(10)Pandemijos akivaizdoje nestinga kritikos ir kivirčų. Dėl nepakankamų apsaugos priemonių, pamirštų socialiai pažeidžiamų grupių, per griežtų karantino sąlygų, sumenkusių pelnų ir kitų nesklandumų. Tačiau kai kuriuos šis laikotarpis įkvėpė ne kivirčams, o geriems darbams. Vienas tokių pavyzdžių - Mažeikių miesto bendruomenė, karantino metu suvienijusi jėgas ir išsprendusi viruso pažertas problemas.
2 nuotr.
Mažeikių vicemerė Lina Rimkienė „Vakaro žinioms“ pasakojo, kaip viskas prasidėjo.
„Jau pirmomis karantino dienomis sulaukiau skambučio iš mūsų vietinės kavinės. Savininkė pasakė, kad jie užsidaro. Paraginau nesiimti tokių priemonių, pardavinėti kavą išsinešti. Tačiau jie buvo apsisprendę. Savininkė tiesiai pasakė, kad gali būti, jog pasibaigus karantinui, atsidaryti nepavyks. Turimus likučius jie nusprendė ne išparduoti, o padovanoti. Išėjo kelios dėžės kavos ir arbatos, kurias padovanojome medikams. Toks palaikymas juos maloniai nustebino ir įkvėpė.
Lygiai taip pat, prasidėjus karantinui, gėlių pardavėjai išjungė šaldytuvus, o turimas gėles padovanojo. Jas išvežiojome po visas sveikatos įstaigas“, - pasakoja vicemerė.
- Tiesa, kad Mažeikiuose savo poreikiams patys ėmėtės siūti medikams reikalingas apsaugos priemones?
- Mažeikiuose turime 6 pacientus, kuriems nustatytas koronavirusas. Tačiau mūsų ligoninė yra rezervinė, kuri turi būti pasiruošusi priimti pacientus iš Šiaulių, jeigu toks poreikis būtų.
Prieš pradedant veikti mūsų mobiliajam punktui, ieškojau, kur nupirkti jiems reikalingų kombinezonų. Jų reikėjo tūkstančių, o įsigyti nebuvo kur. Sužinojau, kad viena savivaldybė perka audinius ir, ko gero, siūs patys. Nusprendėme to imtis ir mes.
Šią iniciatyvą pavadinome „Meilės artelė“, nes ji gimė iš meilės gyvenimui ir didelės biednystės. Vienkartinės apsaugos priemonės labai brangios. Rinkoje siūloma kombinezoną pirkti už 11,40 euro. Mūsų siuvamų kombinezonų savikaina - 1,60 euro. Pirkome tik audinius, šiek tiek pinigų išleidome sukirpimui ir užtrauktukams. Pasiuvo mūsų darbo rinkos mokymo centro studentės ir kai kurių mokyklų bei darželių darbuotojos.
Taip pat patys siuvame apsauginius medicininius chalatus, kurie yra geresni, nei rinkoje siūlomi profesionalūs. Mūsų chalatai - iki žemės, juos lengva ir apsirengti, ir nusivilkti, nes susisega lipukais. Chalato savikaina išėjo 50 centų. Ligoninei jau padovanojome tūkstantį tokių chalatų, dar 400 šiuo metu siuvami. Papildomai nupirkome 5000 metrų audinio, iš kurio išeis dar 2500 chalatų. Iš viso būsime pasiuvę per 5000 vienetų apsauginių priemonių. Ligoninė prasitarė, kad jiems tai būtų nepakeliama finansinė našta.
- Kaip veikia pats procesas?
- Nusiperkame pigiausio audinio. Dalį pirko savivaldybė, dalį - iš vienos Lietuvos partijos paaukotų pinigų, likusią dalį pinigų skyrė meras ir viena vicemerė. Chalatus nemokamai lazeriu sukerpa UAB „Lyra group“ - baldų gamybos įmonė. Tada vežame tiems, kas siuva. Prisideda trys darželiai, trys gimnazijos, darbo rinkos mokymo centras, taip pat vaikų namai. Pasiūtus chalatus mūsų vairuotojai veža į ligoninę. Pritrūkus chalatų, ligoninė kreipiasi į mane, o aš išsiaiškinu, kas šiuo metu, kiek yra pasiuvęs ir kiek galime pristatyti. Dar viena gimnazija 3D aparatu spausdina dalį apsauginiams skydams reikalingų dalių. Jau pagamintas 21 skydas, dabar jie testuojami.
Manau, kad tai yra visapusiška nauda: aprūpiname medikus, atpiginame apsaugos priemones, sukuriame darbo žmonėms ir stipriname bendruomenę.
Pavyzdžiui, viename darželyje siuva net 11 darželio darbuotojų. Karantino metu jos vis tiek eina į darbą, tvarko grupes, valo langus. Administracija prasitarė, kad darbuotojos apsidžiaugė, kad gali prisidėti savo darbu. Juk šiuo metu gauna atlyginimą, tad nori jaustis naudingos. Turbūt tai kyla iš įpročio atlyginimą sunkiai užsidirbti.
- Įmonės taip pat prisideda neatlygintinai?
- Taip. Štai chalatų modelį perėmė pas mus veikianti įmonė „Negalia“, kuri siuva socialinės komercijos principu. Papildomai jie mums nemokamai tiekia gumeles ir lipukus visiems mūsų siuvamiems chalatams. Man jau net nejauku prašyti. Jų administracijai sakau, - reikia ieškoti būdų išrašyti sąskaitą, kad galėtume ją apmokėti. Bet savininkai nesileidžia į kalbas, nors patys yra socialinė įmonė, kurioje dirba negalią turintys žmonės. Taip pat jie turi nuostolį dėl karantino, bet apie apmokėjimą nenori nieko nė girdėti.
- Panašu, gerumas Mažeikiuose sklinda greičiau nei virusas?
- Tikrai taip. Turime išmokti gyventi ne dėl viruso, o greta jo. Gaisrų gesinimai kiek aprimo, tad dabar jau prasideda kalbos apie švietimą, renginius rudenį, kitas aktualijas. Taip, virusas niekur nepasitraukė, mes išmokome apsisaugoti, pažaboti protrūkius, dabar turime išmokti gyventi greta jo. Gyvenimas turi tęstis.
- Dalį visuomenės pandemija ir karantino iššūkiai supriešino, bet jūsų bendruomenę, regis, tik sutvirtino. Kaip manote, ar po karantino viskas grįš į savo vėžes?
- Manau, mes niekada nebebūsime tokie, kokie buvome. Būsime daug kartų geresni. Ši situacija mums parodys daug svarbesnių dalykų, nei mums anksčiau atrodė. Virusas, manau, mus daug ko išmokys. Galiu pasakyti, kad net su politiniais oponentais, su kuriais aršiai kovojome rinkiminiu laikotarpiu, dabar dirbame petys petin ir juokiamės iš buvusių konfliktų.
Šiuo metu sunkiausia tai, kad visų šių žmonių, kurie prisideda savo gerumu, negaliu apkabinti. Nežinau, kaip jiems padėkoti. Ir kada bus galima tai padaryti.
