respublika.lt

Gedimino pilies bokšto Trispalvę saugos rokiškėnai

(0)
Publikuota: 2014 sausio 04 17:07:52, Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 2 nuotr.
ĮVERTINIMAS. Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazija buvo įvertinta už pilietiškumą, todėl jai suteikta garbė saugoti Gedimino pilies bokšto vėliavą. Dainiaus Labučio nuotr.

Sausio 1-ąją Gedimino pilies bokšte nuleista Lietuvos Trispalvė iškeliavo į Rokiškį. Ji patikėta Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos kolektyvui. Tokiu įvertinimu pažymėtas gimnazijos pedagogų triūsas pilietiškai auklėjant moksleivius.

Priimdami valstybės vėliavą rokiškėnai pedagogai pažadėjo, kad Trispalvė neliks nejudinamas muziejaus eksponatas, o plevėsuos visuose patriotiniuose renginiuose skatindama gimnazijos auklėtinius prasmingiems darbams.

- Mes labai didžiuojamės šitokia dovana, ji yra mūsų gimnazijos darbų įvertinimas, - paklaustas, koks lydėjo jausmas parsivežus į Rokiškį virš Lietuvos plevėsavusią Trispalvę, vakar kalbėjo J.Tumo-Vaižganto gimnazijos vadovas Gediminas MATIEKUS. - Nepasakysiu, kad ta dovana mums netikėta. Mes labai artimai bendradarbiaujame su Savanorių kapų priežiūros bendrija, kuri rūpinasi rajone ir Latvijoje palaidotų 1919-1920 metų savanorių, sukilėlių ir partizanų kapais. Ši bendrija ir buvo iniciatorė, pristatydama gimnaziją tokiam įvertinimui. Mes žinojome, kad nominantų yra ne vienas ir galbūt tokių mokyklų kaip mūsų yra ne viena. Bet ne dėl ordinų ir apdovanojimų mes tą darbą darome.

- Manau, kiekviena mokykla norėtų sulaukti tokio pripažinimo...

- Siekio gauti Trispalvę mes niekada neturėjome. Turime tikslą savo vaikus, kuriuos mokome ir ugdome, pamėginti išugdyti savo krašto ir kartu Lietuvos patriotais. Jeigu vaikus ugdai tik iš vadovėlio ir tik per pamokas, tai tokie iš jų ir būna patriotai. O mūsų mokinukai kartu su mokytojais yra daug apkeliavę. Vaikai vis keičiasi, ateina nauji, o mokytojai lieka tie patys. Mes lankome partizanų laidojimo vietas, savanorių kapus, kartą ar du per metus važiuojame į Červonką Latvijoje. Ten palaidotas 31 Lietuvos savanoris iš tų, kurie 1920 metais priėjo prie Dauguvos. Mes sakome, kad Tėvynės meilė turi atsirasti per šitokius dalykus. Mes iš tikrųjų Rokiškyje turime labai daug įžymių žmonių, tris premjerus Nepriklausomoje Lietuvoje, menininkų, teisininkų. Kur vyksta renginiai, visur dalyvauja mūsų mokiniai. Mes galvojame, kad tai ir yra tas patriotizmas natūroje, kad vaikas prisimintų. O vėliava - tai simbolis, labai gražus įvertinimas. Ta vėliava, žinoma, bus muziejuje, bet ji keliaus su mūsų mokiniais ir mes ją skleisime virš tėviškių, paminklų, virš kapų tų žmonių, kurie nusipelnę ir kraštui, ir visai Lietuvai.

- Kaip jums pasiseka vaikus įtraukti į šią veiklą, kai šiais laikais jiems tiek pagundų?

- Turi būti mokytojų asmeninis pavyzdys. Mes labai dažnai galvojame apie vaikus ir pasakome, kad dabar jaunimas blogas, jam niekas, išskyrus internetą, neįdomu, o mūsų laikais buvo kitaip. Tada aš sakau, kad toks žmogus nuseno ir jam nebe laikas sėdėti mokykloje. Nuseno, žinoma, ne amžiaus požiūriu. Jeigu vaikus uždegi, jeigu jie mato, kad mokytojas su jais kartu mina dviratį lankydamas partizanų žemines, sukilėlių kapus, vaikai tai priima nuoširdžiai. Jiems ne visada įdomūs įprastiniai mitingai, kai viskas baigiasi kalbomis, todėl reikia ieškoti kažko daugiau. Pernai Sausio 13-ąją Rokiškyje vyko jaunimo eitynės su fakelais. Dalyvavo ne tik mūsų gimnazija, bet ir visas rajonas. Kitas dalykas, mes nesakome, kad visi mūsų mokiniai yra tokie patriotai. Visokių vaikų yra. Bet dalis iš tikrųjų yra labai imlūs, labai gabūs ir atsiveria, jeigu mato, kad žmogus pas juos eina atvira širdimi.

- Įtariu, kad jums rasti bendrą kalbą su vaikais nesunku ir todėl, kad į gimnaziją ateina motyvuoti moksleiviai...

- Yra visokių vaikų, atėjusių į devintą klasę. 30 proc. yra labai gerai besimokančių. Mes ne Vilniaus licėjus ir ne Kauno technologijų gimnazija, kur įstoja gabūs ir tikrai motyvuoti vaikai. Bet tuos kapus lanko ir tie, kurie mokslui nelabai gabūs. Taip jie atranda save. Ir į Šaulių sąjungos kuopas nueina toli gražu ne vien tik patys geriausi. Ir į senelių namus važiuoja ne visi patys geriausi moksleiviai. Mano galva, svarbiausia, kad vaikas rastų, kur save realizuoti.

Mes turime ir kitą ryškią veiklą - gamtosaugą. Vaikai švarina gamtą, tvarko miestą, matuoja vandens užterštumą, šulinių švarą. Mes esame devintą kartą apdovanoti Žaliąja vėliava. Tos sritys susipina ir susilieja. Prisiminkime, juk ir žalieji, ir žygeiviai buvo sudedamoji Sąjūdžio dalis. Pas mus vyksta kažkas panašaus.

- Šiandien moksleiviai mėgsta pakovoti už savo teises. Neretai girdime, kad pedagogai nebeįstengia suvaldyti klasių. Kaip jums atrodo, ar kartais nepersistengta mokytoją nužeminus tiek, kad moksleivis išdrįsta prieš jį net pakelti ranką?

- Mokiniai laisvės turi tiek, kiek iš principo jiems jos duota. Kartais jie gal ir peržengia ribas, bet čia ne mokiniai kovoja už tą savo laisvę. Čia labiausiai kovoja ir žalos pridaro vadinamieji „vaikų teisių aktyvistai“, kurie kartais patys nežino ko nori ir ką daro. Vaikas pirmūnas, nuotrauka internete - jau vaiko teisių pažeidimas. Dar kažkas atsitiko - vaiko teisių pažeidimas. Ne vaikai kelia klausimą, kad jų teisės pažeistos, o kažkokie pareigūnai ar aktyvistai, kurie nežino, kada tos teisės iš tiesų pažeidžiamos. Vaikas iš šeimos, iš pradinės mokyklos turi žinoti, kad, be teisių, jis turi ir pareigas. Kai ta dermė daugmaž yra normali, tada ir problemų nekyla. Sakome, kad mokytojas nebegali nieko vaikui pasakyti. Visko būna. Bet ir gyvenime visko būna, kai žmogus beteisis pasijunta prieš kažkokį pareigūną. Mokytojas profesionalas labai retai turi problemų, kada, kaip sakoma, nesusitvarko su klase. Laikai keičiasi ir metodai taip pat. Mokytojas negali būti kaip senovinis universiteto dėstytojas, paskaitęs paskaitą ir uždaręs duris. Bendravimas turi būti abipusis. Kažin ar galima reglamentuoti santykius teisine baze. Susitarimo su vaiku reikia nuo mažų dienų ieškoti. Mums iš tiesų dabar yra sunkiau po tos mokyklų reformos. Mes gaudavome šešerių metų vaikus, išleisdavome aštuoniolikos. Tada galėdavome pasakyti: taip, mes atsakome už šiuos vaikus. Bet kai gauname šešiolikmečius, daugiau juos galime mokyti ir mažiau auklėti tiesioginėmis poveikio priemonėmis. Tai šitas gamtosauginis, pilietinis patriotinis auklėjimas ir yra mūsų mėginimas tą vaiką pakreipti norima linkme.

- Mokykla kaltinama dabar išleidžianti beraščius. Kodėl taip yra?

- Kalbant apie gimtąją kalbą, prisiminkime, raštingumas anksčiau būdavo viena iš sudedamųjų dalių. Prisidėdavo tam tikra epochomis eidavusi kultūros istorijos apžvalga. Prisidėdavo literatūrinis išprusimas daugiau studijuojant užsienio literatūrą. Dabar gi viskas sukarpyta pagal kompetencijų ugdymą ir, mano galva, tai nėra labai gerai. Lietuvių kalbos mokytojas buvo labai apkrautas, turėjo išmanyti gilius kultūrologinius dalykus. Bet per gimtosios kalbos pamokas ateidavo vaikui pasaulio linijinis matymas, kokios tos epochos būdavo. O dabar šiokia tokia košė. Kai kur skaitydamas kūrinį vaikas nelabai susivokia, kodėl tas kūrinys įdėtas, kas tas autorius, kodėl jį įtraukė. Aišku, nuo mokytojo labai priklauso, bet kai vaikas skaito ne ištisą grožinės literatūros kūrinį, o apsiriboja tik ištraukomis ruošdamasis egzaminui, tokie dalykai ir susiklosto. Aš daryčiau kitaip. Tai vyksta nuo nepriklausomybės pradžios. Po truputį atšaukiant rašinius, įvedant teksto interpretaciją, bandant sustruktūrinti baigiamuosius egzaminus, leidžiant naujus vadovėlius, kai vadovėlis kartu tapo ir chrestomatija. Sunku pasakyti, ką lituanistų bendruomenė sugalvos toliau.

- Ar jūsų nestebina moksleivių reakcija ir nenoras baigiant mokyklą laikyti daugiau egzaminų?

- Aš galvoju, jeigu jiems, baigiantiems vidurinę mokyklą ar gimnaziją, įteikiame brandos atestatą ir jeigu tas lavinimas vadinasi bendruoju lavinimu, tai turbūt iš tikrųjų nepakaktų vadinamojo profiliavimo, kuris buvo ir kuris po truputėlį traukiasi iš mokyklų. Iš principo vaikas, išlaikęs 2-3 egzaminus ir kai kurių dalykų nesimokęs, galėjo gerai baigti mokyklą. Ir išeidavo kaip siauros srities specialistas. Reikia daugiau ar mažiau egzaminų, būtų galima ginčytis. Bet kad turėtų tuos fundamentaliuosius dalykus išeiti bent jau trumpomis santraukomis, tikrai taip turėtų būti.

- Ar jums, humanitarui, gyvenime prireikė fizikos ir chemijos formulių, kurias tekdavo kalti mokykloje?

- Pasakyti - prireikė ar neprireikė, sunku. Kažko galbūt neprireikė. Aš iki šios dienos sunkiai beprisimenu, kam reikalingi tangentai ir kotangentai. Bet jie lygiai taip pat kaip ir šachmatai ugdo mąstymą, judina smegenis. Jeigu tas mokslas kūrybiškas, jeigu mokykla nereikalauja atmintinai iškalti ir atsiskaityti, manau, tai yra neblogai. Iš tiesų mes turime nemažai pavyzdžių, kai, sakykime, vaikas atranda save tik vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, kai fizika ima patikti. Bet jeigu septintoje klasėje jis jos nesimokė? Arba atvirkščiai - buvęs ryškus „tiksliukas“, kuriam labai gerai sekėsi matematika, vienuoliktoje klasėje pradeda rašyti eilėraščius, domėtis literatūra. Kaip žinoti, kad man tai nepatinka, jeigu aš to nepabandžiau?

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kokį ministrą reikia kuo greičiau pakeisti?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar kada nors šaudėte iš šaunamojo ginklo?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+15 +25 C

+19 +25 C

+16 +23 C

+27 +34 C

+21 +30 C

+19 +25 C

0-5 m/s

0-7 m/s

0-6 m/s