrams patinka jų tykoti, ypač ant sniego. Pati lapių nedaug sumedžiojusi, gal iki dešimties. Svarbiausia esą paimti iš gamtos užsikrėtusius žvėrelius: „Matai, slenka lapė, uodega išsišėrusi, kailis nususęs. Arba usūrinis, vos kojas pavelka, galimai trichinelėmis užsikrėtęs. Usūriniai yra didžiausi ligų nešiotojai gamtoje. Jeigu tokio žvėries gaišeną radęs šernas suės, pats užsikrės ir kitus užkrės. Šernas visaėdis, jis ėda ir nugaišusią lapę, ir usūrinį šunį. Mes stengiamės paimti iš gamtos tokius paliegėlius nesvarstydami naudos, juos utilizuojame."

Smagu sumedžioti, bet ne lupti

Daugiausia Vida yra sumedžiojusi šernų, bebrų, lapių bei usūrinių šunų. Ji mielai medžiojanti bebrus. O bebrynų jų medžioklės plotuose yra daug. Pasak plungiškės, jei kas sako, kad bebrus medžioti paprasta, greičiausiai pats nė vieno nėra sumedžiojęs. Tykant šių žvėrelių reikia daug kantrybės. Jie labai gudrūs, turi gerą uoslę, klausą. Sušlamėsi, bebras murkt po vandeniu ir gaudyk vėją laukuose. Smagu pavasarį bebrų tykoti. Lauki kvėpavimą sulaikęs, kol gražiakailis užsiropščia ant ledo graužti šakelių. Smagus tas laukimas, adrenalinas veržiasi per kraštus.

Bebrų kailiukas gražus, mėsa skani, sveika. Be to, šių žvėriukų daug. Net per daug. Išmedžioji, po metų vėl atsiranda ir naujas eibes žmonėms ima daryti. Graužia nežiūrėdami, ąžuolas ar alksnis.

Vida bebrus medžioti mėgsta, bet pati lupti jų kailio nesiryžta. Tam reikia įgūdžių, antraip kailį gali taip sugadinti, kad jis niekam netiks. Vidos sumedžiotiems bebrams kailiukus nudiria jos vyras. „Jis nemėgsta medžioti bebrų, bet kai važiuoju į medžioklę, važiuoja kartu", - juokiasi moteris. Vida iš sumedžiotų žvėrelių kailių neturi nei vienų kailinių, nei liemenės. Bet užtat abu su vyru pasisiuvo po usūrinio šuns kepurę. Bebrų kailiukus medžiotoja kaupia. Ne sau. Surinkusi pakankamai, padalins abiem savo martelėms. Tegul jos dabinasi.

Per gražios akys

„Kitą kartą pasidžiaugi ir nepaleidi šūvio. Arba suabejoji, kad tas šūvis bus tikslus. Atsakingas medžiotojas nesitaiko bet kaip ir į bet ką. Briedžio nesu sumedžiojusi ir netrokštu. Kokius dešimt metų mūsų miškuose briedžių nebuvo nė vieno, dabar jų jau turime. Nes iš kažkur atėjo patelė. Užaugo jaunikliai netoli mano bokštelio. Matydavom, kaip jie auga. Pirmais metais briedė atsivedė vieną jauniklį, paskui jau po du pradėjo. Kaip galėčiau į juos taikytis?"

Vida kažkada labai norėjusi ir svajojusi gražuolį stirniną sumedžioti. Porą yra tekę. Bet, prisipažįsta, kai paleidi šūvį ir pamatai, kokios gražios to gyvūno akys, labai gaila pasidaro. Ir stirną medžioti labai gaila. Nedaug jų sumedžiojusi, bet jeigu tenka, stengiasi nusitaikyti tada, kai žvėriukas sustoja, kad netektų antro šūvio paleisti. Nėra tai malonu. Į šerną kažkaip lengviau taikytis. Jis ne tokiom gražiom akim, kaip stirnų.

Ką norėtų sumedžioti? Vilką. Norėtų, bet dar neteko. Tik matė. Tuo metu buvo ne vilkų medžioklės sezonas. Jeigu būtų tinkamas laikas, pilkis nebūtų išsisukęs. „Sėdėjau bokštelyje, „ant palaukimo". Buvo dar šviesu, netikėtai išbėgo labai gražus elnias, kurį kiekvienas svajojame sumedžioti. Bet tada buvo ne elnių medžioklės metas, tik pasigrožėjau. Po maždaug dešimties minučių, kai gražuolis jau buvo dingęs, toje pačioje vietoje pasigirdo traškesys. Gal šernas, pagalvojusi. Bet į aikštelę įšoko vilkas. Didelis, gražus."

Moterys kompaniją taurina

Pasak plungiškės, dabar medžiotojų moterų daugėja. Jos tampa drąsesnės. Pasišneki, sako, seniai norėjau, bet nedrįsdavau. Pavyzdžiai traukia. Daug jaunimo ateina. Vien Plungės rajone yra 8-9 moterys medžiotojos. Daug moterų yra Kauno, Vilniaus medžiotojų klubuose. Vienos tėvas medžiotojas, kitos - vyras.

Vyrus medžiotojos moters buvimas medžioklėje teigiamai veikia. Jie ir mažiau keikiasi, ir pagarbiau elgiasi, stengiasi padėti. Jeigu sniego daugiau, pasiūlo panešti ginklą. Moterys gerai jaučiasi pagerbtos. Ypač jaunos moterys priverčia vyrus pasitempti. Jie didesniais džentelmenais tampa. Kas medžioklėje nepatinka? Atsakyti medžiotoja netrunka. Dabar patinka viskas, o anksčiau nepatikdavę vyrų girtavimai po medžioklės. Šios tradicijos jau išgyvendintos. Medžioklė tapo kultūringesnė, malonesnė.

Brangus pomėgis

Anot V.Vengalienės, medžioklė - tai hobis, pomėgis, savęs realizavimas. Bendravimas. Galima sakyti, gyvenimo būdas. Suartėjimas su gamta. Ne dėl mėsos juk einama į medžioklę. Kad pažintum, suvoktum gamtos tvarką. Būdamas medžiotoju tampi atsakingas už laukinės faunos pasaulį. Reguliuoji, padedi. Kita vertus, medžioklė - nepigus hobis. Bet taip įtraukia, kad nebeskaičiuoji. Kas brangiausia? „Ginklas, be abejonės. Lygiavamzdžiai truputį pigesni, o graižtvinių, vadinamų karabinais, kaina prasideda nuo 600 ir siekia iki 5 tūkst. eurų. Kur dar optiniai taikikliai, kurie gali kainuoti nuo šimtų iki tūkstančių. Kiekvienas renkasi pagal savo galimybes."

Apranga irgi nepigi. Bet be jos neišsiversi, kaip ir be gero šautuvo. Labai daug ką reiškia medžiotojui patogus, neperšlampamas apavas, kelnės, striukė. Ir medžiotojų etika dabar labai pasikeitusi. Nebeeina niekas į medžioklę, vilkėdamas sportinėmis kelnėmis su lampasais ar kamufliažinėmis „fufaikėmis", kaip sovietiniais laikais. Medžiotojai taip pat turi savo aprangos kodą. Oranžinės liemenės, oranžinės kepurės dėl pačių saugumo, kad būtum matomas. Apranga medžiotoją įpareigoja, drausmina, pakylėja. Beveik kiekvienas būrelis turi savo namelį, kur lupyklos įruoštos, stalai, šaldytuvai. Tai - pačių medžiotojų sąskaita.

Yra kas nekainuoja, bet yra labai dvasinga, verčia susimąstyti, kad gamtoje nesi viešpats. Atėjai čia tam, kad palaikytum tvarką, o už tai, ką paėmei, turi padėkoti. Medžiotojai turi tradicijas, ritualus, kuriais pagerbiami sumedžioti žvėrys: uždegami laužai, skamba medžioklės ragas. „Mes muzikantų neturime, bet vis tiek pagerbiame žvėris, kepures prieš juos nusiėmę", - malonias medžioklės akimirkas prisimena V.Vengalienė.