respublika.lt

Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu visas tekstas (32)

2021 sausio 17 14:10:10
Danutė ŠEPETYTĖ

Vienas iš garsių dailininkų, kalbėdamas apie žydų ir lietuvių santykius, yra sakęs, kad XXI amžiaus kodas užšifruotas žydų istorijoje, tačiau jis nesunkiai skaitomas: tautos jėga pareinanti iš tikėjimo ir intelekto. Rašytojas Rimantas Povilas VANAGAS vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos laikais ėmėsi holokausto, lietuvių ir žydų santykių temos. Jis ir klausia, kas šiuo metu valstybiniu lygmeniu mąsto apie tai, kad lietuvybės dvasia neištirptų kartu su sniegu ir klimato bei demografine kaita?

×
nuotr. 1 nuotr.
Rašytojas Rimantas Povilas Vanagas. Asmeninio albumo nuotr.



- Anuomet, kai rinkote medžiagą apie žydus ir rašėte knygą, ši tema nebuvo „ant bangos"; ji nepridėdavo rašytojui reitingo taškų, tiesa?

- „Nenusigręžk nuo savęs" išėjo 1995 metais, spaudoje buvo įvardinta kaip „pirmoji kregždė". Rašymas užtruko, leidyklos neturėjo pinigų net darbuotojų algoms... Knygos raktu pasirinkau 5-ąjį Dievo įsakymą: nežudyk! Įžangoje perspėjau skaitytoją: perteklinis šios temos politizavimas neveda niekur, tik į dar didesnį tautų supriešinimą, o tai draudžiama ir Lietuvos Konstitucijoj.

Dabar jau daug žmonių, ypač jaunų, ne tik lietuvių, bet ir iš kitų šalių atvažiavusių, pagal specialius, stipriai dotuojamus, projektus rašo, įrašinėja, filmuoja, fotografuoja, tapo, kuria paminklus. Ir aš svajoju: o, kad gi taip kas - tegu nors dešimtąja dalim - domėtųsi tragišku ir herojišku lietuvių tautos paveldu, remtų jį! Štai rimtesnio istorinio filmo apie lietuvio kalvarijas amžių tėkmėj ligi šiol nemačiau... Iš mano bičiulių žydų tik mokytis ir mokytis!

- Ką norėjote pats sau išsiaiškinti ir kitiems papasakoti?


- Tiesą pasakius, nesiekiau kažko ypatingo - paprasčiausiai norėjau sužinoti ir kitiems papasakoti išlikusių Anykščių žydų likimus. Buvo 1990-ieji, visi suskatom ieškoti savo šeimų, savo krašto žmonių šaknų, istorijų. Man pasisekė: sužinojau, jog Izraelyje veikia Anykštėnų žydų draugija, jungianti 48 šeimas, jos pirmininkas Miša Orlovikas pasikvietė pas save. Nė nenumaniau, kas manęs laukia... Namo grįžau lygiai po mėnesio, kišenėje veždamasis širdį draskančias keliasdešimties žydų išpažintis.Tada jau supratau, į kokį raistą įsimurkdžiau. Drąsino tik mintis, jog tokios autentiškos medžiagos Lietuvoje neturi niekas!

Anykščiuose suskatau klausinėti ir senus gyventojus lietuvius - vėl krūva sukrečiančių liudijimų kitu „kampu"... Užgulė kaltės, atsakomybės jausmas. Kaip pateikti turimus faktus, kad būtų maksimaliai objektyvu, teisinga? Kad nieko be reikalo nepasmerkčiau ir neišteisinčiau? Ausyse skambėjo Grigorijaus Kanovičiaus priminimas: tarp mūsų, Rimantai, - kraujo upė...

- Kaip buvote sutinkamas? Nejau kaip žydšaudžių tautos atstovas? Kaip jautėtės pats?

- Atsikėlėliai litvakai Izraelyje stebėjosi, kad sovietų valdžia jiems, netgi kovojusiems Raudonojoje armijoje, mokėjo varganas pensijytes, kai tuo metu šalis, prieš kurią jie kariavo - Vokietija - skyrė pensijas, prilygstančias inžinierių atlyginimams... Pasakodami apie Anykščiuose žuvusius artimuosius, žydai neslėpė ne tik nuoskaudos ir ašarų, bet ir nostalgijos savo gimtinei. Manęs jie ničniekuo nekaltino, tik dėkojo, kad aš domiuosi jų likimais, linkėjo Lietuvai sėkmės laisvės kelyje.

Izraelyje lankiausi 3 kartus, vėliau atsirado bičiulių žydų JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, kitur. Susipažinau ir su žymiausio Anykščių žydo Rudolfo Baraniko, pasaulinio garso dailininko, sūnėnu Ilja Baraniku, beje, laisvai kalbančiu ir rašančiu lietuviškai. „Perestrojkos" laikais emigravęs iš SSRS į Vakarus, jis dirbo žurnalistu Skandinavijos šalyse, vienoje JAV televizijos kompanijoje, ne sykį lankėsi Anykščiuose. Nesavanaudiškai padėjo man, kai rašiau studiją R.Baraniko 100-mečio jubiliejui, nors abu supratome, kad jo dėdė nėra labai paranki asmenybė nei žydams, nei lietuviams, nei knygos reklamai - buvo kairuolis, smerkė JAV agresiją Vietname, Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu. Bet Rudolfas sąžiningai, kaip sugebėdamas ir suprasdamas, visą gyvenimą kariavo prieš karą, nekaltų žmonių žudynes - ir mylėjo Lietuvą, Anykščius, nepaisant to, kad tėvai ir sesutė buvo nužudyti Liūdiškių kalne...

- Turbūt matote, kur link dreifuoja ši tema viešojoje erdvėje?

- Dabar jau nuolat domėjausi žydais, ieškojau naujų šaltinių, sukaupiau visą „žydiškos literatūros" bibliotekėlę. L.Truska, V.Brandišauskas, J.Mikelinskas, A.Eidintas, Genocido ir rezistencijos centro solidūs leidiniai, žydų enciklopedijos, iš Izraelio ir kitur gautos knygos, laikraščiai kitomis kalbomis. Ir mano atkastos bylos, nauji įrašai, apmąstymai. Po 18 metų tyrinėjimų sudėliojau neploną dokumentinės prozos knygą „Žali žydų plaukai", už ją buvau pristatytas metų Tolerancijos žmogaus nominacijai (tąkart ji buvo skirta dainininkei J.Šeduikytei).

Staiga per radiją girdžiu - moteriškė springdama rėkia: lietuviai šaudė žydus! Ir nieko, tyla... Niekas nieko nerašo, nieko nežino. Kodėl tyli inteligentai, kai tokie baisūs nusikaltimai slegia mūsų tautos sąžinę?! Kas toji šauklė? Ogi mano bendrapavardė... Buvau šokiruotas. Paskui pagalvojau: ką gi, atėjo nauja karta, ji savuosius atradimus sugeba pakylėti į kitas aukštumas... O po kiek laiko, vienam triukšmui aprimus, o kitam - dėl partizanų vado A.Ramanausko-Vanago - įsiplieskus, portale skaitau tos į kampą prispirtos šauklės prisipažinimą: taip, sako, aš blefavau, norėdama atkreipti dėmesį! Man vėl šokas: kaip galima blefuoti tokiomis kruvinomis temomis, asmenybių garbe ir likimais, pagaliau - nusikaltimais žmoniškumui?! Nesuprantu iki šiol. Tokia tad šios temos evoliucija mano akimis.

- Kaip temos evoliucija paveikė jūsų santykius su knygų herojais ar jų vaikais?

- Ryšiai su knygų herojais nenutrūko iki šiol. Gaila, nemažai tų, kuriuos dar 1990-aisiais radau smarkiai pagyvenusius, jau persikėlę į kitą pasaulį. Jie buvo patys nuostabiausi pašnekovai: kalbėjo mano tėvų tarme, ilgėjosi Lietuvos, dalinosi šviesiais savo vaikystės prisiminimais.

Ypač sukrėtė susitikimas su Elijumi Berkovičiumi, nakčia pabėgusiu iš kapo duobės Liūdiškių kalno pašlaitėje. Kaip jis pasitiks žmogų, kurio tautiečiai - žinojo ir jų pavardes - žudė jo tautiečius? Ir štai matau: keliasi iš fotelio aukštas mėlynakis vyras, šlubčiodamas eina prie manęs - ir užtraukia: „Lietuva, tėvyne mūsų"! Net dabar, rašydamas šiuos žodžius, jaučiu gumulą galugerkly...

- Ar ir šiandien jie reikalauja visuotinės, valstybinės atgailos dėl holokauste dalyvavusių niekšų?


- Galėčiau pateikti ir kur kas daugiau pavyzdžių, įrodančių, jog tiesiogiai nuo holokausto nukentėję žmonės nebūtinai tapo Lietuvos priešais, kerštautojais. Man atrodo, panašiai yra atsitikę ir su Leningrado blokados dalyviais, ir su Sibiro tremtiniais. Antai 30 metų pažinojau per stebuklą išgyvenusią literatūrologę Ireną Veisaitę, bet nėsyk iš jos lūpų negirdėjau pykčio pliūpsnių. Todėl drįstu teigti, jog garsiausiai apie skriaudas paprastai šaukia apsukrūs politikieriai, verteivos, net iš didžiulės tragedijos norintys išsisunkti lašelį naudos.

- Net nereikėtų toli ieškoti pavyzdžių - iki šiol matome, kaip bandoma pasinaudoti Sąjūdžiu dėl asmeninių tikslų, ir Sausio 13-osios sukaktis - ne išimtis. Galgi esate sumanęs parašyti knygą ir apie Sąjūdžio įvykius Anykščiuose. Įdomu, kaip susiklostė jo veikėjų likimas atgavus Nepriklausomybę?

- Esu pasirengęs parašyti dar daug knygų (juokiasi), bet kiek bus lemta - matysim... Sąjūdis Anykščiuose būtų lyg ir logiška „Sielių" serijos pabaiga, bet aš nenusiminčiau, jei šitą darbą nuveiktų ir kiti. Dabar man svarbiau, aktualiau prisiminti Sąjūdžio aidus ir atšvaitus mūsų laikais. Labai gaila, kad nebeturime Romualdo Ozolo: jo rašytinė filosofija smarkiai sumazgyta, bet mes nesunkiai rasdavome bendrą kalbą... Bandau suvokti, kodėl tos tiesos, kuriomis šventai tikėjome Atgimimo laikotarpiu, laisvoj Lietuvoj jau „nebeina į dangų"? O kai kas išvis apsivertė aukštyn kojom? Pamenu: 1988 metais, rudeniop, Gedimino (tada Lenino) prospekto pradžioje, tuoj už Literatų kavinės, didžiuliame lange puikuojasi Gedimino stulpai, dvigubas kryžius, o pagyvenusi rusė, aiškiai nevietinė, klausia vyro, kas tai? Šis niekinamai mosteli ranka: „A, tai jų svastika, fašistiniai ženklai!" Mane tie žodžiai giliai įžeidė, bet - negi ginčysies su okupantu, ir dar kvailiu?! Ir štai, praėjus truputį daugiau nei 30-čiai metų, atsikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai valstybei, netikėdamas savo akimis, internetiniame portale skaitau Lietuvos aukštosios mokyklos dėstytojo (sic!) aiškinimą: „Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai - trapi priedanga nuo fašizmo." Ką gi, autoriui iki visiško absurdo teliko žengti tik vieną mažytį žingsnelį: pareikšti, jog liberaliame, nepaprastai tolerantiškame, visuotines žmogaus teises uoliai ginančiame pasaulyje jau nekorektiška vadintis lietuviu...

- Juo labiau nacionalistu!

- Lietuvoje vis nepadoriau viešai byloti apie Tautą, tautinę mokyklą ir kultūrą, netgi Tautos genofondą - beje, tai buvo labai svarus argumentas Sąjūdžio, tremtinių reabilitavimo laikais. Dabar gi šiais žodžiais prabilęs bemat užčiaupiamas kaip sovietinis reliktas arba Maskvos samdytas provokatorius. Nes Tauta, plačiu nūdienos korifėjų supratimu, yra nacija, todėl visi ja besirūpinantys savaime tampa nacionalistais, o tai jau blogai, labai blogai!

Jaunieji liberalkarjeristai, regis, nelabai suvokia, kieno interesus jie iš tiesų gina, ypač gaila jais lengvai patikėjusių jaunučių, dažnai emigravusių, rinkėjų. Užtat šitie, kaip mano tėvas pasakytų, „laisvo oro direktoriai", visas jų paradas, puikiai išmano naujosios konjunktūros vingrybes, iškart užuodžia ir vizgina uodegą, kad tik kuo greičiau įtikus „vieningajai Europai". O kas, jei nepatiks? Tada jie neteks saldžios tarnybos, gi Lietuvą ištiks finansinis krachas - negaus žadėtų milijonų ar net milijardų! Besąlyginis politinis, ir dar vienpusiškas, lojalumas žeidžia ne tik laisvo piliečio orumą, bet ir padorumą. Ar ne keistas darinys: šaukdami už visuotines laisves ir žmogaus teises, kartu tampame kažkokiais puslaidininkiais, pripažįstančiais tik vieną tiesą...

- Ne kartą esate išsitaręs apie genties, tautos kodą. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai nebuvo net užuominų apie jokius atgimimus, buvote parašęs šaunų nacionalistinį eilėraštį. Kaip manote, ar šiandien jis galėtų prisikasti iki tautinio geluonies: „Už algą, melagingą teisę/ Kalbėt visiems visų vardu/ Parduosim gintarinę laisvę /Ir Lietuvą kartu..."?


- Esu sovietmečio vaikas, nuo mažens buvau auklėjamas internacionalizmo dvasioj. Tiesa, paūgėjęs kartais kokio pažįstamo ruso ironiškai paklausdavau: o kodėl mes turėtume draugauti su kirgizais ir turkmėnais, jei man būtų įdomesni čekai, portugalai ar katalonai?

Bet apskritai tautų draugystė man patiko; patiktų ir dabartinė Vakarų pasaulio sankloda, Europa „be krantų" - jei... ausyse tebeskambanti sovietmečio frazė „vsio ravno svarites v etom kotle" („vis tiek išsilydysite bendram katile") šiandien neatsikartotų skardžiais aidais, tik kitom kalbom ir kitais pavidalais. Apsisuko ratas, ir, anot lakštingalos, „apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės"? „Internacionalas", tiesa, per radiją dar negiedamas, bet įspūdis toks, jog tuoj tuoj praplyš... Kad didelis mažo nesupras, mums visiems aišku. Bet mažas arčiau žemės, jo savisaugos jutikliai itin budrūs ir jautrūs, jis intuityviai jaučia pavojų...

Ką daryti, jei nenori, kad lietuvybės dvasia ištirptų kartu su sniegu ir klimato bei demografine kaita? Kas šiuo metu valstybiniu lygmeniu mąsto apie tai? Projektuoja Lietuvai naudingą šalies ateities modelį? Perspėjimai plaukia iš visų pusių: jei ES statinė - kurios vienu šulų didžiuodamiesi esame - ir toliau bus intensyviai veržiama, kažkuris lankas anksčiau ar vėliau sprogs... Nors situacija, kurioj gimė mano antisovietinis eilėraštukas, nepalyginama su dabartine, kai kurios frazės, deja, keistokai aktualėja... Eilėraščio pabaigoj esantis studento lituanisto klausimas „nejaugi su senoliais mirė lietuvių išdidi karta" šiandien jau nebe retorinis...

- Šiuo atžvilgiu žydai galėtų būti pavyzdys...

- Manyčiau, jog kiekvienas žmogus, o ypač mažos tautos pilietis, turintis šiek tiek savigarbos ir savivertės, neišvengiamai turi, privalo būti ir šiek tiek nacionalistas. Ir tai ne kažkokia gėdinga praėjusio amžiaus atgyvena, o dėsningas (kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį), šio laiko diktuojamas gyvybiškas poreikis! Žinoma, visam kam reikalingas protingas saikas, antraip patys užtrenktume duris ir langus į pasaulį. Tačiau savo noru atsisakyti prigimtinių vertybių? Na, nebent būtum visiškas iešmutis, t.y. bestuburis...

Vėl prisimenu amžinuosius žydus: nė vienas nėra man pasakęs nenorįs būti žydu, besigėdijąs savo tautiečių, tikėjimo, kalbos, tradicijų ar praeities - ir nesvarbu, kur begyventų! O tokių lietuvių, deja, sutikau, ir ne vieną. Be to, priešingai lietuviams, žydai remia vieni kitus, kelia kepurę prieš labiau išsimokslinusį, padeda jam ir visai istorinei tėvynei. Neatsitiktinai kare labiausiai nukentėjusi tauta net atvirai priešiškame regione sugebėjo sukurti valstybę, atgaivinti šventraščiuose begyvavusią sentėvių kalbą, šiandien sukinėjasi jau tarp pasaulio galingųjų, turtingųjų ir - akivaizdu - karingiausiųjų. Išeitų - jie patys didžiausi nacionalistai?

Stop! - tokia mintis šventvagiška, ypač kalbant apie supervalstybes, apsijuosusias lėktuvnešių, atominių bombų, karinių kosminių palydovų žiedais, - jų interesai nežaboti, bet jos niekad nelaikė ir nelaikys savęs nacionalistėmis. Pvz., Rusija, kurios ekspansija (tautiniu pagrindu!) į kaimynines šalis vyksta mūsų akivaizdoje, kaip gyva neprisipažins vykdanti cinišką nacionalistinę, juo labiau fašistinę politiką, - sergėk Dieve! Juk nacionalistai ir fašistai gali būti bet kas - ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai, lenkai, vengrai ir kt., tik ne rusai - jie gi užiminėja teritorijas grynai iš patriotizmo...

- Kadaise į darbą „Moksleivio" redakcijoje eidavote pėstute, paneriu, kad matytumėt Lietuvos vėliavą, plazdančią Gedimino pilyje.... O šiandien?


- Anykščiuose, sklype ant kalniuko, prie gryčytės, kur 1952-1955 metais 6 kv. metrų kambarėly glaudėsi mūsiškė 5 asmenų šeima, nuolat plevėsuoja Vytis. Ir ne todėl, kad mėgčiau demonstruoti, koks aš patriotas - vėliava man moralinė paspirtis, į priekį traukiantis, galvą aukštyn keliantis pozityvas. Nepriklausomybės metais man kažkaip natūraliai arčiau širdies atsirado ne paminklais ir legendomis virtę didžiavyriai, o karo ir pokario pragarą perėję, bet meilę artimui ir Tėvynei, tikėjimą žmonėmis išsaugoję mūsų žemės grumsteliai, pilko dangaus vieversėliai... Žinau, jie nepritrauks malonaus bei naudingo leidyklų, recenzentų ir knygų pardavėjų dėmesio, bet mano herojai - tokie... Žiūriu į vėliavą ir galvoju: kam ji? Kilometrinėje, bene vaizdingiausioje Anykščių gatvėje, ant Šventosios kranto, nebeliko nė vieno vaiko...

Bet štai atvažiuoja iš Panevėžio 90-metė moterytė, iš mano gimtojo Peslių kaimo kilusi Aldutė Semėnaitė-Škudienė, atveža savo išaugintų braškių krepšelį ir, žiūrėdama didelėmis žydromis akimis, sako: „Aš nepykstu, kad mane išvežė į Sibirą. Gal net gerai, kad išvežė?.. Dabar tokia gardi duona, taip visko pakanka Lietuvoj - tik džiaukis ir dėkok Dievui!" Jokio keršto, neapykantos, priešų ieškojimo. Matyt, dar per mažai kentėjome - daugelio tautiečių, o ypač jaunų, laimę vis nusineša, Pauliaus Širvio žodžiais tarus, „tolimi vaivoriniai miškai"...

Ak, nykštukai, saugokim vieni kitus!

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (32)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar ketinate švęsti Jonines?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur slepiatės nuo tropinių karščių, užklupusių Lietuvą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+21 +27 C

+22 +29 C

 

+18 +27 C

+31 +35 C

+21 +35 C

 

+23 +30 C

0-6 m/s

0-7 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos