Vienui viena

Statybų sektoriuje vienoje Norvegijos įmonėje dirbęs, o vėliau ir savo verslą šioje šalyje įkūręs Artūras Palšis šiandien reikalų apsuptyje. Netrukus statybų paslaugas pradės teikti Papilėje įkurta jo įmonė.

Vyras įsitikinęs, kad iš statybininko amato, skirtingai negu iš kai kurių kitų, Lietuvoje gyventi ir užsidirbti galima.

Sumanymas emigruoti Palšių šeimoje gimė 2006-aisiais, gimus dukrelei. Šeimai trūko pinigų, o darbo pasiūlymai nesimėtė. Išvyko pažįstamų pakviestas. Įsidarbino netoli Oslo. Laivų statytojo išsilavinimą turintis ir Transporto policijoje gerą dešimtmetį dirbęs lietuvis greitai perkando ne tik statybų subtilybes, bet ir anglų bei norvegų kalbas.

O Papilėje su kelių mėnesių vaiku vieną likusią Almą užgulė ne tik kūdikio, bet ir namų ūkio priežiūros rūpesčiai.

Guodėsi tik tuo, kas sunkumai - tik laikini, o Artūro uždirbami pinigai palengvins gyvenimo naštą.

Moneta su skylute

Po pusmečio, kai Artūras pirmąkart grįžo atostogų, dukrelė jau stovėjo. Tėtis, juokiasi Alma, greičiausiai nė neįsivaizdavo, ką reiškia šeši mėnesiai mažam vaikui. Todėl visi drabužėliai, kokių nupirko lauktuvėms, buvo per maži.

Dukrai sukakus pusantrų metukų, Alma susiruošė pas vyrą. Juolab kad Norvegijoje jau gyveno ir Almos sūnus iš pirmosios santuokos su savo šeima.

Pirmą viešnagės dieną iš darbo grįžęs sutuoktinis pranešė norintis su žmona ir dukrele pasivaikščioti po parduotuves. Kad būtų smagiau, tėtis mergaitei į delniuką įspaudė norvegišką kroną. Monetą su skylute, tėvams nepamačius, mažylė įsikišo į burnytę ir ėmė springti.

Gerklose įstrigusi krona vaiką pradėjo dusinti. Nuvykus į ligoninę, mažytė jau mėlynavo. Operacijos neprireikė, monetą pavyko ištraukti per burną.

Iš ligoninės - požeminiais koridoriais

Nelaimė baigėsi laimingai. Tačiau po to įvyko tai, kas Almą su vaiku privertė kuo greičiau važiuoti į Lietuvą ir daugiau net negalvoti apie gyvenimą Norvegijoje.

„Reanimacijoje prie manęs priėjo procedūrą atlikęs vokietis chirurgas. Laužyta norvegų kalba kartojo, jog mums reikia iš čia sprukti, nes ryte ateis Norvegijos vaikų teisių gynėjai“, - pasakoja Alma. Tada ji dar nieko nebuvo girdėjusi apie Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybų „Barnevernet“ veiklą.

Vokietis paryčiais ligoninės rūsių koridoriais lietuvius su vaiku ant rankų išvedė į lauką ir įspėjo niekam nepasakoti, kas įvyko.

Atsisveikindamas į rankas įbruko savo vizitinę kortelę su telefono numeriu, akcentuodamas, kad, mergaitei pasijutus prastai, šeima nebevyktų į ligoninę, o susisiektų su juo asmeniškai.

Nesuvokianti, kas vyksta, lietuvė dar ilgai nesuprato mediko geradarystės.

Galėjo netekti dukros

Po kurio laiko susigaudė, nes vietos pažįstami paaiškino, kas būna, kai emigranto vaikai pakliūna į bėdą. Palšiai sužinojo, kad tą naktį reanimacijoje paliktos dukrelės jie galėjo netekti. Atvykus „Barnevernet“ tarnybai, tėvai greičiausiai būtų buvę apkaltinti vaiko nepriežiūra ir mergaitė paimta iš šeimos.

„Norvegijoje dažna kraujomaiša, jos rezultatas - daugybė apsigimimų. Užsieniečiai norvegams - savotiškas išlikimo būdas“, - sako ponia Alma ir čia pat priduria iki šiol jaučianti didelį dėkingumą jiems padėjusiam medikui iš Vokietijos.

A.Palšienė su dukrele sugrįžo į Lietuvą. Nelengva, sako, buvo vienai su mažu vaiku.

Kelias namo

Iš pradžių sutuoktinis sugrįždavo kas pusmetį, vėliau dėl užgriuvusių užsakymų pasirodydavo rečiau. Artūras prisikraudavo pilnus lagaminus maisto: Lietuvoje jis būdavo pigesnis.

Tačiau paskutiniaisiais metais situacija pasikeitė - maistą vežti tapo nereikalinga, nes kainos kone susilygino.

Dirbdamas Norvegijoje Artūras jau kūrė verslo Lietuvoje planus, įsigijo statybinės įrangos. Vyro apsisprendimą grįžti į Lietuvą paspartino ir tai, kad Norvegiją paliko abu Almos sūnūs. Beje, vyresnėlio grįžimą padiktavo aplinkybės, taip pat susijusios su vaiku. Pieninių dantų kariesą aptikusi norvegė gydytoja pareiškė kategorišką pretenziją dėl vaiko nepriežiūros. Šeimai tai buvo lyg signalas. Nerimą kėlė dar ir tai, kad sūnus mažai kalbėjo, todėl tai irgi galėjo būti konstatuota, kaip nepriežiūra.

Norvegiją netrukus paliko ir jaunesnysis Almos sūnus.

Artūras dar dirbo. Šį pavasarį apsisprendė: namo!

Alma sako esanti laiminga, kad visi artimieji pagaliau kartu. Ji neatsidžiaugia ne tik šeimos draugija, bet ir savo miestelio - Papilės - jaukumu bei Raudonskardžio gatvės gyventojų bendruomenine veikla.

„Geras uždarbis suteikia šeimoms daugybę galimybių, bet moraliniai praradimai labai skaudūs ir turi pasekmių“, - sako ji.