Gyvenimas prie Suvalkų koridoriaus. Su baime ir viltimi

Darbas leidžia užsimiršti

Kalvarijos savivaldybės Sangrūdos seniūnijos Mockavos kaimas, turintis 50 gyventojų, yra Lenkijos pasienyje, prie pat vadinamojo Suvalkų koridoriaus - 80 km ruožo, kuris vienu kraštu ribojasi su Kaliningrado sritimi, kitu - su Baltarusija. Nuo Mockavos eina ir Mockavos-Suvalkų geležinkelio linija. O kaip jaučiasi mockaviškiai dabar, kai Ukrainoje karas?

Kaimo bendruomenės pirmininkas, Kalvarijos savivaldybės tarybos narys Vytenis Skilandis pro savo sodybos langus jau mato Lenkiją - Punską, esantį už 8 km. V.Skilandis neslėpė, kad vietiniai yra šiuo metu labiau sunerimę:

„Žinot, kai žmonės vasarą kaime turi darbų, tai mažiau jaudinasi, bet to nerimo yra daug. Dar kas žemdirbyste užsiima, kai javapjūtė dabar ant nosies, tai gal mažiau jaudinasi. Bet ir karinių pratybų mūsų krašte buvo ir tų lietuviškų tankečių prisižiūrėjome, kaip sakoma.

Baimė dėl galimo karo jaučiasi. Tai faktas. Kai per mūsų kaimukus, miestukus važiuoja karinė technika, vis vien tokia situacija žmones veikia. Tas pavasaris buvo visa nežinomybė, vasarą užsimirštame dirbdami, o rudenį - vėl bus neramių pamąstymų.

Suvalkų koridorius? Mes ir esame prie Suvalkų koridoriaus. Žiemos metu, kai magistralėje susidaužo „furos", užkemša koridorių, tenka aplinkkeliais važiuoti. Kelias iškart užsidaro. Kai buvo avarija, užkimšusi kelią, nuo Kalvarijos iki Marijampolės buvo nutįsusi automobilių eilė. Kur pabėgsi, kai turi tik 50-80 km pasienio? Veisiejai prie pat Baltarusijos, Vištytis - prie Rusijos. Tai juokingi atstumai.

Mes, vietiniai, juokaujame, kad Žemaitija karo atveju greičiau išeitų į Vakarus nei mes. Ukraina turi tūkstančius km sienos su jai draugiškomis valstybėmis, o mes, prie Suvalkų koridoriaus, tik 80 km. Kelios brigados iš ten, iš kitur - ir mus uždarys. Pavojinga, kai Kaliningrado sritis visai čia pat."

V.Skilandis neslėpė, Mockava mažėja ir be karo:

„Seni žmonės nuseno, nuvargo, o jaunimo - kiti reikalai. Vaikus vežioja mokytis net į Lazdijus, kur kokia mokykla prisikalbina, ten ir veža. Naujai atsikėlę į bendruomenę neįsilieja, bibliotekų skyrių neliko, žmonės gali tik į bažnyčią nueiti. Numarino žmonių iniciatyvas karantinas, dabar dėl Suvalkų koridoriaus bijo. Daug dedamųjų susideda, kad neliktų mūsų. Kad liktų tik laukai ir pasimirę kaimai. Čia - užkampis, labai sunku darbą gauti. Žmonės apie 60 km važinėja į Marijampolę dirbti."

Kad tik nebūtų karo

Sangrūdos seniūnijos Radiškių kaime gyvenanti Kalvarijos savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotoja Daiva Bielienė irgi pripažino, kad vietos žmonės, prasidėjus karui Ukrainoje, taip pat jaučiasi mažiau saugūs:

„Taip, iš tikrųjų jaučiame daugiau įtampos. Visi galvoja, kaip čia bus. Stengiamės, tvarkome savo namus, kad ir kaime žmonės gražiai gyventų. Tai dabar galvojame, gal reikės bėgti iš namų, viską palikus? Pavasarį karinės pratybos mūsų apylinkėse buvo, aplinkui Sangrūdą. Internetu žmonėms pranešė, kad vyksta mokymai, neišsigąskite. Todėl, Dieve, kad tik nebūtų karo."

Gyvenome ir gyvensime

Vilkaviškio rajono Kybartų miesto seniūnas Romas Šunokas patikino, kad kybartiečiai gyvena kaip gyvenę:

„Žinote, ko gero, nerimo per daug nėra. Bet į kiekvieno žmogaus „dūšią" neįlįsi. Vieni gal tik „mandravoja", kad nieko nebijo. Bet mes pripratę, nes netoli mūsų, už sienos, Kaliningrado srityje yra poligonas. Ten ir pašaudo, ir padundena, viską girdime. Kai Vilkaviškio rajone vyksta mūsų karių pratybos, iš anksto apie tai pranešama. Pačiuose Kybartuose pratybos nevyksta.

O mūsų miestas tik gražėja, čia įgyvendinama daug infrastruktūros gerinimo projektų. Kybartai gražėja, bet mes mažėjame, senstame. Aš pripratęs prie klausimų, ar nebijome karo. Švedai, suomiai, japonai, vokiečiai pas mus atvažiuoja ir klausinėja, ar karo nebus. Pas mus, Kybartuose, muitinėje yra vienintelis stambiagabaritinių mašinų pravažiavimas, todėl susidaro didžiulės „furų" eilės, bet mes prie to pripratę. Taip gyvename ir gyvensime toliau."

Valdžios reikalas

Kalvarijos savivaldybės Sangrūdos kaime gyvenanti Vaida Skuolienė šiuo metu yra motinystės atostogose. Moteris dirba Kalvarijos žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vyriausiąja specialiste Sangrūdos ir Akmenynų apylinkėse, todėl jaučia vietinių nuotaikas:

„Mes ne tik gyvename prie Suvalkų koridoriaus, bet į tą koridorių „įsipaišome". Nežinau, kaip bus. Čia valdžios reikalas. Mes, eiliniai žmonės, nieko nepakeisime. Kiekvienas atskirai išgyvena. Dirbame savo kasdienius darbus - ir tiek. Už visus atsakyti negalėčiau. Nuotaikos - labai įvairios. Vyresni jautriau reaguoja, nes turi didesnę gyvenimo patirtį, jaunimas - ramiau. Vis tiek nieko negalėtume pakeisti.

Negaliu pasakyti tikslių skaičių, kaip žmonės jaučiasi, bet tikrai yra tokių, kurie bijo ir labai smarkiai. Bijo, kad Rusija per daug erzinama. Bet yra ir tokių, kurie neprisileidžia minčių apie karą ir bando gyventi šia diena. Juk nuo eilinių žmonių niekas nepriklauso. Yra šeima, yra darbas, reikia šiais dalykais rūpintis."

Karas karu, o valgyti žmonėms reikia

Ar važinėja žmonės apsipirkti į Lenkiją? Anot Kalvarijos savivaldybės tarybos nario V.Skilandžio, važiuoja ir važiuos dar daugiau. Maistą Lenkijoje perka, atsiranda ir naudingesnis kuro kainos santykis. Kuro kaina kinta, bet yra net 40 euro centų skirtumas: „Vyresni mažiau važiuoja, patys ūkiškai gyvendami sau maisto prisigamina, jaunesni - kaip ir visur. Jei viskas pigiau išeina, tai ir važiuoja apsipirkti."

D.Bielienė iš Radiškių kaimo svarstė:

„Pas mus, Radiškėse, nėra parduotuvės. Viena parduotuvė yra Sangrūdoje už 5 km, o į Punską Lenkijoje nuvažiuoti - tik 4 km ir kelios parduotuvės ten yra. Daugiau visko nusipirkti galima. Aš dirbu Kalvarijoje, galiu apsipirkti mieste, o jei žmonės namie būna, važiuoja į Punską.

Ar Lenkijoje pigiau? Visaip būna, tikrai ne visi produktai pigesni. O lietuviški mėsos produktai, duona - daug skanesni. Dar statybinių medžiagų žmonės į Lenkiją važiuoja, bet man nepasitaikė."

Sangrūdos kaime gyvenanti V.Skuolienė patikino, kad dabar į Lenkiją važiuoja net tie, kurie anksčiau iš viso nevažiuodavo. „Iki Punsko mums arčiau nei į Kalvariją, o valiutų kursas toks palankus, kad net nereikia pirkti daug prekių, kad kelionė atsipirktų. Pagrindas - maisto produktai.

Teko pačiai Punske būti, tik kitais reikalais. Pasivadino kolegė užsukti į parduotuvę. Ten tokios sąlygos sudarytos, kad galima atsiskaityti ir kortele, ir eurais, ir zlotais. Parduotuvėje ir radijas lietuviškai kalba, ir lietuvių girdėjau vietinių, kalbančių dzūkiška tarme.

Lenkija supranta, jog naudinga, kad pinigai ateitų į jų šalį. Bet ir mūsų parduotuvėje, Sangrūdoje, žmonės apsiperka. Juk nevažiuosi dėl duonos kepaliuko į Lenkiją", - sakė moteris.