respublika.lt

Gražiausias būdas švęsti Lietuvą

(0)
Publikuota: 2020 rugsėjo 19 19:30:22, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas Gerimantas Statinis pažino iš arti „Camino Lituano“. Gerimanto Statinio nuotr.

Per 20 dienų vienumoje nupėsčiavęs pusę tūkstančio kilometrų Gerimantas STATINIS gali paantrinti ir kitiems, siūlantiems taip švęsti Lietuvą: „Įmerkti kojas į jos upes, apkabinti jos medžius, dainuoti su jos paukščiais, būti su ja basomis, lakstyti su jos vėjais, pasiklysti jos pievose, įkvėpti jos pilna krūtine, pasakyti jai, kad myli."

 


Šv.Jokūbo piligriminio kelio atkarpa „Camino Lituano" yra bene gražiausia, kas Lietuvoje pastaraisiais metais yra nutikę - ji radosi prieš trejus metus savanorių ir vieno didžiausių entuziastų Mariaus Minkevičiaus dėka, be jokio euro iš Europos piniginės, ir ką tik Ekonomikos ir inovacijų ministerijos buvo pripažinta kaip vienas populiariausių piligriminių kelių Lietuvoje. Lietuviškasis tarptautinis Šv.Jokūbo („Camino de Santiago") kelias, prasidedantis Skandinavijoje, pratęsia latviškąjį ir įsilieja į lenkiškąjį, vedantį Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje link, kur katedroje, manoma, ir ilsisi apaštalo Jokūbo palaikai, valtele atplukdyti iš Jeruzalės.

Prisiekęs keliautojas, Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas Gerimantas Statinis yra aplankęs 66 šalis ir, matyt, sunku namų sienomis būtų jį nustebinti, tačiau jis šią vasarą buvo suviliotas „Camino Lituano" išbandymo - vienas leidosi į 20 dienų kelionę per Lietuvą.

„Šiemet turėjome keliauti į Aliaską, - pasakoja Gerimantas, - tačiau dėl pandemijos teko keisti planus. Gal tai geras ženklas, gal Dievulis nori, kad gimtinę geriau pažintum, o ne kažkur į Aliaską keliautum. Ne pirmas kartas, kai taip nutinka: kadaise susiklosčius aplinkybėms teko atsisakyti eskpedicijos su banginių medžiotojais į Čiukotką; vietoj jos tuomet su žmona nuvykome į Izraelį. Pagalvojau, Šventoji Žemė turbūt irgi norėjo, kad ją aplankytume, nes atidėliojimui rasdavosi įvairių priežasčių. Ir iš tikrųjų, buvo labai įspūdinga kelionė.

Lietuva mums taip pat yra šventa žemė - mūsų Tėvynė ir Šv.Jokūbo kelias yra unikali proga einančiam užsukti į šalia jo išsidėsčiusias bažnyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, kitas istorinio ir kultūrinio paveldo vietas. Piligrimystė šiais laikais nebėra susijusi vien su tikėjimu, ji transformuojasi į kultūrinę, pažintinę, sveikatinimosi ir dvasingumo paieškų piligrimystę. Sakysim, vieni eina „Camino Lituano" keliu vien dėl to, kad jis siekia Paberžę; ji tikrai yra nepaprasta, stiprios energetikos vieta, tokia buvo net iki Tėvo Stanislovo, nes ten kunigavo ir vienas iš 1863 sukilimo vadų Antanas Mackevičius, būtent bažnyčioje ir perskaitęs sukilėlių manifestą. Aš esu buvęs Paberžėje, ir daug kur Lietuvoje - ir važiuodamas aplink ją dviračiu, ir rengdamas radijo laidas apie kelionę po Lietuvą autostopu, - bet daugel vietų, kur jau esu buvęs, pamačiau kitokiu rakursu. Kai kurios apylinkės ir kai kurie miestai, pro kuriuos ėjau, man pasirodė visai kitokie.

Iš kelionės dienoraščio: „Jau žinau, ką skaitysiu grįžęs - Henriko Senkevičiaus „Tvaną", nes šis Nobelio premijos laureatas jį rašė gyvendamas Bistrampolyje. Ne mes pasirenkame knygas, o jos mus... Panašiai yra ir su kelionėmis: jeigu manote, kad jūs renkatės kelionę, klystate. Jeigu „Camino Lituano" jums parūpo, vadinasi, esate šio kelio kviečiami išbandymams."

Eidamas pėstute jauti sąlytį su žeme. Visąlaik pro kapines praeini, prieš kryžių nusiimi kepurę... Kažkodėl labai didelį ryšį pajutau su savo mirusiais tėvais. Netgi žinojau, ką pasakočiau mamai, ką tėvui... Po kažkelintos dienos pasiekiau trečią „nupušimo" lygį - ėmiau kalbėtis ir su kryžiais, ir su medžiais, dėkoti rodyklei, kad ji neleidžia man iškrypt iš kelio...

Startavau Žagarėje 15 val., popiet, žinodamas, kad darau klaidą, nes tądien iki 21 val. vakaro turėjau nueiti apie 30 kilometrų. Pagal kelionės taisykles, jei nepasieki kelionės tikslo iki to laiko, turi vis tiek sustoti, nes moksliškai apskaičiuota, kad tokiu metu organizmas persiorientuoja poilsiui ir eidamas tu eikvotum rytojui reikalingas jėgas. Per dieną vidutiniškai nueini apie 25 kilometrus. Aišku, galėtum nueiti ir 40 km, bet po dviejų dienų būsi kaip išgręžtas, tad patartina pėsčiuoti lėtai, kaip dzūkai sako, „iš cyko". Aišku, nuovargis - kur buvęs, kur nebuvęs, ir ne kojos pirmosios apie jį signalizuoja, o nugara, pradeda maust pusiaują, ypač jei kuprinė per sunki. Aš buvau pasiėmęs per daug - 15 kg; geriausia, jei našta neviršija 10 proc. tavo svorio, tada eidamas jausies beveik komfortiškai. Pirmus kilometrus nueini žvaliai, bet po 10 kilometrų pėdini, kaip darbą dirbdamas, paskutiniai penki kilometrai būdavo sunkiausi. Guodiesi tik tuo, kad tau nieko nereikia daryti - tiktai eiti.

Iš kelionės dienoraščio: „Ėjimas per didmiesčius varginantis. Tryliktą dieną Kaune dingsta „Camino Lituano" ženklai ir ryšys su šiuo keliu tarsi dingsta. Rankose nešamos treko lazdos atrodo lyg sudedamos meškerės - mane antrą kartą palaiko žveju ir klausia, ar daug pagavau žuvies? Apaštalai buvo žmonių „žvejai", o ką žvejoja piligrimai? Pažaislio vienuolyno kieme aplankau carinės Rusijos himno autoriaus kompozitoriaus A.F.Lvovo kapą, o aplink džiaugsmo verpetuose sukasi jaunavedžių poros..."

Yra kelionės, kurias smagu keliauti su kompanija, šeima, draugais, yra kelionės, kurias reikia keliauti vienam. Vienam eiti geriausia. Mačiau, eina vyrai su žmonomis, tempia žmonos miegmaišį, visą mantą ir palapinę, vedasi dar šunį, šuniui nešasi maistą ir vandenį, nes šuniui itin sunku pakelt vasaros karštį. Mačiau, eina jaunimas poromis ir po kelis, sportuojantys laiko tempą, bet dažniausiai jų kelionė netrunka visų 20 dienų, - tik savaitę, savaitgalį.

„Camino Lituano" labai tinka eiti vienam. Esi susikoncentravęs į savo tikslą - įveiksi neįveiksi, - tu žinai savo tempą, savo galimybes. Tai daugiau individualus žygis, toksai meditacinis ėjimas, padedantis ne tik išmokti susilieti su gamta, bet ir gydantis nuo visų ydų, ypač nuo puikybės, ir švarinantis tavo sielą. Būna, žmonės beeidami pravirksta, gal suimti gerumo, gal iš ilgesio, gal pagaliau išsilaisvinę, apsivalę nuo ko nors... Bet kelionėje nelieki visiškai vienas, persimeti fraze kita su sutiktais žygeiviais, užėjęs į parduotuves, nakvynės vietose pasikalbi su vietos gyventojais. Man buvo dar kitaip: kelis kartus skambino kolegos iš Lietuvos radijo „Ryto garsų" ir „Vasaros popietės" laidų. Paskui eini ir, įsivaizduojate, vidury Lietuvos, kažkur už Kėdainių, nepažįstamoje vietoje nepažįstamas žmogus paklausia, ar ne Gerimantas aš esąs. Pasirodo, pasiklausęs radijo laidos apskaičiavo, kada eisiu per jo apylinkes ir apsidžiaugė sutikęs, pavaišino ką tik iš jo daržo nuskintais agurkais, buvo smagu. Piligrimas visa, ką jam duoda kelias, turi priimti su dėkingumu, tikėdamas, kad kiekvienas sutiktas žmogus ne šiaip sau pasimaišo jam ant tako, bet yra pasiųstas likimo, kad kažką jam perduotų ar paliudytų savo patirtimi.

Iš kelionės dienoraščio: „Šiandien kalbuosi jau pats su savimi - prašau kojų, strėnų, sąnarių ir visų gyslų, kad atlaikytų paskutines tris dienas, nes nuo jų priklauso, pasieksi finišą ar ne. Sutiktas vyras klausia, kur aš čia su tom lazdom einu? Sakau, - namo... Mūsų gyvenimas visomis prasmėmis yra kelionė namo."

Kai išėjau į kelią, riešutai buvo tik tik užsimezgę, o po 20 dienų, kai baigiau žygį, jie buvo pilni. Kiekvieną dieną eidamas matai, kaip tas branduolys tampa didesnis, didesnis ir didesnis, matai, kaip gamta iš lėto traukiasi su tavim į rudenį, - tas pajautimas yra be galo įdomus. Dabar su dideliu nekantrumu skaitau H.Senkevičiaus „Tvaną". Jį gauti iš tiesų nebuvo paprasta, mat jis leistas 1900 m., Amerikoje, „Dirvos" spaustuvėje. Kuomet jaunystėje, „Lietuvos" kinoteatre žiūrėjau lenkų filmą, neužsifiksavo, kad aprašomi įvykiai vyksta Lietuvoje... Nors stilistika ir gramatika neįprasta, knyga parašyta labai vaizdingai ir skaitoma lengvai. Įvykiai prasideda Vadaktuose, pro kuriuos eina „Camino Lituano"... Užpraeitos vasaros kelionė po Ukrainos pilis papildo „Tvano" knygoje aprašomų įvykių kontekstą. Stebiuosi, kodėl ši trilogija nebuvo nė karto po Nepriklausomybės atgavimo perleista lietuvių kalba..."

Iš kelionės dienoraščio: „Šalia Dzūkų jūros - Dusios ežero, piligrimų bibliotekėlėje aptikau ir mažą Bibliją: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.

Tokiais žodžiais prasidėjo ir mano kelionės dienoraštis. Svarbiausi atributai, kurie lydėjo visą kelią: kriauklė ir rožinis iš Santjago, piligrimo pasas, dienoraštis, „Camino Lituano" skara ir Kelionių žurnalistų klubo vėliava..."

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s