„Vakaro žinios" rašė apie tai, kad europarlamentarei Aušrai Maldeikienei tremtinių literatūra atrodo lėkšta. Aštrūs žodžiai palietė tremtinius ir jų artimuosius. „Vakaro žinių" kalbintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas sako, kad tremtis pažymi žmogų visam gyvenimui. Ir tik bent dieną joje pabuvęs gali tai suprasti.
6 nuotr.
- Kaip vertinate europarlamentarės A.Maldeikienės pasisakymą apie tremtinių literatūrą? - „Vakaro žinios" paklausė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Gvido Rutkausko.
- Labai neigiamai. Tremtinių bendruomenė jaučiasi įskaudinta. Tik bent dieną praleidęs tremtyje Sibire, žmogus gali suprasti, ką jaučia tremtiniai.
Taip kalbėti negalima. Tremtyje buvę žmonės ten patirtas kančias ir netektis prisimena visą gyvenimą. Tai yra skausmingi, tačiau brangūs prisiminimai, į atmintį įsirėžę likusiam gyvenimui. Tačiau europarlamentarė išsireiškia taip, tarsi tos istorijos yra per daug nugludintos, galbūt išgalvotos. Tai kartūs ir neteisingi žodžiai, kurie tremtinių bendruomenei yra nepriimtini.
Yra ne viena knyga, išleista apie tremtį, patys tremtiniai pasakoja tas istorijas. Taip, gal kai kurios jų yra panašios, nes visi buvome vežami traukiniais, kiekviename vagone žmonės neturėjo ko valgyti, mirdavo kelionėje. Tai faktai, kurie galbūt yra panašūs, bet kiekvieno žmogaus išgyvenimai skiriasi. Turime gerbti tremtinius, partizanus, politinius kalinius ir jų istoriją. Ji reikalinga, kad jaunoji karta suprastų, dėl ko šie žmonės kovojo. Kiekviena tų istorijų įaugusi žmonėms į širdis.
Nežinau, kam dabar taip kalbėti apie tremtinių istorijas.
Mano šeimoje - visi tremtiniai. Kiekvieną kartą mums susitikus šeimoje, nė viena šventė nepraeidavo be ašarų ir atsiminimų apie tremtį. To neįmanoma ištrinti iš žmogaus atminties, tai amžinas pėdsakas tavo viduje. Tu esi pažymėtas visam gyvenimui.
Aš visada jaučiau tą ženklą. Mokykloje į mane kitaip žiūrėjo, nes buvau tremtinys ir tremtinio sūnus, taip pat buvo ir aukštojoje. Ir netgi darbe jaučiau pažeminimą ir trukdymą lipti karjeros laiptais. Tremtinio ženklas yra skausmingas, bet kartu ir brangus.
- Manote, kad A.Maldeikienė, jeigu tikrai nenorėjo įžeisti tremtinių, turėtų atsiprašyti?
- Būtų gražu, jeigu ji paaiškintų savo mintį. Būtų sąžininga, jeigu ji paaiškintų visiems suprantamai, ką ji norėjo pasakyti. Ji sako, kad ir jos giminės yra tremtiniai. Kaip jie jai gali atleisti?
Iš Lietuvos buvo ištremta apie 300-400 tūkst. žmonių. Maždaug trečdalis jų negrįžo. Lietuvoje yra mažai šeimų, kurių tremtis nepalietė. Kai kurie atsivežėme savo artimųjų kaulelius.
Manau, ir šiandien tremtiniams reikėtų daugiau pagarbos. Nereikėtų šitaip kalbėti.
- Keista, kai profesorius Valdas Rakutis, prabilęs apie holokaustą, buvo užpultas kolegų Seime, o po A.Maldeikienės žodžių apie tremtinius politinėje padangėje stojo tyla?
- Žydai, matyt, yra labiau vieningi ir turi tvirtesnį palaikymą. Mūsų tremtinių istorija kažkaip nueina užmarštin. Kad ir kaip besistengtume apie ją kalbėti ir rašyti. Deja, palaikymo didelio nėra. Praktiškai vieni turime dėl to kovoti.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
