Gerus darbus pastebi tik paprasti žmonės

„Vakaro žinios“ ne kartą rašė apie V.Chomičenko, kuris daugiau nei du dešimtmečius atidavė vadinamiems gatvės vaikams. Tiems, kuriems likimas skyrė gimti asocialiose ar nepriteklių kamuojamose šeimose. Antraisiais tokių vaikų namais tapo V.Chomičenko įkurta asociacija vaikų socialinės pagalbos centro darbštumo ugdymo mokykla „10 talentų“. Į ją susirinkę vaikai ne tik žaidžia ir bendrauja tarpusavyje, bet ir mokosi, ruošia pamokas, gauna pavalgyti. Kokius pietus jiems verda V.Chomičenko, priklauso nuo finansinių išgalių. Mokykla išgyvena tik dėl neabejingų žmonių paramos.

Tačiau V.Chomičenko savo kailiu įsitikino, kad šiame pasaulyje neišvengiama yra ne tik mirtis, bet ir mokesčiai. Juos privalo mokėti visi, net dėl vaikų vaikštantis su ištiesta ranka ir su jais dirbantis tik iš pašaukimo. Ilgai netvarkyti asociacijos veiklos dokumentai ir nemokėti pelno mokesčiai virto 18 027,71 eurų skola. Nors tas „pelnas“ - gerų žmonių vaikams paaukoti pinigai ir labdara.

Po Valstybinės mokesčių inspekcijos kreipimosi į teismą „10 talentų“ pradėta bankroto procedūra, asociaciją į savo rankas perėmė bankroto administratorius. Teisminiai procesai baigėsi taikos sutartimi. V.Chomičenko per artimiausius dvejus metus įpareigotas sumokėti 6000 eurų. Po 250 eurų kiekvieną mėnesį. Klaipėdietis neslepia, kad tuo metu net pagalvojo viską mesti. Tačiau silpnumas truko tik akimirką.

„Užteko pažiūrėti į vaikų akis, pamatyti, kaip jie į tave žiūri, kaip tavęs laukia, ir bet kokios abejonės ar silpnumas dingsta. Matai, kad tu jiems tikrai esi labai reikalingas“, - sakė V.Chomičenko.

Pagrindą po kojomis suteikė ir tai, kad leista ir toliau likti Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės suteiktose patalpose, kuriose šiltos arbatos ar lėkštės sriubos visada sulaukia apie 50 iš gatvės ištrauktų mažųjų klaipėdiečių.

V.Chomičenko įsteigė naują asociaciją „20 talentų“. Ir įvyko nedidelis stebuklas. Klaipėdiečio bėdoms abejingi neliko paprasti žmonės. Žiniasklaidai paviešinus, per mėnesį jie paaukojo 3500 eurų.

„Pinigus siuntė paprasti žmonės. Kas penkis, kas 10 ar 20 eurų. Padėjo ir keli individualių įmonių savininkai. Iš karto visus pinigus atidaviau ir sumažinau skolą. Dėl to galėjau lengviau atsikvėpti ir toliau dirbti su vaikais. Labai didelis ačiū visiems padėjusiems. Tik jų dėka vaikai toliau galėjo džiaugtis tuo, ko jiems negali pasiūlyti jų tėvai. Mes stengiamės atsilyginti ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kai važiuojame prie jūros ar einame pasivaikščioti į parkus, su vaikais renkame pakeliui rastas šiukšles“, - „Vakaro žinioms“ sakė V.Chomičenko.

Šiuo metu klaipėdietis bankroto administratoriui vis dar yra skolingas apie 2500 eurų. Pastarajam pervesti žmonių paaukoti pinigai kol kas leidžia dalį socialinio ugdymo mokytojo gaunamo 640 eurų atlyginimo skirti vaikams. Vėliau iš jo teks grąžinti ir skolą. Valstybės pagalbos vyras nesitiki, tuo labiau, kaip rodo patirtis, jos prašyti beprasmiška.

„Susiveršime diržus ir išgyvensime. Man asmeniškai daug nereikia. Išsiversime ir be valstybės paramos. Tuo labiau kad valdiškos institucijos ne tiek padeda, kiek trukdo. Vietoj to, kad rūpintumeisi vaikais, turi užsiimti beprasmišku biurokratizmu. Ir, neduok Dieve, kur nors popieriuje klaidelę padarysi. Aš darau savo darbus ir į akis valdžiai nepuolu. Iš dalies tai net gerai. Yra gerų žmonių, kurie man padeda. Jie mato, kad viską atiduodu vaikams, o ne tempiu į namus. Gal perskaitys šį straipsnį ir atsiras daugiau norinčių padėti vaikams“, - teigė V.Chomičenko.

Paklaustas, ar jaučia, kaip teigia oficialioji statistika, jog Lietuvoje gyvenimas sparčiai gerėja, V.Chomičenko tik nusišypso.

„Nepasakyčiau, nes matau, kaip iš tiesų gyvena paprasti žmonės. Ir ypač auginantys kelis vaikus. Jų tėvai per galvą verčiasi ir keliuose darbuose dirba, jog galėtų išmaitinti šeimas. Laiko vaikams nebelieka. O jiems reikia ir meilės, ir dėmesio. Dabar visi kalba apie gerovės valstybės kūrimą. Tačiau, panašu, kad ji skirta tik tiems, kurie garsiai rėkia, kaip blogai gyvena ir nieko patys nedaro. O kas dar bando dirbdamas išgyventi, tų nemato. Juk jie skundams laiko neturi“, - neslėpė apmaudo V.Chomičenko.