Idėja iš niekur

Saulius iš profesijos ne muziejininkas. Su platukais reikalų neturėjo iki 2015 metų. Iki tol apskritai apie juos mažai nutuokęs. Koks pakliūdavo po ranka, tokį naudojo. O kam plaktuko dar reikia, jei ne viniai įkalti? Taip ir būtų galvojęs, jei kaimynas nebūtų sugėdinęs. Kėlę su šeima gegnes pavėsinei kieme. Užsuko kaimynas padėti. Grybšt grybšt - plaktuką namuose palikęs. Atnešk iš savų, paprašė.

„Nuėjau į uošvio traktorių, paėmiau iš kabinos plaktuką, duodu, o jis juokiasi. Koks čia plaktukas? Su tokiu nė vienas save gerbiantis vyras vinių nekaląs. Ir nekalė, kol neatsinešė savo. Būčiau pamiršęs, jei kaimynas savaitgalį nebūtų pasivadinęs važiuoti į Kalvarijos turgų panaršyti po senais ūkio reikmenimis prekiaujančių vyrų rinkinius", - juokiasi Saulius, prisiminęs plaktukomanijos pradžią.

Tą dieną iš turgaus parsivežę kelis plaktukus. Tarp jų ir staliaus, kokio tąkart tikėjosi kaimynas. Plaktuką, kuris tarsi prilimpa prie vinies, o jei netyčia suįstrižavai, kitu galu vinį gali ištraukti. Staliaus plaktuką kolekcijoje jis žymi pirmu numeriu. Dabar įvairių įvairiausių plaktukų S.Matusevičiaus kolekcijoje jau 1137. Skaičiuojant su plaktuko formos suvenyrais, auskarais, papuošalais, mažmožiais - 1173. Tokį skaičių, dalyvaujant seniūnui ir bendruomenės vadovei, Saulius registravo išsiųsdamas agentūrai „Factum". Tikisi, kad jo plaktukų kolekcija vėl bus įregistruota gausiausia Lietuvoje. Atsakymo dar laukia.

Plaktukų kolekcionieriaus muziejuje jau kabo du pasiektų rekordų sertifikatai. Pirmasis, išduotas prieš dvejus metus, žymi, kad S.Matusevičiaus plaktukų kolekcija iš 533 plaktukų yra gausiausia Lietuvoje, o antrasis, gautas prieš metus, skelbia čia esant didžiausią plaktuką. 5 metrų aukščio įrankį vyras iš metalo suvirino pats. Plaktukas stovi kelių sankryžoje ir rodo kryptį į muziejų.

Vertingiausi - padovanotieji

Anot Sauliaus, plaktukai greitai renkasi. Penki, dešimt, penkiasdešimt... Ir nebežinai, kur juos talpinti. Kai surinko 157, nusprendė statyti plaktukams namą. Muziejų.

Kiekvienas eksponatas turi istoriją, kurios kol kas dar sutelpa Sauliaus galvoje. Bet iš to ir trūkumai. Jei vyro nėra namuose, šeimynykščiai atvažiavusių muziejaus lankytojų nedrįsta įsileisti. Ką jie vieni supras? Daug plaktukų ant sienų, numeriukai ir užrašai, iš kokios šalies įrankiai atkeliavę. Todėl dėl laiko degutiškis prašo tartis iš anksto. Lankytojus jis gali priimti po darbo arba šventadieniais.

„Neturiu su kuo pasikeisti eksponatais, bet su kuo pasikeisti informacija, turiu. Siuntinėtis užtrunka, brangu, mano kolegos kolekcininkai išsibarstę po pasaulį. Paprasčiau yra keistis informacija. Kalifornijoje, Turkijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Švedijoje bendraminčiai gyvena. Jiems visada gali parašyti ir sulaukti atsakymo. Jie mane patys randa. Anglų kalbos gerai nemoku, padeda vertėjas, paprašau sūnaus. Mes nesame kalbininkai, bet suprantame vieni kitus", - šypsosi plaktukų kolekcininkas.

Daugumą kolekcijos eksponatų įsigyja aukcionuose, jie atkeliauja paštu, per tarpininkus. Turguose retai ką naujo beužtinkąs. Pirmuosius dvejus metus Vilkaviškio, Kalvarijos turgus buvęs kelio galas. Įdomiausi eksponatai padovanoti. Žmonėms jų nereikia. Kur dėsi senieną, jei ji tau nieko nereiškia. Žmonės pasakoja daug ką iš senelių, tėvų namų atidavę į metalo laužą. Buvę ir labai senų.

Savo paties kolekcijoje seniausiu laiko akmeninį plaktuką, galimai atstojusį ir kirvį. Įrankį padovanojęs garbingas žmogus. Plaktukas rastas šiose apylinkėse. Jo kotas, manoma, Vilkaviškio krašto pelkėse galėjo pradūlėti ne vieną šimtą metų. Metai, kaip ir plaktukai stenduose, greit rikiuojasi. Pasak kolekcininko, ne vienas eksponatas pergyvenęs 2-3 kartas. Labai brangus esąs varinis plaktukas. Jį padovanojęs vyras sakė, jog tai šeimos relikvija. Kalusios tuo platuku trys kartos. Anot Sauliaus, kai žmogus relikviją perduoda, jos vertė tampa nepamatuojama.

Technologijos plaktukui negresia

Saulius juokiasi, kažkada galvojęs, kad vienintelis plaktukas tas, kurio reikia viniai įkalti. „Apstulbau sužinojęs, kad plaktuko paskirčių pasaulyje yra tūkstančiai. Vinims plaktukai taip pat būna įvairiausi. Šiuolaikiniai modernūs, su magnetukais, vinį gali pasiekti ir per ištiestą ranką. Degutiškio kolekcijoje kol kas per 50 profesijų atstovų plaktukai. Tokių profesijų - šimtai.

„Be plaktuko jokio darbo nepadarysi. Nemanau, kad ateis laikas, kai žmonės galės išsiversti be plaktuko. Pažiūrėkit, kiek dabar technologijos išvystytos, o plaktukas vis nepakeičiamas. Chirurgai neįsiverčia be plaktukų, alpinistai į kalnus neįkoptų be plaktukų. Metalo suvirintojo darbo procese viskas automatizuota, bet geras suvirintojas vis tiek plaktuką laiko po ranka", - sako kolekcininkas. Anot S.Matusevičiaus, jo aistros pabaigos niekada nebus. Net ir norint, sustabdyti plaktukų rinkimo procesą, būtų nebeįmanoma.

Nuo virtuvės iki Seimo

Žiūrint į prie lubų pritvirtintas metalines sijas net į galvą neateitų, kad jos ne paprasčiausi eksponatų laikikliai. „Žinoma, ne. Tai plaktukai vagonams atidaryti", - šypsosi plaktukų fanatikas. Kuo plaktukas ilgiau lauktas, tuo brangesnis. Šit Prancūzijos vyndarių naudotas plaktukas, kurio viena puse užkalamos statinės, o kita išimamas kaištis, iš Prancūzijos per tarpininkus keliavo net pusę metų.

Kas labiau domisi plaktukais, vyrai ar moterys? Moterys, netikėtas atsakymas. Jų daugiausia ir apsilanko. Gal ne tiek damoms įdomūs plaktukai ardymo darbams, bet virtuvėje naudojami įrankiai labai traukia. Traukia ir įdomaus pašnekovo pasakojamos istorijos.

„Noriu, kad mano muziejuje būtų ne tik konkretiems darbams naudojami plaktukai, bet ir plaktukai maisto gaminimui, puošiantys stalą. Turiu savo kolekcijoje plaktuką - šaukštelį kiaušinių valgymui, plaktuką tešlai išmušti. Neseniai krikšto duktė Norvegijoje aptiko platuką kavos filtravimui. Ką jau kalbėti apie plaktukus mėsai išmušti, kapoti. Galėčiau išskirti kalinių gamintus. Mano kolega iš Turkijos, turintis arti 5 tūkst. plaktukų kolekciją, stebėjosi tokių net nematęs. Tada dar labiau suskatau jų ieškoti. Surinkau apie 60. Ir nė vieno tokio pat", - dėstė Saulius.

O Seime kaukšintis plaktukas - juokas ar rimta kalba? Saulius šypsosi. Taip, rimtų rimčiausia. „Turiu teisėjo plaktuką, bet norėčiau ir Seimo pirmininko. Reikia palaukti, kol Seimo kadencija pasibaigs. Išeidamas Seimo pirmininkas šį savo darbo įrankį gali pasiimti. Jau kalbėjau su Viktoru Pranckiečiu, bet ne apie jo per posėdžius naudojamą. Jis man iš savo namų padovanojo. Vėliau bandysiu kalbinti ir dėl posėdžių plaktuko."

Brangiausi svečiai

Jei muziejus būtų mieste, galėtų daugiau lankytojų pritraukti. Ar nekyla tokių minčių? „Nekyla. Todėl, kad čia viskas gimė. Gimė mintis, atsirado pirmasis plaktukas, tam tikslui pasistačiau namelį. Visi kalba, kad reikia atgaivinti regioną. Labai puikus planas būtų steigti muziejus, kultūros įstaigas regionuose, o ne viską traukti į centrus. Bet tam reikia kelių, pietų poilsiui. Dabar žmonės iki Degučių gerą kelio galą kratosi dulkančiu žvyrkeliu. Ne vienas pastebi, kad savivaldybės garbės reikalas būtų išasfaltuoti kelių kilometrų atkarpą iki Degučių. Kodėl ne? Bendraminčiai sako, kad mano muziejaus unikalumas tas, kad jis - vieno įrankio muziejus, kas gana reta ir traukia lankytojus", - aiškina.

Saulius teigia kitaip mąstantis apie kaimą nei dauguma miestuose. Žmonės kartais pasiklysta, nuvažiuoja gilyn į Degučius, o ten nėra apleistų namų. Žolė prie sodybų nupjauta, lapai sugrėbti, gėlynai žydi. Mažiau pasiturinčios šeimos taip pat gražiai tvarkosi. „Paprasti žmonės neinvestuoja tik į pavalgymą. Vieni į kitus pasižiūrėję, sodybas gražina, medžius sodina. Jei neturi už ką pasistatyti naujo namo, tą patį remontuoja. Smagu, kad iš kito Lietuvos galo žmonės į Degučius atvažiuoja. Vadinasi, jiems įdomu. Gal ir daugiau muziejų turėtų būti kaime, kad žmones čia viliotų", - svarsto Plaktukų muziejaus įkūrėjas.