Gyventi ne pagal kišenę nebėra nuodėmė

Lietuvos miestai, rajonai, savivaldybės vis labiau skęsta skolose. Pas mus praktiškai bankrutavęs Vilnius, kurio oficiali skola jau siekia 113 proc. patvirtintų savivaldybės metų pajamų, kiti miestai sėkmingai didina įsiskolinimus. Tėvai ir seneliai mokė taupyti, skiepijo nuostatą, kad skolintis gėda. Senas pamokas pamiršome, išmokome gyventi ne pagal savo kišenę. Ar ilgai tai gali tęstis?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narė Virginija BALTRAITIENĖ, Smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijos valdybos narys Saulius ŽILINSKAS, buvusi europarlamentarė ekonomistė Margarita STARKEVIČIŪTĖ, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kodėl savivaldybės prasiskolinusios?

V.BALTRAITIENĖ: Yra subjektyvių priežasčių ir objektyvių. Objektyvios priežastys yra, kad tiek metų nesikeičia biudžeto formavimo metodika, savivaldybių biudžeto metodika. Kiek mes ir Seimas prieš devynerius metus įrodinėjom, kad reikia tai persvarstyti. Tos savivaldybės, kurios viską padaro, kad į jų teritoriją ateitų verslas, sukurtų darbo vietų, - jos negali turėti tiek pinigų, kiek uždirba, nes iš jų atimama, perskirstoma. Ir tas perskirstymo mechanizmas toks sudėtingas ir toks neaiškus... Galbūt dėl to ir nenorima jo keisti, nes tam reikia didelės krūvos biurokratų, darbuotojų, ir toje pačioje Finansų ministerijoje, ir visose kitose ministerijose.

Tai čia ir yra tos objektyvios priežastys, kad savivaldybės uždirbdamos, taikydamos mokesčių lengvatas, pritraukdamos verslo, paskui neatgauna pinigų iš to bendro iždo, kur jie perskirstomi. Tas antpelnis atimamas, perskirstomas ir atiduodama ir tai pačiai savivaldybei dalis, ir kitai. Dėl to, manau, savivaldybė nekalta, kad ji privalo skolintis ir kad jai neužtenka pinigų. Nes iškreiptas paskirstymo mechanizmas.

Ir, aišku, yra subjektyvių priežasčių: neefektyviai dirba meras, taryba. Įstatymai riboja savivaldos veiklą, bet kam leisti pinigus, sprendžia taryba. Ir toks išeina paradoksas: kuo labiau taupo, tuo mažiau gauna; kuo daugiau išleidžia, tuo daugiau gauna papildomai, nes reikia įsiskolinimus dengti. Pavyzdžiui, kai atkūrė valstybės tarnautojams atlyginimus: palygini du rajonus - Kėdainių ir Šilutės. Dydžiu jie panašūs, vadinasi, ir valstybės tarnautojų turėtų būti panašiai. Kėdainiai prašo už 5 mėnesius iš valstybės 260 tūkst., Šilutė - 1,2 milijono. Vadinasi, vieni gal per daug taupo, kiti neefektyviai naudoja. Bet Šilutės įsiskolinimai žymiai didesni.

Tai, kam skiriamas pasirinkimo prioritetas, - tai čia yra tos subjektyvios priežastys. Manau, čia žymiai efektyviau turėtų dirbti Valstybės kontrolė, vidaus auditas - žiūrėti, kaip yra naudojami tie viešieji pinigai, nesvarbu, kad jie iš savivaldybės.

Aišku, svarbu ir struktūriniai pinigai, atėję iš Europos Sąjungos. Manau, pasibaigus finansiniam laikotarpiui, reikia rimtai analizuoti, ar iš tikrųjų reikėjo tiek struktūrinės paramos, ar ji davė tokį efektą, kokio buvo tikimasi. Nes po finansavimo savivaldybės buvo priverstos skolintis, įdėti savo dalį, o dabar kai kurių projektų to efekto visiškai nėra. Turbūt laimėjo tos savivaldybės, kurios protingai atsirinko, kuriuose projektuose dalyvauti, kiek jų teikti pagal finansines galimybes, - tai tos turi daug mažiau ir skolų. Tos, kurios puolė viską daryti, nevertindamos ekonominės naudos, įlindo į skolas.

G.JAKAVONIS: Štai toks atvejis - savivaldybė gražiai renovavo mokyklą. Praėjo pora metų po tos gražios renovacijos, ir pasirodo, kad ten vaikų nėra. Ir mokyklą uždaro. Seimo narys, būdamas vienmandatėje ir norėdamas įsiteikti rinkėjams, pramušė objektą, gražiai jį atidarė, gražiai pasirodė, o savivaldybei liko skola. Ar verslas sau leistų tokias neapskaičiuotas investicijas?

S.ŽILINSKAS: Neūkiškumo yra ne tik savivaldybių ar valstybės lygiu, net didelių susitarimų, tarpvalstybinių. Jo yra ir versle - verslas dėl to ir bankrutuoja. Kuo gi matuojamas visas šitas procesas, skolų susidarymo? Ir kaip mes jas vertiname?

Niuansas yra toks: įmonių bankrotas sovietiniais laikais buvo neįmanomas, to mes dar 20 metų negalėjom sau leisti. Po 20 metų priimtas įstatymas fizinių asmenų bankroto, tai gal ateis ir toks daiktas kaip savivaldybių bankrotas. Dabar tiktai pirmosios kregždės pasaulyje, kai Detroitas (JAV Mičigano valstija) bankrutuoja, iki tol lyg ir neteko girdėti tokių atvejų. Bet tai gali būti visiškai įsiteisėjusi praktika po kokio dešimtmečio.

Pasaulis, slegiamas pinigų kiekio, vis tiek neatima poreikio ten, kur gyvena žmonės, pačiu žemiausiu lygiu, kuris kaip nors finansuojamas, vykdyti funkcijas, užtikrinančias normalų tų žmonių gyvenimą. Problema labai paprasta. Kadangi pas mus savivaldybių lygiu yra žemiausi biudžetai, savivaldybės ir yra ta žemiausia grandis, kurioje susiduria privalomos jų paslaugos ir finansavimas.

Jeigu atsitiktų toks stebuklingas daiktas, kad šitas finansavimas vyktų seniūnijų lygiu, neūkiškumo atvejų mažėtų, jeigu spręstų kiek įmanoma žemesnė grandis. Savivaldybės lygiu dar galima nuspręsti, kad šitą mokyklą reikia renovuoti, nes mano pažįstamas turi renovacijos firmą, o seniūnijos lygiu tokį sprendimą būtų labai sunku prastumti. Na, išimčių visur yra ir visokių, bet priklauso nuo žmonių aktyvumo - tai išeitinės pozicijos klausimas. Nors manome, kad absoliučiai visi žmonės Lietuvoje blogi, kyšininkai ir pan., bet du Lietuvos piliečiai susitikę gali sąžiningai susitarti.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Savivaldybių skolos visur yra aktuali problema. Neefektyviai naudotos ES lėšos, 3 milijardai eurų skirta tik regioninei politikai. Kai pažiūrėjau, kokiems projektams skirta, - rezultatų nelabai matyti. Reikėtų du dalykus padaryti. Pirmas dalykas: sumažėjo Lietuvos gyventojų dėl demografinės tendencijos, dėl emigracijos, tad infrastruktūrą išlaikyti sudėtinga. Kai žmonių mažiau, atsiras tuščių namų, jau yra.

Todėl reikėtų ne užsiimti kosmetine pertvarka, o žiūrėti į regioninę politiką kaip į ateities tendenciją: koks miestų, regionų, gyventojų skaičius... Ir pradėti tuos objektus, kuriuos reikia, konservuoti, o ne plėtoti. Ir investicijos turi būti nukreiptos prieš struktūrizavimą, mes tai darėme 1995-1996 metais ir įgavome patirties.

Kitas dalykas - mokėjimai. Ir ekonomikos Nobelio premijos laureatas, kai buvo atvykęs, ir visi siūlo tą patį: daugiau panaudoti finansų rinką. Na, žiūrėkite, visos savivaldybės turi įsipareigojimų, 5 milijonus, pusę milijardo... Galima pradėti prekybą tais įsipareigojimais. Todėl, kad investuoti pinigų nėra kur, palūkanos labai mažos ir savivaldybės galėtų - tik reikia gero registro - pradėti prekybą biržoje. Investuotojai juos galbūt nupirktų. Žinoma, galbūt sumokėtų ne 100, o 90 proc., bet savivaldybė pinigus gautų šiandien. Paskui investuotojas paimtų iš valstybės, ir valstybėje būtų didesnė kontrolė.

Tai galima pabandyti - suveiks nesuveiks, bet tai būtų realūs pinigai šiandien. Aš tikrai manau, kad Lietuvos mastu reikėtų restruktūrizavimo agentūros. Olandija, žinau, turi. Ir Amerikoje yra. Smulkios savivaldybės, kai skolinasi vėl iš bankų, išeina kaupiamasis efektas: ir palūkanos skaičiuojasi, ir administravimo mokesčiai kaupiasi. Tai galbūt įsteigti - ypač ilgesnio laikotarpio, ne einamosioms skoloms - agentūrą, ir ji restruktūrizuotų. Kaip bankas turi fondą, kuris tvarko ir restruktūrizuoja.

G.JAKAVONIS: Sostinės meras dažnai teigia, kad Vilnius yra donoras visoms kitoms savivaldybėms. Bet aš matau, kad iš visų tų mažyčių savivaldybių žmonės vyksta į Vilnių.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Visada maniau, kad turi būti didesnis savivaldybių savarankiškumas. Politika turi būti tokia, kad savivaldybė kiek galima daugiau galėtų savarankiškai gauti pajamų ir jas susieti su regiono plėtra, regiono reikalais. O dabar dėl to supainiojimo prasideda ginčai tarp savivaldybių: vienas geras, kitas blogas, tas toks, tas anoks - čia jau ne ekonomika. Ekonomikoje turi būti aiškūs kriterijai, ir tada galima gyvenimą planuoti.

R.PAULAUSKAS: Iš ko susideda savivaldybės pajamos? Viena dalis tai yra mokesčių pajamos, jų liūto dalį sudaro gyventojų pajamų mokestis, apie 80 procentų. Apie 15 procentų yra turto pajamos: nekilnojamasis turtas, žemė ir pastatai. Kita dalis - ne mokesčių pajamos, jas surenka pati savivaldybė iš įvairių rinkliavų ir pan. Bet jos sudaro nedidelę dalį. Toliau yra valstybės dotacijos, na, ir jeigu trūksta pinigų, paskolos iš bankų.

Maždaug 50 proc. sudaro pačios savivaldybės gaunamos pajamos, o kitą pusę - valstybės dotacijos. Tai svyruoja, bet maždaug tokia schema iš principo. Kodėl tų pinigų nuolat trūksta šitokiomis aplinkybėmis? Jau kažkas čia šnekėjo, pavyzdžiui, apie gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią savivaldybei. Tai daliai nėra nustatyta konkretaus limito, Vilniui tenka 40 proc., dabar jau 48 padarys... Tai dėl to kyla amžini ginčai, tuo labiau kad Vyriausybė, Seimas - teisingiau, kiekvienais metais gali vienai savivaldybei pakelti tą dalį ar nuleisti. Kitaip sakant, yra visiškas pliuralizmas ir įvelta politinė valia. Tada priklauso nuo rinkimų rezultatų, matyt, nuo palankumo vienai ar kitai savivaldybei.

Toliau - objektyvi priežastis. Iš tikrųjų gyventojų mažėja. Ir jeigu mes pagal gyventojų pajamų mokestį formuojame biudžetą didžia dalimi, tai ir jis mažėja. Toliau žiūrėkim: elektra pabrango, o tai nebuvo skaičiuojama. Mes patys pasibranginome elektrą uždarydami Ignalinos atominę elektrinę, atitinkamai pakilo sąnaudos.

Toliau - minimalaus uždarbio pakėlimas praeitais metais, nors biudžete pajamų nebuvo tam numatyta. Kaip verslininkas galiu pasakyti: atskiruose ūkio segmentuose toks minimalaus uždarbio pakėlimas nuveda į bankrotą įmonę. Ypač dirbant su savivaldybėmis. Pavyzdžiui, tu sudarai ilgalaikę sutartį, laimi konkursą, įrašęs 800 minimalią algą, o staiga tau paima ir padaro 1000... O tu 5 metus turi dirbti su tais 800 litų. Kas apie tai galvoja? Niekas apie tai negalvoja. Buvau net nuėjęs pas premjerą A.Butkevičių, sakiau, ką jūs darote. O dabar kažkas jau kalba - padarykim 1500. Tai yra darbai žmonių, kurie visiškai nerealiai žiūri į gyvenimą. Aš manau, kad jie žalio supratimo neturi, iš kur tos algos apskritai atsiranda.

Yra ir subjektyvių priežasčių. Tie patys ES projektai - tam tikras tvirkinimas savivaldybių: kai žino, kad galima gauti Europos pinigų, aišku, atsiranda ir didelis noras tuos projektus įvairiausius daryti. O kad reikės savų pinigų pridėti ir iš kur jų gaus? Juk ne kiekvienas gali savo godumą suvaldyti. Ir įsivelia į begalę nereikalingų projektų tos savivaldybės, nors nepasirengusios finansiškai, ekonomiškai nepajėgios to daryti. Čia yra viliojimas tų dykų pinigų.

Yra ir kitas dalykas. Dirbdamas su savivaldybėmis pastaruosius 15 metų, matau akivaizdžiai, kaip daugėja biurokratų. Palyginti su tarybiniais laikais, šiandieną dirba žymiai daugiau valdininkų, nors anais laikais nebuvo kompiuterių. Vadinasi, darbas supaprastėjo, o biurokratų padaugėjo. Algos jų kyla nemotyvuotai.

Iš tų skolų problema kyla kokia? Kad savivaldybės prasiskolino - tai viena pusė. Kita - kad jos skolingos verslui.

Tai kaip tu gali išgyventi? Savivaldybė tau nesumokėjo, bet PVM tu sumoki, pelno mokestį sumoki ir t.t. Labai gražiai mes kalbame apie verslo rėmimą, o kad savivaldybės dusina tą verslą, nemokėdamos jam pinigų, - visi pečiais trauko ir niekas nieko nedaro.

G.JAKAVONIS: Lyg ir keistokai skamba, kad savivalda turi oro aviakompaniją, apie metropoliteną jau nutyliu. Ar tokių grandiozinių savivaldos projektų yra Europos valstybėse?

M.STARKEVIČIŪTĖ: Sunku pasakyti. Didžiuliai miestai - kaip Paryžius, Londonas - kaip valstybės dirba. Ir yra mažesnių miestų. Tiktai noriu pasakyti, kad leisčiau savivaldybėms pačioms planuoti pajamas ir išlaidas.

R.PAULAUSKAS: Mano supratimu, apskritai reikia decentralizuoti ūkinę veiklą. Kad kuo mažiau Vilniuje būtų tos ūkinės veiklos. Savivaldybės turi turėti papildomų svertų, papildomų teisių į mokesčių lengvatas. Kad jose galėtų kurtis ūkio subjektai. Kitaip sakant, kad būtų kažkoks tolygesnis valstybinis ūkinis gyvenimas. Kitaip pavirsime į Latviją, kur miestas yra beveik valstybė: yra Ryga ir paskui tuščias laukas. Ir nieko gero iš šito nėra. Ne veltui tarybiniais laikais Vilnius buvo stabdomas - visiškai teisingas buvo planas. Reikėtų prie jo grįžti, o tam reikia savivaldybėms duoti daugiau teisių į mokesčių lengvatas.

Toliau, turėtų būti nuosavų mokesčių dalis, kurią pačios savivaldybės surenka ir  disponuoja, kaip tik nori. Ir neturėtų iš viso centras kištis. Kokie tai turėtų būti mokesčiai, jau galima svarstyti. Bet būtų tiksliai žinoma, kad Seimas neturi teisės pakeisti šito procento. Toliau - vietos mokesčiai. Pas mus jie nepraktikuojami, išskyrus įvairias rinkliavas, o visur pasaulyje yra, nuo valstybės dydžio tai nepriklauso. Vietos mokesčius galėtų įsivesti savivaldybė, bet, aišku, turėtų būti santykis ir valstybinis truputį kitoks.

Toliau - valstybinių funkcijų tam tikra dalis: švietimo, sveikatos apsauga, policija, gynyba. Valstybė turi čia jau dotacijas duoti, be jokios abejonės. Toliau - valstybinis komercinis bankas. Šimtą kartų jau šnekėjome prie šito stalo: jeigu būtų valstybinis komercinis bankas, didelė dalis palūkanų liktų Lietuvoje, dabar tos palūkanos atitenka Skandinavijos bankams. Kodėl mes šito nedarome, aš nežinau. Čia yra liberalų svaigulys.

Lygiai tas pats - biurokratų skaičius. Reikėtų pažiūrėti, kiek pagal gyventojų skaičių jų reikia, ir neturėtų savivaldybė teisės viršyti to limito - turi būti kontrolė. Toliau - atsiskaitymas su verslu. Užskaitos yra vienas dalykas, ten visiškas absurdas. Bet tau savivaldybė nesumokėjo, o „Sodrai“ tu mokėk. PVM mokėk, pelno mokestį mokėk. Ir bankrutuoji vien dėl to, kad tau savivaldybė nesumokėjo. Nes Mokesčių inspekcija nelaukia, iš karto areštuoja tavo sąskaitą. Ir ką tau daryti? Ir paleidi į gatvę žmones, darbo vietas likviduoji.

Todėl atsiskaitoma su ūkio subjektais irgi turėtų būti kažkaip automatiškai. Pavyzdžiui, kol neatsiskaito, negauna aukščiausi biurokratai savivaldybėje algų: atsiskaitykit su verslu, tada gausit algas. Tada gal jie atsakingiau žiūrės, kokias paslaugas užsako, kokiomis kainomis.

G.JAKAVONIS: Galbūt filosofinis klausimas - apie gyvenimą į skolą. Buvo kalbų apie bankrutavusias valstybes, dabar kalbame apie savivaldybių galimus bankrotus. Kaip vertinti tą gyvenimą skolon?

V.BALTRAITIENĖ: Čia turbūt reikėtų pradėti nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Anksčiau, dar prieš kokius 15 metų, 20, bijojom imti paskolą. Namą statydavai, tai žiūrėdavai, kaip savom rankom ką lipdyti, kaip ką daryti, bet neduok Dieve skolintis. Prasidėjo bankų vajus: čia tuoj skolintis, čia pinigų yra - taip viskas turbūt ir pajudėjo. Kiekvienas žmogus pradėjo skolintis, galvodamas, kaip gražesnį rūbą nusipirkti, atostogų išvažiuoti, - skolinosi, nes visur reklamos ėjo. Lygiai tas pat turbūt ir su institucijomis, galbūt ir su verslu: gražių mašinų reikėjo prisipirkti, kitiems galbūt dar kažko.

Tas gyvenimas skolon, sakyčiau, - žiūrint, kam skoliniesi. Jeigu skoliniesi žinodamas, kad tu, pavyzdžiui, 5 ar 10 metų turėsi tą skolą, mokėsi palūkanas, bet viskas tiek atsiperka, kad kuria pridėtinę vertę, gali plėtrą daryti, manau, tai yra sveikintinas dalykas. Bet jeigu skoliniesi tik tam, kad šiandien užkištum skylę, išmokėtum atlyginimą, o rytoj galbūt be pinigų sėdi, įplaukų iš niekur nėra, tiktai išlaidos, dar plius bankui reikia mokėti, tai, aišku, yra absurdas. Nėra subalansuota ir valstybės mastu, ir savivaldybėse. Visi skaičiuojam, kaip tą dieną pragyventi, patenkinti mažesnius ar didesnius poreikius, visai negalvodami, kas bus po 5 metų. O tada jau šaukiam - viskas, mus apgavo.

Aš manyčiau, ko nėra pas mus išvis valstybėje, nuo pat pradžios nėra, tai kad reikia aiškinti, kaip elgtis su finansais. Nuo pat vaikystės aiškinti, nuo pat mažens. Labai gerai savo vaikystę atsimenu, kai man tėvai aiškindavo. Tai buvo pirmosios pamokos, kad tu už viską turi sumokėti ir galvoti, kiek turi pinigų: gali nusipirkti ką nors, negali nusipirkti, gali parduoti, negali parduoti. Tai turbūt turėtų būti švietėjiška veikla. Aišku, ir atsakomybė valdininkų. Vieni ateina ketveriems metams: ai, nesvarbu, aš savo projektą įgyvendinau - išėjau. Kitose savivaldybėse iš tikrųjų galvojama labai protingai, labai normaliai. Tada veikla tam tikra skolon nėra blogybė. Bet ne visas gyvenimas skolon.

S.ŽILINSKAS: Yra du visiškai priešingi požiūriai. Aš dar irgi priklausau tai kartai, kuri auklėta, kad pinigas yra kažkas svarbaus, rimto. Bet visas pasaulis yra nuėjęs visai į kitą pusę: kad tas pinigas yra jokia vertybė, o vertybė yra tai, kad šiandien gali gyventi gerai. Čia klausimas globalus. Bet faktas yra toks, kad ateina žmonės, kurie vadovaujasi antrąja teze - kad gyventi dabar yra vertybė. Ir jeigu jie ateina į savivaldybes, į vadovus ar merus, į tarybą, ir nori iš tikrųjų ką nors padaryti, tai norint ką nors padaryti, pagerinti aplinkinių buitį, reikia pinigų ir investicijų.

Visos Europos Sąjungos lėšų panaudojimas nebuvo pagrįstas absoliučiai tuo, kad reikia išvogti, sudalyvauti konkursuose ir ką nors gauti. Manau, lemiama dalis buvo realios investicijos į infrastruktūros objektus, kurie gerina gyvenimą. Klausimas yra susijęs su tuo, kad gyvename pasaulyje, kuris visas ritasi skolon. Ir jeigu mes būsim tokie tvirti kaip estai ir nesirisim skolon, kiek nuo to geriau gyvensim? Subtilus klausimas.

M.STARKEVIČIŪTĖ: Pagrindinis, dalykas, dėl ko savivaldybėms trūksta pinigų, tai atlyginimai per maži. Pas mus yra mažiausi atlyginimai iš Baltijos šalių. Aš matau, kad yra nedidelių atlyginimų, bet yra ribojimas dirbti pensininkams. Sako, kad tai - jaunimui darbo vietos. Na, jaunimas už 800 litų tikrai nepragyvens. Nieko neuždirbs ir nieko neturės, nes jam reikia šeimą kurti, gyvenimą kurti už tuos pinigus. Tai dabar išeina, kad vyresnio amžiaus žmonės, kurie dar ne tokie seni, negali dirbti. Tada pašalpų jiems reikia.

Tai norėčiau pasiūlyti vieną priemonę. Jaunimui vietos turi būti gerai mokamos - šita kryptimi reikia dirbti. Ir nebūtinai tai daryti tame pačiame miestelyje. Dabar susisiekimas Lietuvoje geras, tai geriau koncentruoti darbo vietas regiono centre ir statyti kelius savivaldybių lygmeniu. Tada būtų ir investicijų lengviau pritraukti. O dabar kiekvienas stengiasi savo varpinėje padaryti. Didesnių infrastruktūros, technologijų projektų tikrai nepadarysi kiekviename miestelyje.

R.PAULAUSKAS: Mes su jumis abu balotiruosimės apygardoje arba į merus. Ir jūs šnekėsite taip, kaip šnekat - kad jaunimas neis dirbti už 1000 litų. O aš sakysiu, kad eis, nes daugiau nėra iš ko mokėti. Už ką nubalsuos žmonės? Už jus - ir jūs tapsite mere. Iš kur gausite tuos didelius atlyginimus? Atlyginimus juk reikia uždirbti, juos reikia sukurti. Kaip jūs visi taip šnekat? Ot, nedirbs jaunimas už mažą atlyginimą. Tai gerai, bet tada kirpykloje turite plaukus kirpti už 100 litų, kad būtų galima tą atlyginimą pakelti.

Tada, atsiprašau, savivaldybė turi mokėti žymiai daugiau už miesto šlavimą, už sniego stumdymą, už šiukšlių rinkimą. Jeigu savivaldybė mokės už paslaugas didesnius įkainius, tada galėsime didinti atlyginimus. Na, iš kur mes galime didinti tuos atlyginimus? Procesas taigi priešingas: kadangi vyksta konkursai, viešieji pirkimai, o įmonės vos išsilaiko, tai paslaugų įkainiai nuolat mažėja. Nes tau už nugaros stovi dešimt konkurencingų firmų, ir norėdamas išlaikyti darbo vietas rašai minimumą atlyginimo. Kad laimėtum tą konkursą. Kitaip tu jį pralaimėsi. Apie ką jūs visi šnekat?

M.STARKEVIČIŪTĖ: Aš kalbu apie ekonomikos augimą.

R.PAULAUSKAS: Lietuvoje šiandieną žmogaus skola maždaug dešimt kartų mažesnė negu europiečių. Tai jie dešimt kartų daugiau turi skolintų pinigų, gyvena ne pagal kišenę, o mes atseit taupom. Ir koks rezultatas? Tos skolos, kurios yra sukauptos šiandieną Vakarų Europoje, yra nebeišmokamos: po du, du su puse trilijono turi vokiečiai, italai, prancūzai. Tokios valstybių skolos yra negrąžinamos, vadinasi, tie pinigai vienaip ar kitaip bus nurašyti ir mes liksime durniaus vietoj, nes taupėme. Tai gal būtų galima eiti didelio skolinimosi link, nusispjaunant į ateitį, žinant, kad vis tiek bus nurašyta kartu su visais Europoje.

O dabar pašnekėkime apskritai apie Europos gyvenimą skolon. Kodėl taip yra? Todėl, kad skolinimosi galimybės pasiekė ribas. Kodėl? Todėl, kad vien skoloms tvarkyti reikia tam tikrų biudžeto pajamų. Ir turi pradėti taupyti Vakarų Europa, jau pasiekė lubas skolinimasis. Šiandieną visa Italija apimta protestų - žmonės reikalauja išeiti iš Europos Sąjungos, iš euro zonos. Graikijoje protestai, Prancūzijoje protestai. Žmonės ko nori? Jie nori, kad būtų išlaikytas gyvenimo lygis, koks buvo užpernai. Bet resursų Europa nebeturi, nes tas gyvenimo lygis buvo iš skolintų pinigų. Apibendrindamas pasakysiu taip: tam scenarijui, apie kurį šnekėjote, nebeturime laiko. Mano supratimu, vartojimas Europos Sąjungoje krinta kiekvieną dieną.

Daugiau informacijos rasite čia.