Giedriaus Kazimierėno moralios politikos utopija

- Pranašaujat pasaulio pabaigą?

- Tiesiog neišvengiamai teks išmokti dalintis tais trupiniais arba geruoju, arba bloguoju.

- Tai gal jau dabar reikėtų pradėti dalintis geru su sienos pažeidėjais?

- Visų pirma, Lietuva turi suprasti, kad gyvena it Dievo užanty. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi gurkšnio švaraus vandens ir tūkstančiai vaikų pasaulyje miršta iš bado, o mes taip išmandrėjome, kad keliame audras stiklinėje. Ir vis aimanuojame. Na, yra problemų, bet tiktai nereikia labai virkauti ir labai kelti nosies į viršų, - buvo problemų ir jų bus. Ir labai aštrių. Tad net juokinga, kad mes net tokių paprastų problemų, kaip koronaviruso skiepai, nemokame išspręst ir žaidžiam koronaviruso žaidimus - vieni už skiepus, kiti prieš juos, - ajajai, koks Trojos karas. Tai išlepintos visuomenės žymuo. Graudu žiūrėt. Užsižaidėme demokratija ir kiekvienam idiotui suteikiame tribūną. Kartais reikia mokėti pasakyti: stop, užsiimkime normaliais darbais.

- Pristatydamas „Pragaro giesmių" ciklą, sakote, jog žmogus nesikeičia, jog Dantė visais laikais buvo ir tebėra aktualus, kad žmogus amžių grandinėje faktiškai šlieka toks pat. Negi nematote, kad mūsų laikas, kai valstybiniu lygiu įteisinama nuodėmė, kai į valstybiniu lygiu išstumto Dievo vietą pretenduoja lyties ekspertai, jis yra kitoks?

- Man atrodo, kad visais laikais buvo labai tiršta pagundų ir nuodėmių. Aš netgi įtariu, kad mūsų kartai teko rojaus tarpsnis: gimiau 1948 metais, jau po karo, o naujo karo Lietuvoje neįvyko; iškart beldžiu į medinį stalą, nes žmoniją lydi siaubingi karai, siaubingos katastrofos, siaubingi kataklizmai. Tai čia yra pirmas stebuklas, kokį išgyvena Lietuva istorijoje, ir mano karta yra pirmoji, kuri išgyvena tą didįjį stebuklą. Sakot, nuneigtas Dievas? Taip, Nyčė nuneigė Dievą, bet iš esmės Dievas yra amžina paslaptis. Vieni mano, kad Jis yra, kiti mano, kad nėra. Taip buvo visada ir taip bus visada. Lietuva katalikiška valstybė, 80 proc. krikščionių, tačiau į bažnyčią vaikšto visai nedaug. Bet esmė ne ta, ar eini į bažnyčią, o ar elgiesi krikščioniškai, ar ne, mąstai krikščioniškai ar ne.

- Sakot, mūsų karta išgyveno rojų?

- Žinoma, kai karo nėra, jis pasireiškia kitomis formomis, ne veltui žmogaus dvasia išdraskyta taip, kaip niekada pasaulyje nebuvo.

- Kas ją išdraskė?

- Patys ir išdraskėme vienas kitam. Mūsų nuodėmės, mūsų demokratija, mūsų pretenzijos, ambicijos, mūsų idiotizmas, mūsų ribotumas, mūsų ideologija, mūsų filosofija sujaukė ir sudarkė žmogaus sielą.

- Viename jūsų paveiksle įkūnyta mintis, jog nedaryti nei gera, nei bloga irgi yra nuodėmė.

- Viena nuostabiausių Dantės išminties formulių buvo pragaro prieangis, kur tūno žmonės, abejingi tiek gėriui, tiek blogiui, ir todėl jų nepriima nei Dangus, nei Pragaras. Tai yra fantastiška idėja,- Dantė padeda palytėti mūsų laikmečio šerdį. Iškelkime klausimą, koks procentas žmonių pasaulyje ir Lietuvoje tenkinasi va tokia laikysena: „čia ne mano reikalas", „svarbu neišsišokti", „svarbu neįsikišti, pralaukti". Ypač Lietuvoje, kur, apibūdinant žmogaus gerumą, neretai sakoma, kad jis nieko bloga nepadarė. O nieko bloga tikriausiai nepadarė todėl, kad nieko ir nedarė, nes, jei tu ką nors darai, iš karto atsiranda oponentas. Kur kas saugiau lindėti savo kokone, malti nei šį nei tą, kas tinka visiems, maloniai vienam kitą pagirti, paglostyti, - būti kiekvieno skoniui tinkamu čiulpinuku...

- Gal tai pati mažiausia nuodėmė?

- Nežinau, mažiausia ar didžiausia, dievai žino, koks jos svoris. Matyt, priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, viena yra tūnoti burbule kaip grybukui vien tik iš tingumo, ir kita - būti kokone, kai tuo metu kažkas žūva vien dėl to, kad esi kokone. Vienu atveju tai gali būti tik šlykštoka tavo charakterio savybė, kitu atveju laikysena gali prilygti nusikaltimui, - štai ir viskas.

- Kodėl kalbėdami apie rojų, nepaminėjot didžiojo stebuklo - Nepriklausomybės?

- Išvis ji Lietuvai - Dievo dovana. Bet koks paradoksas: kai dar svetimi tankai važinėjo mūsų žeme, atrodė, kaip bus gera, kai mes turėsim Nepriklausomybę. Bet štai ją atgavus pasirodė, kaip yra sunku išmokti gyventi nepriklausomoje valstybėje. Kaip sunku žmogui išmokti gerai jaustis, kai aplinkui gyvena laisvi žmonės, turintys savo nuomonę ir laisvai ją reiškiantys, ypač jei ji nesutampa su tavo mintimis. Kaip mes putojam, pykstamės, kaip panikuojam, kaip nemokame susitaikyti. Mums reikia išmokti gerai jaustis su kitaip mąstančiu žmogumi, mums reikia mokytis daugybės kitų bendrabūvio dalykų...

- Ar ne per vėlu mokytis, kai įtampos žmonėse, regis, jau skelia kibirkštis?

- Visuomenės raidos ciklo šituo klausimu nepaskubinsi; reikia gyventi, o gyventi - vadinasi, mokytis, štai ir viskas. Kai pabando „reformatoriai" paskubint kai kurių valstybių tvarką, demokratijos jiems padovanodami, iš to kyla tiktai kraujo praliejimai. Užuot pamokius kokią nors gentį Afrikoje demokratiškai išsirinkti merą, geriausia, ką galim padaryti, - tai netrukdyti jiems gyventi. Štai ilgai mokė mus kryžiuočiai kalaviju, kokie neteisingi mūsų dievai, bet gyvenimo ratas apsisuko, ir patys nusigręžėme nuo jų. Arba štai mūsų amžiuje Europos intelektualai, atsikandę moderniausių ideologijų ir demokratijų, grįžta į gamtą, džiūgauja basa koja palietę žemę, stebisi, kad galima žiūrėt ne tik į kompiuterio ekraną, bet ir į debesį. Ir kaip stebuklą pasakoja kitiems...

- Arba propaguoja naujo žmogaus (be istorijos, be atminties, be tėvynės, be kalbos ir be lyties) kūrimo laboratoriją, kurios atšvaitų pastaraisiais metais per akis ir Lietuvoje?..

- Taip, apie tai daug plepama. Manau, kad normalūs išsilavinę žmonės viską kuo puikiausiai supranta, bet yra toks paviršiukas, kuris kelia burbuliukus. Esmė ta, kad mes esame maitinami informacija apie paviršiuką, apie tuos, kurie kelia tuos burbuliukus, o ne apie tuos, kurie mąsto normaliai. Man atrodo, kad dirbtinai šiaušiamas vandens paviršius.

Žinoma, oficialioji politika man irgi nelabai suprantama. Stodami į Europos Sąjungą naiviai galvojome: štai tobula ES, kai į ją įstosim, labai gerai gyvensim. Dabar po truputį išblaivėjom ir tapo visiškai aišku, kad esame didelio darbo ir polemikos, kuri vadinasi ES, dalyviai, ir kad mums uždėta didžiulė atsakomybė, kokia ji bus ateityje. Tik mums reikia aktyviai atstovauti savo valstybės interesams derinant realią politiką su morale, nes real politic principas Lietuvai netinka. Jei didžiosios valstybės pradės galvoti apie tai, kad teisinga yra tik tai, kas naudinga Prancūzijai, Vokietijai, Rusijai, vietos pasaulyje Lietuvai ir panašioms valstybėms kaip Lietuva neliks, nes jos neįeina į jų interesų lauką. Lietuvai reikalinga politika, priverčianti didžiąsias valstybes daryti ne tik tai, kas joms naudinga finansiškai. Jeigu šito Lietuva ir kitos mažosios valstybės nesugebės pasiekti, ir vėl laukia Trojos karas.

- Kaip suprantu, jūsų nuomone, mažosios valstybės turėtų vienytis?

- Esu dailininkas, leidžiu sau pafilosofuoti apie pasaulio harmoniją. Tarp kitko, Dantė irgi mąstė apie pasaulio darną. Jam atrodė, kad turi būti protingas monarchas ir visuomet pasaulyje bus tvarka. Na, viduramžiais jis negalėjo kitaip mąstyti, o mano utopija yra tokia, kad Šiaurės, Vidurio Europos valstybės turi vienytis tam, kad moralinį veiksnį priešpastatytų didžiųjų valstybių ekonominiam egoizmui. Žinoma, to niekada neįvyks, jeigu mes būsime vergai, kurie, kaskart numetus kaulą, pavizgins uodegą. Tokiu atveju jų interesus ignoruojančios didžiosios valstybės ir bus teisios, - taip ir reikia su šuniūkščiais elgtis. Bet jeigu mažosios valstybės pasakys: mes irgi turim interesus, turime įdomią kultūrą, turime savo vertybes ir savo nuomonę, tad ir prašome, įsiklausius į ją, sprendimo siekti bendromis jėgomis, galbūt ne Merkel su Makronu, nubėgę į kavinę nuspręs, kas bus rytoj Europoje.

- Tokios laikysenos tikitės iš Lietuvos atstovų Europos Parlamente?

- Laukia didelis, sudėtingas, skausmingas darbas, bet jį reikia dirbti. Reikia pakovoti kaip reikiant, bet sutinku: kol kas mes balsuojame už europarlamentarus, o jie išvyksta ir išsyk nutraukia diplomatinius, ideologinius ir moralinius saitus su Lietuva. Nosis užrietę skraido sau lėktuvais pirmyn atgal, - iš jų mus pasiekia vieni kliedesiai. Ar mums reikia tokio atstovavimo? Va čia ir yra Lietuvos problema - mes esam tokie naivuoliai, kad nesuprantam sisteminių dalykų nei kultūroje, nei politikoje, nei savo valstybėje, nei tarptautiniu mastu. Mes kaip skruzdėliukai, matom tik du centimetrus aplink save.

- Ir vis dar neišsiaiškinam, kuriems galams mums toji Lietuva?

- Kaip mes galime dėl to sutarti, jei negalime susitarti dėl skiepų? Nėra su kuo kalbėti!

- Fraze „nėra su kuo kalbėti" dažniausiai apibūdinama valdžia, - jūs ją turit galvoje?

- Nenoriu kalbėti vien apie valdžią taip, tarsi nebūčiau tapęs Dantės „Pragaro": mes turime suprasti, kad visos problemos prasideda kiekvieno iš mūsų sielos gelmėse. Dviveidiškumas, pavydas, garbėtroška, melas, didybės manija ir pan. slypi ir valdžioj, ir ne valdžioj. Įsivaizduojat, kaip būtų paprasta, jeigu būtų viena labai gera, labai teisinga, bet kažkodėl vis nepakliūnanti į valdžią partija - tereiktų ją išrinkti ir viskas pasikeistų iš esmės. Problema ta, kad nėra tokios partijos, kuri būtų ideali. Problema ta, kad nėra iš ko rinktis, kad nėra kuo pasiremt. Va toks tipiškas mūsų lygis. Va toks mūsų Seimas, va tokios mūsų partijos, va toks mūsų mentalitetas. Va tokio lygio mūsų idėjos, tokio lygio mūsų sprendimai, - štai kokia problema.