Kartais net nesuprantu, ar tai tie mūsų krašto ežerai tokie mėlyni, kad juose atsispindi virš Dainavos esantis dangus, ar dangus virš Dzūkijos toks mėlynas, kad jame atsispindi čia tyvuliuojantys ežerai. Bet didžiausia šio krašto vertybė visuomet bus čia gyvenančių žmonių širdies šiluma. Kai prieš gerus šešiasdešimt metų, ištekėjusi už Vytauto, Nedzingėn atsikraustė Vanda Mockevičienė, niekas negalvojo, kad ši moteris ilgainiui taps šio krašto siela.

Vanda Gudelionytė-Mockevičienė gimė ir augo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorio šeimoje, Aušrinės kaime, netoli Liškiavos. Tarpukariu tai buvo naujai susikūrusi gyvenvietė, kuri atsirado žemes išdalinus Nepriklausomybės kovų dalyviams. Gudelionių šeimoje augo trys broliai ir septynios seserys. Visus vaikus tėvas mokė lietuviškų liaudies bei karinių-patriotinių dainų. Tas dainas tada dainuodavo visas kaimas, tad visai nekeista, kad Vanda iškart tapo Nedzingės mokyklos muzikos mokytoja. Tik daug vėliau, 1972 metais, ji neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Atrodytų, anoks čia stebuklas, jei nežinotum, kad jos įkurtas ir vadovaujamas Nedzingės choras spėjo du kartus dalyvauti respublikinėje Dainų šventėje, o miestelio mokykloje paruošti dainorėliai keturis kartus sėkmingai dalyvavo respublikiniame „Dainų dainelės" konkurse.

Bet, mano manymu, labiausiai V.Mockevičienę ir Nedzingę išgarsino jos įkurtas bei puoselėtas jaunųjų šio krašto dainų atlikėjų „Piemenukų" ansamblis. Nedzingės mokyklos moksleiviai, dainuodami šio krašto dzūkiškas dainas, apkeliavo ne tik visą Lietuvą, bet pirmiau, nei jų tėvai, pabuvojo Lenkijoje ir net Vokietijoje. Skirtingai nei senoliai, dainuodami senąjį folklorą, jie savo jaunatviškais balsais ovacijoms ir „bisui" pakeldavo visą jų koncertus stebėjusią publiką.

Mes įpratę apie tėvų pėdom einančius vaikus kalbėti posakiu: „Obuolys nuo obels netoli nurieda." Tačiau Dzūkijoje, su čia gyvenančių žmonių humoru, visiems žinomas posakis skamba kiek kitaip nei visoje Lietuvoje: „Po obelimi grūšių nebūna." Kalbu apie visus Vandos Mockevičienės vaikus. Vyriausioji dukra Audronė gyvena Švedijoje ir čia lietuvių kalbos moko išeivių vaikus. Buvusi Lietuvos sprinto čempionė, ištekėjusi už švedo, mūsų mažylius dar moko ir juos priglaudusios valstybės kalbos.

Dukra Ramunė, iš mamos, anksti tapusios našle, paveldėjusi pareigos jausmą rūpintis prasčiau besiverčiančiais aplinkiniais, vadovauja respublikiniam neįgaliųjų „Šviesos" centrui.

Tikriausiai labiausiai Lietuvoje žinoma Vandos dukra Vitalija yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų šio teatro scenoje. Daugelis ją pažįsta kaip „Dviračio žinių" laidoje dalyvaujančią aktorę. Bet labiausiai ją ir kitą dzūkę, Neringą Varnelytę, lietuviai myli už judviejų poetinį spektaklį „Partizanų moterys".

Jauniausias V.Mockevičienės sūnus Darius, folklorinio ansamblio „Ratilai" lyderis, baigęs Muzikos akademiją, kur įgijo etnokultūros specialisto diplomą, puikiai gryna dzūkiška kalba dainuoja ir Tėvynėje, ir užsieniuose.

Daug gražių žodžių galima būtų pasakyti apie Nedzingės kaimo etnografiniame ansamblyje dainuojančią, kaimo spektakliuose vaidinančią ir į visas dzūkų kaimų šventes spėjančią Vandą Mockevičienę.

Kartą į svečius iš kito Lietuvos krašto atvykę draugai panoro apžiūrėti gražiąją Nedzingės bažnyčią. Buvo eilinė savaitės diena, ir, norėdamas padėti savo bičiuliams kraštotyrininkams, paskambinau Perlojos ir Nedzingės bažnyčių klebonui Ąžuolui Miliauskui. „Žinoma, parodysim bažnyčią. Tik reikia skambinti ne man, o Vandai Mockevičienei, kuri turi jos raktus. Ši moteris ne tik mūsų bažnyčios, bet ir viso Nedzingės krašto istorijos saugotoja, ir mūsų geroji dvasia", - atsakė tada klebonas.

Tada ir pagalvojau, kad visa mūsų Lietuva ant tokių žmonių, kaip Vanda, laikosi.