Į darbą teisme niekaip negrąžinamas buvęs VRM ministras E.Misiūnas klausia prezidento G.Nausėdos: Kas jo didenybei nepatinka?

„Politiškai atvėsti" prezidentas G.Nausėda prieš dvejus metus nurodė tuo metu trims darbą baigusiems ministrams: vidaus reikalų ministrui E.Misiūnui, krašto apsaugos ministrui Raimundui Karobliui ir užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui. R.Karoblis ir L.Linkevičius pradėjo eiti ambasadorių ypatingiems pavedimams pareigas, o E.Misiūnas laukė, kada tinkamai atvės, kad galėtų vėl apsivilkti teisėjo mantiją.

Užkirstą kelią į teismo salę E.Misiūnas apskundė teismui. Pirmoji instancija, gavusi E.Misiūno skundą dėl prezidento G.Nausėdos atsisakymo grąžinti jį į anksčiau eitas teisėjo pareigas, nagrinėti jį atsisakė. Taip pat pasielgė ir aukštesnės instancijos teismas, tad E.Misiūnas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Teismas iš esmės pasisakė analogiškai. „Teismai negali įpareigoti Respublikos Prezidentą skirti asmenį į teisėjo pareigas, todėl pritarė bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad šis reikalavimas nepriskirtas nagrinėti jokiam teismui ir teismai pagrįstai atsisakė nagrinėti šį klausimą", - nurodė teismas.

Todėl dabar E.Misiūno skundas nukeliavo į Europos Žmogaus teisių teismą. Buvęs teisėjas laikosi pozicijos, kad prezidentas nepagrįstai jo nepaskyrė teisėju. E.Misiūno teigimu, prezidentas nepateikė jokių argumentų, sudarančių teisinį pagrindą neskirti jo į teisėjo pareigas, nes visus teisės aktų reikalavimus jis atitinka taip, kaip juos atitiko, kai pirmąkart buvo paskirtas teisėju.

Dar pernai spalį prezidentas kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl E.Misiūno skyrimo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju. Teisėjų taryba pateikė teigiamą atsakymą. Tačiau teisėju E.Misiūnas taip ir nebuvo paskirtas, o gruodį suėjo dvejų metų terminas, kai jis galėjo grįžti į teisėjų luomą be konkurso. Viešai prezidentūra komentavo, kad prezidentas neturi prievolės skirti E.Misiūno teisėju net ir gavęs teigiamą Tarybos atsakymą. O žiniasklaidai savo sprendimą grindė tuo, kad Teisėjų tarybos nariai „iškėlė klausimų dėl aplinkybių, kurios prezidentui nebuvo žinomos iki kreipimosi į Teisėjų tarybą patarimo, susijusių su E.Misiūno veikla būnant ministru bei jo dalyvavimo politinėje veikloje ateities planais."

Laukdamas, kada politiškai „atšals", E.Misiūnas įsidarbino Vyriausybės strateginės analizės centre (STRATA), tačiau atėjus naujai vadovei, kaip sako pats, patyrė psichologinį smurtą. Dabar su buvusia darboviete jis bylinėjasi teismuose. Nuo sausio bedarbiu esantis E.Misiūnas įsitikinęs, kad abi šios istorijos - susijusios.

- Prezidento sprendimas neskirti jūsų į teisėjo pareigas nustebino? - „Vakaro žinios" paklausė buvusio VRM ministro ir buvusio teisėjo Eimučio Misiūno.

- Nustebino. Gal net labiau nei kai buvo liepta politiškai „atšalti". Praėjau visas procedūras, gavau leidimą dirbti su įslaptinta informacija, gautas Teisėjų tarybos pritarimas. Man vis buvo sakoma, kad renkama apylinkės teisėjų grupė priesaikai, kad viskas gerai. Pernai lapkritį įspėjau prezidentūrą, kad dvejų metų terminas baigiasi gruodį. Bet supratau, kad tai ne kliūtis, juk dokumentai pradėti tvarkyti anksčiau. O štai kovo viduryje gavau atsakymą, kad į teisėjus skiriamas nebūsiu, nes terminas praėjo. Tai mane šokiravo.

Taip, tarybos sprendimas neįpareigoja, bet tai yra rimta priežastis skirti asmenį teisėju. O jeigu jau skyrimo nėra, turi būti aiškiai nurodytos priežastys.

- Teiravotės jų prezidento?

- Taip, kai man buvo pranešta ši žinia iš prezidentūros, kreipiausi raštu ir paprašiau nurodyti priežastis, dėl kurių esu neskiriamas. Gavęs atsakymą, skųsiu tai teismui.

- Jeigu skyrimo nebuvo, nėra ir ką skųsti?

- Teoriškai nėra ką skųsti, kadangi nėra dekreto. Bet vieną kartą tokią procedūrą aš jau praėjau, kai buvo pasakyta, jog nebūsiu skiriamas, nes turiu politiškai „atšalti". Po Aukščiausiojo Teismo sprendimo kreipiausi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris, berods, sausį kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kaip į atsakovę, kad valstybė ieškotų galimybės susitaikyti arba pateiktų savo situacijos vertinimą, pagrįstą dokumentais. Tikiuosi, kad Strasbūras atsakingai pažiūrės į šią situaciją ir įvertins, kad tai yra mano žmogaus teisių pažeidimas. Nes specialiąją teisę grįžti į teisėjo pareigas aš turėjau - tai numatyta įstatyme.

Prievolės prezidentui mane skirti nėra. Bet jeigu mano kvalifikacija ir reputacija tinkama, nėra priežasčių neskirti. Tai yra teisinė spraga, kuria prezidentas gali naudotis kaip įrankiu manipuliuodamas situacija. Nežinau, kas tai yra. Gal susidorojimas su manimi dėl to, kad taryboje pasakiau, kad svarstyčiau grįžti į politiką, jeigu gaučiau pasiūlymą. Neslepiu, kad man buvo garbė dirbti ministru ir tarnauti Lietuvai. Tai netrukdė tarybai priimti teigiamą sprendimą. O gal prezidentui, jo didenybei, tai nepatiko. Gal suveikė kiti dirgikliai.

- Yra kur nors teisiškai apibrėžta, kiek laiko turi trukti tas politinis „atšalimas"?

- Nėra. Tai kažkokia naujai sugalvota sąvoka, kurią pats prezidentas taiko įvairiai. Kažkodėl prezidento patarėjo skyrimas į Lietuvos banko valdybą buvo vykdomas be jokio politinio „atšalimo". Tad tai nėra kažkoks naujas visiems taikomas politinis standartas, tai akivaizdus „Misiūno kompleksas". Tai yra ne tik dvejopi standartai ir Konstitucijos nuostatų pažeidimas. Man tai primena nusikalstamos grupuotės susidorojimą.

- Neseniai Seimo narys, konservatorius Stasys Šedbaras buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Jam politiškai „atšalti" nereikėjo...

- Jo kandidatūrą teikė Aukščiausiojo Teismo pirmininkė. Tai yra veikiantis Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Ir jis teikiamas bei skiriamas į pareigas Konstituciniame Teisme, kuriame iš dalies formuojama teisinė politika. Ir tai niekam netrukdo? Sunku suprasti, kodėl šiuo atveju nereikalingas politinis „atšalimas". Tai yra kaip saulės kaitra, palyginus su tuo, koks buvo mano politinis „sušilimas".

Beje, politiškai „atvėsti" man buvo nurodyta kartu su L.Linkevičiumi ir R.Karobliu. Gerai, aš ir L.Linkevičius dalyvavome rinkimuose, bet R.Karoblis - ne. Kodėl jam pritaikytas politinis „atšalimas"? Nėra jokio nuoseklumo. Turbūt priežastys ne tokios, kurios nurodomos oficialiai.

- Gal asmeniškai įžeidėte prezidentą dėl to, kad jo sprendimą skundėte teismams?

- Labai tikėtina. Matyt, taip ir yra, nes nepuoliau prezidentui po kojomis, neatsiprašinėjau, kad buvau politikoje ir kad skundžiau jo sprendimą. Prezidentas manęs paklausė, kaip aš pats vertinu jo sprendimą skirti man politinį „atšalimą". Pabandžiau atsakyti dalykiškai, bet neslėpiau, kad nesuprantu tokio sumanymo, ir nesuprantu, kaip tos pareigos galėtų trukdyti eiti teisėjo pareigas, sąžiningai vykdyti jas.

Manau, kad dar vienas dirgiklis yra STRATOS istorija, dar viena byla teisme dėl neteisėto atleidimo ir nesumokėto darbo užmokesčio.

Bet nei vienas iš šių dirgiklių niekaip nesudaro priežasties neskirti manęs teisėju. Aš kovoju dėl savo pažeistų teisių, kai prieš mane buvo taikytas psichologinis smurtas, kai buvau neteisėtai atleistas.

- Kaip jūsų konfliktas su STRATA galėtų būti susijęs su prezidento sprendimu?

- STRATOS valdybos pirmininku buvo Tomas Davulis, kuris šiuo metu yra paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Tai, kad man taikomas psichologinis smurtas, nustatė ir Valstybinė darbo inspekcija. Kai kurie ginčai jau persikėlė į teismą. Visą laiką apie situaciją informuodavau Vyriausybės kanceliariją, STRATOS valdybą. T.Davulis situaciją puikiai žinojo. Matyt, mano noras apginti savo pažeistas teises kažką erzino. Nes patogiau, kai pilietis, gavęs per galvą, nieko nesako ir išeina pabrukęs uodegą. Gali būti, kad valdybos pirmininkas bendravo su prezidentūra. Ryšys kažkoks yra, nes kitaip konfliktas su STRATA niekaip negalėtų trukdyti skirti teisėju asmenį, kuris gina savo teises, nesitaiksto su neteisybe.

- Jeigu būtų įmanoma atsukti laiką atgal, būtumėte priėmęs siūlymą užimti VRM ministro postą?

- Jeigu tikrai žinočiau, kad ypač nepalankiai būsiu vertinamas prezidento, turbūt būčiau nėjęs dirbti. Bet kartu, jeigu tuomet kas pasakytų, kad taip gali būti, būčiau nepatikėjęs. Juk gyvename teisinėje valstybėje.

Man šis dviejų metų laikotarpis yra pats sudėtingiausias gyvenime. Elgiausi teisingai ir sąžiningai, visi mano sprendimai buvo skaidrūs, neturiu ko slėpti. Bet teisinėje valstybėje esu nepageidaujamas. Kur besikreipčiau, niekam neįdomu.

- Daug kalbama, kad trūksta teisėjų. Taip pat apie atvejus, kai Lietuvos aukščiausiasis Teismas grąžina nagrinėti bylas iš naujo, kai aptinkami pažeidimai, dėl kurių žmonėms skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės. Kaip tokie dalykai veikia sistemą ir visuomenės pasitikėjimą teismais, tikėjimą teisingumu?

- Neseniai girdėjau, kad man nereikia jaudintis, jog į teismą manęs negrąžino, nes esą apylinkės teisme susiformavęs jaunų merginų klanas. Daugiausiai tai buvusios teisėjų padėjėjos, tapusios teisėjomis. Tada aš nesistebiu. Nes priimti teisingą sprendimą nepakanka tik žinoti teisės normą. Tam reikia ne tik teisinių žinių, bet ir gyvenimo patirties. Tuomet matome tokius sprendimus, kai Aukščiausiasis Teismas nustato, jog bylos netinkamai išnagrinėtos.

Bet jeigu bent vienas žmogus atsiduria teisiniame užribyje, kaip nutiko man, prezidentui kalbėti apie efektyviai veikiančią teisinę valstybę ir teisingus sprendimus, mano požiūriu, galimybės nėra.