Gruodis, sniegu pabarstytas

Lietuvoje pirmąjį žiemos mėnesį pavadinę gruodų mėnesiu mūsų protėviai ypatingų jo savybių nesureikšmino - gruodis ir tiek. Kitos tautos nebuvo tokios išradingos, jį vadina „decembriu", taigi - „dešimtuoju mėnesiu". O dar gruodį kažkada vadino vilkų, Kalėdų, sausinio, rago, didžiojo ragučio, pusčio vardais. Galima suprasti, kaip sunku buvo susitarti ir neraštingoje visuomenėje norminti tokius pavadinimus. O ji tokia ilgai ir buvo. Tiesa, gruodis - ne tik naujausias, bet ir akivaizdžiausias iš tų vardų, kurio niekas nenuneigs.

Apsidrausdami orų spėjikai iš anksto praneša, kad ir šis gruodis (ne tik visi rudens mėnesiai) bus šiltesni, nei įprastai. Tiesa, ne taip lengva suprasti, kas yra tas „įprastai", nes tai gali būti pernykštis ar užpernykštis gruodis ir taip pat sėkmingai - buvęs prieš 20-30 metų. Šiltesnis gruodis neatneš tikrosios žiemos, kurios reikia mums ir gamtai. Viskas dėliosis pagal seną scenarijų - taip pat trumpės, o po Kalėdų pradės ilgėti diena. Mes paklusime šviesos ir tamsos svyruoklei, lauksime gruodžio 22-osios, kai išauš žiemos saulėgrįžos diena.

O ko laukia gamta? Iš tikro, ji nelaukia nieko, nes tai, ką regim už savo langų, kiemo tvoros, automobilio lango, viskas ir yra pati gamta. Tai ji sudėlioja visų metų scenarijus, nusprendžia metų laikų pobūdį ir nulemia savo vaikų - augalų, grybų ir gyvūnų - likimus. Mes manome, kad mūsų tai neliečia ir neveikia, taigi mes esame patys sau kuriantys tvarką ir pagal ją gyvenantys. O, kokia klaida taip manyti!

Prieš savaitę Vilniaus Karoliniškių draustinyje, kur ąžuolų prismaigstyti miškai griovomis ir šlaitais leidžiasi prie Neries, skardžią pavasarinę giesmę tilindžiavo didžioji zylė. Paprastai tokią, tik dar nedarnią, nepilną ir gergždžiančią giesmelę išgirsdavome po Kalėdų, tarpušvenčiu. Kas turėjo atsitikti, kad zylė ėmė giedoti rudenį?

Ne pavasariui gruodį visus ruošia gamta - žiemai. Daug kas jau padaryta, į daugelį gamtos perspėjimų atsiliepta. Štai medžių sukloti lapai nuo šalčio turi apsaugoti šaknis. Jeigu žmonėms savo vaismedžiai ir kiti jų sodinti medžiai bei krūmai nelabai reikalingi, jie lapus gali sugrėbti, šaknis palikti be šilto apkloto, o sliekus, turėjusius perdirbtais lapais patręšti žemę, be maisto. Visą lapkritį sliekai buvo labai aktyvūs, „utilizavo" ženklią lapų dalį.

Lapkritį gamtoje aktyvūs buvo visi. Stojus gruodžiui, aktyvumas nesumažėjo, tik tapo kitoks. Daug kas savo paros keliones iš guolių į maitinimosi vietas ir atgal „apkarpė", sutrumpino. Vis svarbesnis tampa jaukus kampelis, kuriame tikimasi praleisti visą žiemą. Vadinasi - tam rasta pati geriausia miško, pelkės, laukų dalis. Tačiau ar visada gyvūnai pasinaudos šia savo galimybe?

Pats blogiausias mūsų veiksmas dabar - veržimasis į gamtą ten, kur neturėtume būti. Išbaidyti žvėrys bei paukščiai turi skubiai rinktis vis kitas buveines ir netikrumo jausmas keičia ne tik jų būdą; jie tampa atsargūs, įtaresni, dėl streso netenka daug energijos, riebalų. Esant sunkesniems išbandymams (žiema kol kas neatšaukta!), tokie gyvūnai žūsta pirmieji.

Tačiau kur ta žiema? Dabar matėte jos ženklus, kurie neleido ja abejoti. O tikros žiemos galime laukti po gruodžio vidurio ar nuo saulėgrįžos, nuo Kalėdų. Mes nesame tikri, nežinome - ar jos dar norime? Ar pripratimas prie švelnios, nežiemiškos žiemos nepakeitė ir mūsų pačių? Luktelkim šiek tiek ir patys galėsime tą pasitikrinti...