1 nuotr.Besibaigiančią savaitę visai nepastebimai paminėjome Baltijos kelio 32-ąsias metines. Skirtingai nuo Latvijos, kuri anot šaltinių susikibo rankomis apie du šimtus tūkstančių žmonių. Galima tik spėlioti, kodėl ši data pas mus Lietuvoje po truputį blėsta iš atminties, o dalis jaunosios kartos net ir nelabai žino, kas tai yra.
Puikiai pamenu tą dieną, kai išvažiuoti iš Kauno buvo neįmanoma ir po darbo dienos pavyko pasiekti tik Karmėlavą, kurioje ir susikibome rankomis grandinėje, kurioje buvo apie du milijonus žmonių. Nei to įvykio, nei to jausmo pamiršti tiesiog neįmanoma. Tai buvo mūsų valstybės pakilimo metai, kuriuos lėmė Sąjūdžio atsiradimas. Kas vėliau įvyko su Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiu jus visi puikiai žinote, todėl apie tai kalbėti neverta, nes labai tikiuosi, kad ateis ta diena, kai įvykių liudininkai išdrįs papasakoti, kaip ten viskas buvo.
Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad Sąjūdžio tarp iniciatyvinės grupės narių buvo gausus tuometinės Lietuvos inteligentijos atstovų būrys. Regimantas Adomaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Julius Juzeliūnas, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Raimundas Rajeckas, Arūnas Žebriūnas - tai toli gražu ne visi tuomečio tikrojo Lietuvos elito atstovai, aktyviai dalyvavę kuriant Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį.
Praėjo daugiau nei tris dešimtmečiai. Per tą laiką buvo įvairių bandymų kurti naujus sąjūdžius. Be išimties visus juos kūrė Nepriklausomybės monopolio savininkai, vadovaujami tokio vieno tarybinio profesoriaus ir kažkodėl pasivadinę konservatoriais: Medikų sąjūdis, Sąjūdis prieš Astravo AE, kurio vienas iš iniciatorių buvo tas pats tarybinis profesorius ir dar keli. Beje, Astravo AE elektra ramiai ir tyliai teka į Lietuvą, tų pačių save konservatoriais vadinančių veikėjų valdomoje Energetikos ministerijoje sėdint patikrintam jų kareivėliui.
Jūs manęs dažnai klausiate, o kodėl dabartinė inteligentija tyli, matydama, kaip vagiami valstybės pinigai, kai režimas kasdien vis labiau ir labiau varžo mūsų prigimtines ir konstitucines teises ir laisves, kai mes verčiami būti skirstomi į teisinguosius ir tamsuomenę, kai sostinės dangų raižo lėktuvėlis su reto kvailumo tekstu paskui save, kai atsiranda visokie „skiepobusai", „pasobusai" ir kitokie „idiotobusai"?
Kodėl bakalaurai, tvirtai sėdintys ministrų kėdėse aiškina mokslo daktarams ir rimtiems profesoriams, kas yra teisinga ir kas yra neteisinga? Iš kur išlenda iki praėjusio pavasario niekam nežinomi pseudomokslininkai ir turi galimybę mums kasdien meluoti net per nacionaliniu vadinamą transliuotoją, seniai tapusį vienos partijos tribūna? Kodėl atėjo laikai, kai Nobelio premijos laureato teiginius gali paneiginėti Vilniaus universiteto propagandos gaminių fabrikėlio TSPMI bakalaurai, gyvenime nepadarę nieko daugiau apart tobulai įvaldyto paspirtuko?
Klausimų grandinę galima tęsti ir tęsti. Bet esminis klausimas - inteligentai, kur jūs? Kur mūsų iškilūs ir visame pasaulyje garsūs medikai? Kur sąžinės nepraradę iš per melų malūną LRT nematomi teisininkai? Kur meno ir kultūros atstovai? Ar jus visus išgąsdino dvaršunių net ne lojimas, o amsėjimas po Advokatų tarybos pirmininko Igno Vėgėlės drąsaus pasisakymo, apie kurį toks aptriušęs Operacijų vadovas (!) sugebėjo išstenėti, kad „tai nesuvokimo problema". O gal neskubėkime iš jo juoktis? Gal tikrai Oksforde ES teisę studijavęs mokslų daktaras jau nesugeba suvokti ekonomikos mokslų daktaro viražų sveikatos apsaugos sistemoje?
Mano vėžiška pagal horoskopą nuojauta sako, kad laukti liko jau nebedaug. Tokių kvailysčių, kokias krečia su mumis dabartinė valdžia mes net sapnuose nesapnavome. Gal todėl tikrasis mūsų valstybės elitas, kurio buvimu abejoti netenka vis laukė, kol nesąmonės baigsis. Bet jos nesibaigia. O gal jie, būdami išmintingi galvoja, kad valdžioje esantys irgi galvoja? Tačiau bet kokiam tikėjimui ateina pabaiga. Inteligentija sugebėjo įveikti neįveikiama atrodžiusią Sovietų imperiją. Tikėkime, kad ir visos šitos nesąmonės tęsis jau nebeilgai.
