Griūvant tiltams, abipus sienos mažėja ir lietuviškumo

Įstaiga dabar vykdo tris Europos Sąjungos remiamus projektus. Du su partneriais Lenkijoje, vieną su Karaliaučiaus srities istorijos ir meno muziejumi. Šis eina į pabaigą. Pagal šį projektą atnaujinamas K.Donelaičio muziejus Tolminkiemyje ir Kidulių dvaro svirnas Šakių rajone, parengtas turistinis maršrutas kultūros paveldo objektų Karaliaučiaus krašto rytinėje dalyje bei Marijampolės apskrityje lankymui, įsigyta įranga, baldai, surengta dailininkų pleneras, parodos ir daug kitų priemonių. Projekto sąmata - per 1 mln. eurų.

- Pastangų daug, bet Šakių savivaldybė liko nepatenkinta... Kodėl?

- Galbūt įsijungė partinės ambicijos bei siekis gauti kuo daugiau naudos sau, na ir kitos priežastys", - sako VšĮ Nemuno euroregiono Marijampolės biuro vadovas Gintaras SKAMAROČIUS. - Šis projektas Šakių rajonui tikrai naudingas. Nuo gaunamų 550 tūkst. eurų, jiems prisidėti teko tik 10 proc. Mes padėjome gauti 90 proc. subsidiją, o vietoj padėkos sulaukiau priekaištų. Vėliau ir bausmės - pareiškimo apie pasitraukimą iš biuro dalininkų bei „pagalbą" taip pasielgti ir kitiems dalininkams - savivaldybėms. Viena iš priežasčių ta, kad aš savo iniciatyva pamažinau jų užaukštintas sąmatas - dariau viską, kad projektas gautų finansavimą (beje, darbus po išviešinto konkurso nupirko dar pigiau). Kitos, pagal išsakytas pastabas spėjamos priežastys: „ne tam objektui siekėme investicijų", rinkimų metu mano kritika konservatorių partijai, na ir tarsi sutapimas, kad prieš tai, po nesėkmingo verbavimo iš Rusijos KGB ir Izraelio Mosado 2018 m. pabaigoje, buvau sulaukęs pastabų apie būsimus pokyčius, uždraudimą įvažiuoti į Rusijos Federaciją. Savivaldybės vadovai 2019 m. inicijavo mūsų įstaigos griovimo procesą ir, panašu, kad tik dabar suprato, kuo pačiai savivaldybei tai gali baigtis. Sužlugdžius projektą, savivaldybė turėtų grąžinti avansu gautus pinigus ne tik Europos Sąjungos programai ir Lietuvos valstybei, bet ir Rusijos Federacijos biudžetui. O kur dar įvaizdžio žala Lietuvai? Projektą vienaip ar kitaip mes padėsime užbaigti, bet, galimai, kaip naujasis partneris - asociacija, nebe viešoji įstaiga. Dėl finansinių klausimų taip pat turėsim sutarti.

- Ar jie vieninteliai?

- Išstoti iš įstaigos dalininkų sprendimą priėmė ir Lazdijų savivaldybė - jų vicemero pastaba, kad, atseit, kurdami teritorinio bendradarbiavimo grupę (siekėme į regionus pritraukti keliolika papildomų milijonų ateičiai) trukdėme Lazdijams kurti mažesnę, funkcinę zoną ir per ją gauti tuos pačius milijonus. Dabar jau niekas jų pasienyje negaus. Šios dvi savivaldybės ir, matyt, „kaimynų" tarnybų pagalba aktyviausiai ragino ir kitas savivaldybes padaryti tą patį. Rinkimų metu užgautų ir įtakojamų partijų koalicijų yra daugumoje iš jų. Praėjusiais metais mes finansavimą gavome nebe iš dešimties savivaldybių, o tik iš penkių.

Esant tokiai situacijai, dalis dalininkų sakė, jei Šakiams nereikia projekto, kurį vykdote, „nedėkite į jį iš mūsų gautų pinigų" ir pastangų. Projektai yra su tarptautiniais įsipareigojimais, mes negalime būti neatsakingais, net ir tuo atveju, kai mūsų atžvilgiu kiti elgiasi neatsakingai.

Beje, dalininkų įnašas yra simbolinis. Mažesnėms savivaldybėms jis yra apie 1,5 tūkst. eurų, didžiosioms - apie 2 tūkst. eurų per metus. Užtat pinigai su kaupu sugrįžta per projektus ir tarptautinių santykių plėtojimą. Ne kasmet kiekvienam šimtais tūkstančių ar milijonais. Praeitais metais pagrindinė investicijų dalis kliuvo Šakiams, šiais metais teks Kazlų Rūdai. Verslumo projekto lėšomis Kazlų Rūdoje numatyta turgavietė su įrenginiais ir komunikacijomis. Žinodami Seinų pageidavimą, ieškojome, kas tokį projektą norėtų kartu vykdyti Lietuvoje. Projektą galėjome pasiūlyti ir Kalvarijai ar bet kuriai kitai savivaldybei, bet Kazlų Rūdai senokai buvome ženkliau padėję investicijomis, tad „atėjo eilė" jai. Pagrindinė šio projekto idėja - padėti mažoms savivaldybėms, mažosioms įmonėms ir verslininkams. Kita šio projekto mintis - ugdyti jaunimo verslumo, savarankiškumo įgūdžius, skatinti patiems kurti darbo vietas, pažinti „startuolius" ir ateities verslo kryptis.

Vykdant šį projektą, jau apmokėme 11 grupių gimnazistų ir jaunųjų verslininkų Vilkaviškyje, Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, Birštone, Alytuje, Marijampolėje. Kitapus sienos mokėsi jaunimas Suvalkų ir Augustavo krašto. Iki metų pabaigos siekiame įgyvendinti šį beveik milijono eurų projektą.

Taigi, turėtume įvykdyti apie 2,3 mln. Eur įsipareigojimus, atnaujinti įstaigos veiklą ir ją tęsti. Su keleto savivaldybių merais buvome sutarę, kad atsisveikinsime su išeiti norinčiais ir liksime tik su tomis savivaldybėmis, kurios supranta ir nori kaimyninio tarpregioninio bendradarbiavimo, bet partiškumai, asmeniškumai ir nematomi svertai yra labai stiprūs.

- Turėjote ketinimų parengti vandens kelią Nemunu nuo Augustavo kanalo per Gardino sritį iki Birštono, Kauno. Ar šis projektas jau „nuplaukė"?

- Buvo daug lobistinių, biurokratinių ir, manau, politinių trukdžių, bet Iš penkto bandymo kartu su partneriais išsikovojome dalinį finansavimą Nemuno ir Augustavo kanalo laivybos projektui, Nemuno dugno ištyrimui, navigacijos žemėlapių parengimui. Mes į tą procesą ėjome apie dešimt metų, rengėme susitikimus su Baltarusijos pareigūnais, sulaukėme naujo pasienio punkto, įvairių tarptautinių ir nacionalinių susitarimų. Tai galėjo organizuoti ir apjungti tik euroregioninė įstaiga, o ne viena kuri nors savivaldybė. Iki mūsų iniciatyvos buvo maždaug taip: čia Nemunas Druskininkų savivaldybės, čia - Varėnos, Alytaus rajono. Kiti nesikiškit... Visiems po gabaliuką upės ir po gabaliuką kranto. O dar Druskininkų mero iniciatyvos 2016 metais ir vos nesužlugdytas laivybos kelio Nemunu atidarymas. Su tokiu požiūriu nieko ir nebuvo pasiekta. Turistui nesvarbios rajonų ribos, jam reikia bendro saugaus bei įdomaus kelio ir kranto, patogiai ten išlipti, pavalgyti ir pernakvoti ten, kur jis nori.

Organizavome ir 2018 metais su 10 savivaldybių ir VĮ Vidaus vandens kelių direkcija pasirašėme ketinimų protokolą dėl laivybos Nemuno aukštupyje. Suderinome, kad direkcija rūpinsis Nemuno dugno ištyrimu ir parengimu saugiems plaukimams, jo priežiūra, o savivaldybės - tuo, kas yra prie ir ant kranto, o mes - naujų projektų rengimu ir vandens kelio populiarinimu, pastangų apjungimu, ypač su kaimyninių šalių partneriais. Šiuo tikslu Biuro vardu pasirašiau susitarimus su Gardino sritimi ir Nemuno euroregiono biuru Suvalkuose. Tolimesniuose planuose - Lietuvos ir Lenkijos, o gal ir Baltarusijos verslininkų bendras klasteris ar kita struktūra, kad ateityje būtų kam prižiūrėti ir populiarinti šį Nemuno kelią, rūpintis ten gyvenančių žmonių papildomomis pajamomis. Jei niekas nesutrukdys, iki šių metų pabaigos turi būti ištirtas Nemuno dugnas, parengti laivybos žemėlapiai, sukurta informacinė sistema, apmokyti žmonės, o kitais metais, tyrimų dėka parengus techninę dokumentaciją prasidėtų dugno tvarkymo darbai.

- Kokius projektus apskritai įgyvendinęs Nemuno euroregionas?

- Per beveik 25 metus, su didesniu ar mažesniu mūsų dalyvavimu, abipus sienos įgyvendinta apie 250-300 projektų, iš Europos Sąjungos ir kitų programų pritraukta dešimtys milijonų eurų. Tris kartus mūsų projektai pripažinti kaip vieni iš geriausių Europos pasienio regionuose, Kalvarijos karališkojo parko sutvarkymo administruotas projektas - kaip sparčiausiai Lietuvoje įgyvendintas. Daugelį tų projektų savivaldybės galbūt jau pamiršo. Buvo Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Lazdijų, Kalvarijos medicinos įstaigų projektai, jų vertė skaičiuojama milijonais. Videokamerų sistemų įrengimas, šviesolaidžio tinklų tiesimas Marijampolėje ir Alytuje. Keletas Alytaus ir Marijampolės kolegijos bei Alytaus PRC projektų, Kazlų Rūdos geriamo vandens filtravimo stoties sutvarkymas, kempingų projektavimo ir statybų projektai (įrengti Alytaus rajono ir Marijampolės savivaldybėse), šimtai turizmo ženklų ir stendų, suformuotos zonos „plyno lauko" investicijoms, kultūros paveldo objektų atnaujinimo projektavimas ir darbai, valymo įrenginių atnaujinimas. Projektai vietos veiklos grupėms, mokykloms, jaunimo organizacijoms.

Vienas iš didžiausių - 4 projektų ciklas - pasienio kelių tinklo tarp Lietuvos ir Lenkijos atstatymas po įstojimo į Šengeno zoną. Aštuonerius metus planavome ir projektavome, derinome su vyriausybe, muitine, pasienio tarnybomis, gyventojais, uždirbome keletą milijonų eurų. O kiek buvo priekaištų ir patyčių apie nerealius norus ir vidinių muitinių naikinimus? Jei tos iniciatyvos nebūčiau laiku kėlęs ir nešęs, šiandien ten būtų miško ir pievų keliukai. Lietuvos ir Lenkijos automobilių kelių direkcijos, pasienio savivaldybės, apskritys, Palenkės vaivadijos administracija prisidėjo savo lėšomis ir paslaugomis, bet mūsų įstaiga atliko pagrindinį organizacinį darbą, planavimo ir projektavimo priežiūrą ir padovanojo juos pasienio savivaldybių ir pačios valstybės nuosavybėn. Nuopelnus galime ir turime dalintis, man negaila. Pikta būna, kai darome didžiausią darbo dalį, o dalis politikų mus nurašinėja ar žemina dėl asmeninių smulkmenų ar vienadienių ambicijų. Ir labai greita užmiršta tai kas padaryta.
Panašiu principu dirba euroregionas „Baltija" ir euroregionas „Ežerų kraštas". Jie sprendžia savo pasienio regionų ir savivaldybių problemas ir tuo pačiu rengia bendrus projektus su anapus sienos esančiais regionais. Tarpregioninis bendradarbiavimas yra visame pasaulyje. Sostinės toli, o regionai yra kaimynystėje, veikia geografinis, tautinis faktorius. Regionai gerai sutelkia ir atstovauja savo kraštus bei pačias valstybes tose šalyse, kuriose yra tinkamas teisinis reguliavimas, parama ir pagarba, pasitikima pačiais regionais, ten gyvenančiais žmonėmis.

- Pasienio regionų veiklai pinigus pritraukiančios įstaigos, tokios, kaip jūsų, problemų turėtų mažiau, jei tai rūpėtų valstybei?..

- Taip. Visų pirma valdžios institucijoms nerūpi ne tik mūsų santykių teisinis reguliavimas, vengiama pilnavertės regioninės politikos. Mūsų šalyje nėra regionų. Vyriausybė ir Seimas imituoja, kad regionas yra buvusi apskrities teritorija, bet jau seniai svarbiausi ūkiniai, finansiniai, socialiniai centrai yra Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda. Mus bandė įtikinti, kad regionuose veikė savarankiškos regioninės plėtros tarybos, bet, pavyzdžiui, Marijampolės regiono plėtros tarybos pirmininkais 7 metų buvo mūsų biuro specialistais įdarbinti asmenys, atlyginimą gavę iš mūsų įstaigos. Tai gėda ir nepagarba pačiai valstybei. Dabar regiono plėtros taryba turi kolegiją, kurią sudaro savivaldybių merai ir jų deleguojami atstovai. Valdymą tarsi organizuoja regiono plėtros tarybų kolegija, bet atlyginimus jų administracijų vadovams ir darbuotojams moka Vidaus reikalų ministerija. Tokių vadinamų regionų Lietuvoje yra dešimt. Dešimt buvusių apskričių, kurios vienur vadinamos apskritimis, o kitur regiono plėtros taryba. Iš tiesų nei apskričių, nei galias turinčių regionų tarybų, nei galimybių susimažinti didėjančius regioninius skirtumus. Tokia sistema užsienio partneriams taip pat nesuprantama. Ir man, kaip piliečiui, neaišku su kuo turėtų bendradarbiauti Palenkės vaivadija, Gardino ar Karaliaučiaus sritys. Toliau žeminamas valstybės vardas, nepagarba regionams, baimė suteikti jiems deramą, antro lygmes savivaldą. Apie kokią regioninę politiką ir bendradarbiavimą mes šnekame? Mūsų viešoji įstaiga Nemuno euroregiono Marijampolės biuras, kurį ruošiasi likviduoti, bus paskutinė regioninė įstaiga buveinę turinti Marijampolės regione. Aš bandžiau aiškinti savivaldybių vadovams, kad jos žlugdo ne tik mus, sėkmingai bendradarbiavimo ir projektų rengimo bei įgyvendinimo srityje dirbančią įstaigą, o ir struktūrą, kuri sukurta kaimyninio bendradarbiavimo skatinimui ir bendradarbiavimui su kitų valstybių pasienio regionais.

Čia yra dar viena esminė problema valstybės mastu. Mūsų dalininkai yra vietinės savivaldybės, o regioninė politika ir regionų struktūros tarsi riboja vietines savivaldybes bei tiesiogiai gautinų lėšų kiekį - taigi jų tarpusavio santykiuose yra interesų konfliktai. Valstybė šiandien iš vietinių savivaldybių reikalauja, kad jos finansuotų ne savo lygmens, o regioninę ir tarpregioninę veiklą.

Regionai iš nacionalinės valdžios turėtų perimti dalį jų funkcijų ir dalį lėšų, tai vėlgi kelia tarpusavio interesų konfliktus. Nenoras matyti valstybės interesų, ar atvirkščiai, trukdo pačios valstybės augimui, o ypač regioninių skirtumų mažinimui. Kol nesveikai bandoma būti „pinigų dalintojo malonybe", kovojama dėl centų, ambicijų ir nesirūpinama subalansuotu visų 3 lygių valstybės valdymu, iš valstybės pabėga ketvirtadalis gyventojų, gimstamumas tampa tragišku. Turime daug geldų, tik dar nenorima pastebėti - dauguma jų suskilę.

- Jei rūpėtų valstybei, gal rūpėtų ir savivaldybėms?

- Jeigu Lietuvoje būtų tikri regionai ir regioninė politika, manau, mūsų veikloje jie būtų dalyvavę, ją natūraliai dalinai finansavę ir valdę, be interesų konflikto kartu vykdę kaimyninių regionų bendrą veiklą. Vietinės savivaldybės taip pat būtų iš to gavę daugiau naudos.

Daugiau nei pora dešimtmečių kalbu ir rašau, kad reikia valstybei pasirengti strategiją etninių, pasienio regionų klausimais, Gardino, Karaliaučiaus ir Suvalkų kraštuose kurti lietuviškas mokyklas, kultūros centrus, ginti ten esančias mūsų tautiečių bendruomenes, verslus, interesus. Geras pavyzdys lietuviškas centras Seinuose. Siūliau spręsti, ką reikia daryti, kokius susitarimus pasirašyti, kokius projektus vykdyti. Tai svarbu, nes tautinės bendruomenės ir jų švietimas bei kultūra yra pagrindinė valstybių pasienio regionų ir pačių valstybių stipresnio bendradarbiavimo pagrindas.

2016 m. į valdžią atėjo nauji - „valstiečiai". Su bendraminčiais pasiekėme, kad Seimo Švietimo ir mokslo bei Kultūros reikalų komitetai sudarytų bendrą darbo grupę, kuri koordinuotų, kaip valstybei tuos klausimus spręsti. Darbo grupė 2018 m. buvo sukurta, bet taip ir neteko joje posėdžiauti. Ir šie nerado laiko. 2020 metų pabaigoje, Kristijono Donelaičio draugija, Nemuno euroregiono Marijampolės biuras, Lietuvos etninės kultūros globos taryba, Vydūno draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Vilnijos draugija, VšĮ Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenė įteikėme deklaraciją Prezidentui, Seimo pirmininkui, Vyriausybei ragindami spręsti šį klausimą, pasirengti valstybės strategiją numatant, ką mes galime ir turime. Gavau iš prezidentūros, Seimo padėkas ir pažadą, kad mūsų prašymas bus perduotas tiems patiems Seimo komitetams. Praradome ketverius metus, dar pusę ir vėl kalbėsimės iš naujo...

Visų laikmečių valdančiųjų problema yra biurokratinis aparatas, nekompetencija, tinginystė, pinigai ir man jau pažįstama kaimyninių ir tolimų šalių saugumiečių papirkinėjimo ir baudimo įtaka. Turint tiek problemų, valstybės nesiseka suvaldyti ir suprasti, kas jai svarbu. Jei nesupranta, tada klausimas, kokią mes turime valstybę, kas jai rūpi ir kas ją valdo?

- Mūsų valstybė dažnai pamiršta anapus sienos ten gyvenančius lietuvius ir mūsų draugus? Ką prarandame?

- Turime suprasti, kad jei nėra deramų ryšių su kitapus gyvenančiais lietuviais ir pačiais pasienio kraštais, mažėja jų lietuviškumas ir mūsų draugų skaičius. Tai įtakoja, kad mūsų kaimynai pradeda važinėti ilsėtis ar automobilius remontuoti į kitas šalis, mūsų prekių pirkėjai pradeda pirkti kitos šalies prekes. Karaliaučius apsipirkti jau važiuoja į Lenkiją, vaikus poilsiauti rečiau siunčia į Palangą, daugiau į Lenkiją. Nebūtinai dėl palankesnių kainų. Lenkijoje sienos perėjimo punktų pralaidumas didinamas, iki pandemijos gausiau dalintos nacionalinės ir Šengeno vizos. Su tokiu požiūriu mes prarandame tautiečius ir piliečius, draugus, partnerius, pinigus.

Niekas nenori to pasakyti, tačiau ir pačių lietuvių skaičius Lietuvoje bei mūsų gimstamumo rodikliai tragiškai sumažėję. Tai ir dėlto to, kad turime per daug nesąžiningų, nekompetentingų, pagiežingų, dažnai ir priešiškoms valstybėm dirbančių politikų, valdininkų ir pareigūnų bei verslininkų - tai didžiulė žaizda žmogui pasitikėjime savimi, savo valstybe, savo gimtine.