Gimtinei padovanojo paminklą

Puronizmas atėjo ir į Suvalkiją

„Svajojau seniai savo gimtinei ką nors padovanoti. Gerai pažįstu ir vertinu menininką Vilių Puroną, tad idėjų kreipiaus į jį. Paprašiau sukurti tai, kas tiktų Pajevoniui, trauktų turistus. Viliaus idėja pastatyti paminklą 1863 m. sukilėliams man patiko“, - pasakojo G.Vyšniauskas. Mecenatas nesiskundžia, kad per klaidą paminklas atsidūrė ne toje vietoje, kurią jie su paminklo autoriumi buvo numatę. Pavasariop darbai vyksią toliau, bus išgrįsti takai, paminklas apmūrytas akmenimis, pritvirtinta paminklinė lenta. Nuo neišvaizdaus daugiabučio paminklą atskirs tujų sienelė.

„Kai viskas susidėlios, turėtų būti neblogai. Aš pasitikiu Viliumi, o jis sakė nežinantis Lietuvoje kito paminklo sukilėliams. Ar jis nebus pirmas?“ - svarstė G.Vyšniauskas.

Pasak mecenato, pastatyti paminklą jį įkvėpė V.Purono žodžiai, kad kiekvienas turi stengtis kažką padaryti dėl savo tėviškės. „Mūsų idėją palaikė savivaldybė. O kai yra sutarimas, gali ir daugiau šiauliečio menininko darbų Suvalkijoje atsirasti“, - užminė mįslę G.Vyšniauskas.

Sukilėlių Lietuva

„Labai vertinu Gedeminą, nes jis yra patriotas. Patriotas Lietuvos ir savo tėviškės. Lietuva susideda iš kiekvieno mūsų tėviškių. Tokie mecenatai yra pavyzdys kitiems puošti savo tėviškes. Mes svarstėme kuo, vienijančiu visus, galėtume Pajevonį įamžinti. Pasiūliau prisiminti 1863 metų tautų pasipriešinimą prieš Rusijos imperijos valdžią. Kiekvienas mūsų Lietuvėlės kaimas, bažnytkaimis buvo sukilėliais. Senoji jotvingių žemė nėra išimtis. Tai ir stumtelėjo prisiminti vadinamuosius dalgininkus, dalgiais ginklavosi sukilėliai“, - pasakojo V.Puronas, mums kalbantis apie paminklo Pajevonyje atsiradimo aplinkybes.

Anot menininko, toks paminklas galėjo iškilti bet kuriame Lietuvos miestelyje, ir tai būtų tiesa. Pajevonys taip pat turi ir akivaizdžių to laiko liudininkų. Sukilėlius mena bažnyčia, kurios klebonas Tamošius Senkus-Senkauskas už raginimą remti sukilėlius buvo ištremtas į Vologdos guberniją. T.Senkus palaidotas Pajevonio kapinėse.

„Pagrindinį kovotojų ginklą, dalgius aš truputį stilizavau, centre iškalėme sukilėlių herbą - lietuvių - Vytį, lenkų - Erelį, o baltarusių - Angelą“, - aiškino menininkas.

Kuria tautai

V.Purono darbų nesupainiosi su niekuo. Tokių, skardinių, geležinių, kitų tiesiog nėra. Gal jų skulptūromis nereikėtų vadinti? „Skulptūrą mes įpratę matyti iš medžio, akmens, iš bronzos. Mano, pramoninės dailės specialisto, įrankis yra metalas. Mes, Lietuvos dizainerių Šiaulių skyrius, turime bendradarbiavimo sutartį su „Elgos“ gamykla. Mums leidžiama naudotis jos technologijomis. Skulptūra pavadinti mūsų padarytą daiktą išties sunku. Mes, dizaineriai, sakome, kad tai yra skulptūrinis dizainas. Štai, kodėl man tenka didžiuotis, kita vertus, sulaukti mėgėjų kritikos. Bet nieko baisaus, analogų pasaulyje nėra. Anksčiau ar vėliau tai bus vienas lietuviško meno bruožų, kurio neturi kitos tautos“, - įsitikinęs V.Puronas.

Bet kelias iki to nelengvas. Kas ne kas, o V.Puronas tą žino. Šiauliams jo, profesionalo, sukurtų kitokių skulptūrų nereikia. Kodėl? „Negaliu vietoje realizuoti savo projektų, todėl tenka pasižvalgyti į Lietuvėlę plačiau. Mano kūrybinėje aplinkoje yra daug kūrinių: turiu riaumojantį ir įvairiom kalbom šnekantį slibiną Baziliską, kuris gali papuošti Kauną, Vilnių ar Varšuvą. Tikrai be gėdos jausmo sakau. Kaip ir geležinė lapė, Baziliskas gali būti savotiška įžymybė.

Yra daugiau kitų kūrinių, kurie yra blokuojami valdžioje atsiradusių žmogeliukų. Nieko nepadarysi, visais laikais mus priešai bandydavo“, - šypteli menininkas.

Tebeturintis tą Šiauliams nereikalingą drakoną ir jeigu tik kam kiltų gera mintis, drakonas iš karto galėtų būti padovanojamas. „Padovanojamas, nes mes, skirtingai nuo kai kurių žmonių, dirbame tautai“, - patvirtino menininkas.

V.Puronas Šiaulius išgarsino savo metaline lape. Daug jo kūrinių garsina kitas vietoves. Kokias? „Vienas garsins Pajevonį. Panevėžio centre yra milžiniškas vėžys ir trys panevėžiečiai, kurių vienas sako vėžys, o kitas - Nevėžis. Naisiuose atsirado milžiniška žalčių šeima, kurią buvau numatęs pastatyti prie Šiaulių. Kai Šiauliuose buvo nuverstas „Penktasis kėlinys“, jo paprašė Baisiogala. Dar tebelaukia savo vietos milžiniškas kardas, kurį įsivaizdavau Kražiuose. Būtų puiku, jei Šiauliuose būtų atsiradusi vieta, kurioje jie visi būtų stovėję“, - apgailestauja kūrėjas.