Renginio metu buvo apdovanoti dėkojimo kultūros neužmiršę, nuolankumo kupini, laimingi ir sėkmingi, nors ir negalią turintys žmonės ir jų artimieji, kurie tiki ir dalijasi savo galia. „Žmonės vis labiau reikalauja ir vis mažiau dėkoja. Tėvai reikalauja iš vaikų, paaugę vaikai - iš tėvų, mokytojai - iš vaikų ir tėvų, tėvai - iš mokytojų, kitų specialistų. Visuomenė - iš politikų, ministrų, prezidentų, darbdavių ir pardavėjų, kiemsargių ir šlavėjų, dėstytojų ir vairuotojų, žurnalistų ir kirpėjų... Reikalavimo kultūra šiuo metu yra užgožusi dėkojimo ir nuolankumo kultūrą. Praradę dėkingumą ir nuolankumą, sumindysime savo orumą“, - sako renginį organizavusio Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ įkūrėja ir vadovė Aušra Stančikienė.

„Vakaro žinios“ pristato neeilines vienų iš apdovanotų herojų istorijas.

Išmoko džiuginti kitus

Už įkvepiančią tvirtybę buvo apdovanoti Viktorijos, Arvydo ir Adomo Dimšų šeima, nugalėjusi baimes apie išgirstą vaiko diagnozę bei sugebėjusi atskleisti sūnaus stiprybes. Dimšų šeima - pavyzdys, įrodantis, kad negalia nėra nuosprendis.

Apie tai, kad augina autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų, Dimšos sužinojo prieš 6-erius metus, kai Adomui buvo 3-eji metukai. Tėvams tai buvo skaudi ir netikėta žinia. „Tai buvo smūgis, tačiau jis pastatė į reikiamas vėžes. Buvo daug išgyvenimų ir emocijų. Tačiau mums labai pasisekė, kad netoli buvo neseniai duris atvėręs specialistų centras. Čia mums labai padėjo ir tarsi nurodė, kokiu keliu eiti, kad padarytume viską, kas įmanoma, sūnaus labui“, - „Vakaro žinioms“ sakė Arvydas Dimša.

Šiandien Adomas ne tik lanko mokyklą, muzikos, teatro, šokių užsiėmimus, vasarą taip pat važinėja po socialinių paslaugų centrus ir kitas įstaigas, ten savo pasirodymus dovanoja jautrių visuomenės grupių nariams. „Mums labai svarbu turėti griežtą dienotvarkę, kuri būtų konkreti ir aiški. Nes tokiems vaikams sudėtinga, kai per daug neaiškumų, nežinia, kada baigiasi viena veikla, o prasidės kita“, - sako A.Dimša.

Vyras neslepia, kad vaiko negalia apvertė šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Tėčiui teko keisti darbą ir ieškoti veiklos, kuri leistų išlaikyti šeimą, tuo pačiu skiriant pakankamai laiko sūnui. A.Dimša sako, kad visa tai ne tik sukrėtė, bet ir suvienijo šeimą: „Esame šeima ir kas benutiktų, turime laikytis išvien. Kai nutinka tokia nelaimė, kažkam tenka paaukoti darbą, būti su vaiku, jį vežioti. Vieno netgi neužtenka. Esame dėkingi mums padėjusiems artimiesiems, kurie taip pat skyrė savo laiko ir rūpesčio. Ilgainiui Adomas tapo mūsų mokytoju, privertusiu mus judėti ir nuolat keistis.“

Nors nemažai tėvų abejoja, ar autistą vaiką reikėtų leisti į bendrą ugdymo lavinimo įstaigą ir svarsto, ar jam neteks patirti patyčių, A.Dimša įsitikinęs, kad sėkmė priklauso nuo mūsų pačių. „Mokyklai mes ruošėmės trejus metus. Tačiau nebuvo minčių pasilikti namuose. Nes tik nuo mūsų priklauso, ar galime būti bendruomenėje. Taip, patyčios egzistuoja. Bet su tuo susiduria visi vaikai, tam nė nereikia negalios. Tam esame mes, tėvai. Turime kalbėti su savo vaikais apie tai, kokiame pasaulyje jie gyvena ir kaip yra kuriami bendražmogiški santykiai. Ypač šiais laikais, kai yra gausybė pagalbinių priemonių... Tereikia kalbėtis vieniems su kitais, kad vieni kitus suprastume“, - sako A.Dimša.

Ant šokių parketo - su vežimėliu

Už galią nugalėti negalią renginyje buvo apdovanotas Viktoras Topolis. Ratukuose sėdintis jaunuolis keturis kartus tapo pasaulio neįgaliųjų fitneso čempionu, taip pat yra hip-hop stiliaus šokių su vežimėliu pradininkas Lietuvoje. 2009 m. „Lietuvos talentuose“ šis žanras V.Topoliui su draugu užtikrino 3 vietą finale.

Nuo gimimo judėjimo negalią turintis vaikinas sako, kad su negalia susigyventi reikėjo labiau ne jam, o jo aplinkos žmonėms. Buvo ir patyčių. Tačiau vaikinas iki šiol atsimena, kad požiūrį į gyvenimą pakeitė vieną kartą mamos ištarta frazė: „Jei esi kitoks - tai nereiškia, kad esi blogesnis“.

Šiandien Viktoras pats yra kitų įkvėpėjas - asmeninio tobulėjimo konsultantas, dalyvauja įvairiose visuomeninėse ir socialinėse veiklose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. „Laikui bėgant supratau, kad visi esame skirtingi, unikalūs ir kitokie. Šiandien jaučiuosi savo visuomenėje mylimas ir reikalingas, tai mane įkvepia veikti“, - sako V.Topolis.

Deja, visuomenėje dažnai vyrauja ne toks pozityvus nusiteikimas. V.Topolis sako matantis, kad kartais žmonėms nė nereikia, kad juos ištiktų nelaimė ar negalia, kad jie prarastų tikėjimą savimi: „Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kaip jis priima vieną ar kitą situaciją. Tačiau daugeliu atvejų net negalios nereikia, kad jis įtikėtų, jog nieko negali ar jam nepavyks. Tačiau ar negalia tikrai yra negalia? Manau, svarbiausia ne tai. Reikia daugiau meilės. Ji įkvepia ir įgalina.“

Todėl V.Topolis visiems, abejojantiems dėl savo ateities, turi patarimą: „Esu saviugdos mokytojas, todėl dažnai girdžiu pasakymą, kad žmonės ieško savęs. Tačiau nereikia ieškoti, reikia save kurti. Noriu kiekvienam palinkėti sukurti save tokį, kokį nori save matyti. Ir būti pavyzdžiu kitiems.“