1 nuotr.Kokiu smagiu laiku gyvename: vasara pačiame gražume, jos spalvos ištrynė ryškiai raudoną ir žalią, tačiau paskleidė akį glostančias bei raminančias geltoną ir baltą. O dangus tiesiog apsunko nuo debesų - ieškok kur nori, kitur tokių gražių nerasi.
Varšuvoje gyvenantis ir kuriantis skulptorius Stefanas Viežbickis sako, kad visi lietuviai turi būti menininkais, nes tik jie turi privilegiją matyti tokius debesis. Nerasčiau nė vieno žodžio prieštarauti garbiam menininkui.
Debesys - atskira rugpjūčio tema. Jie tikrai vaizdingi, purūs ir stebėtojas juose gali rasti kokius tik nori tikrus ar pasakų gyvūnus, kalnus. Dar įdomesnės spalvos - lyg ir neįmantrios, tačiau beveik neapsakomos, nes kiekvieno jų atspalviai kaskart saviti ir unikalūs.
Nuo vaiko dienų mėgstu spoksoti į juos, nes tai - pats geriausias būdas pailsėti, ,,iššokti" iš realaus gyvenimo lėkimo. Ne mažiau įdomu kurti iš tos žmogui nepavaldžios medžiagos, savotiško ,,minties akimirkos molio", nes bet koks pamatytas debesų kūrinys po akimirkos transformuosis į ką nors ir pradings.
Artėjant rudeniui, dangus siūlo pakelti akis ir susirasti paukščius. Patikėkite, tai nėra paprasta, nes pakilę į kilometro aukštį net ir ereliai tampa vos įžiūrimi; dar sunkiau juos, virtusius taškeliais, surasti tokioje debesų platybėje. Kaime turėdavau neįkainojamą pagalbininkę - kalakutę (suvalkiečiai sako ,,kurkę"), vedžiojančią savo išperėtų žąsiukų pulkelį.
Taigi, akyloji paukštė, užimta netikrais savo vaikais, beregint surasdavo visus padangių skrajūnus ir apie tai pranešdavo garsiu ir šiek tiek įkyroku kurkimu. Man telikdavo stverti žiūronus ir skaičiuoti suopius, vištvanagius, vapsvaėdžius, juoduosius gandrus. Dar dažniau tokiu metu tarp debesų ore ,,plaukioja" baltieji gandrai.
Ši vasara, nors gerokai sausringa, gandrams buvo palanki - užaugo po 2-3 gandriukus, kurie dar liepai nesibaigus paliko lizdus. Kiekvieno jauniklio gyvenimas sudėtingas, kupinas pavojų - išmokti, priprasti prie jo reikia laiko ir jėgų. Kurį laiką gandriukai žirgliojo paskui tėvus ir laukė, ką sugaus jie. Vėliau tėvai juos lyg ir pamiršo, todėl viską daryti reikėjo patiems.
Dabar gandrai suka ratus danguje ir nuo žemės neatskirsi, kur jaunikliai, o kur seni. Tiesa, jaunikliai gali būti labiau murzini, jų kojos nebūtinai „ryškiai" raudonos, tačiau pagal šį požymį ne visada juos atpažinsi. Visi gandrų vaikus skaičiavo savo kiemo, sodybos lizduose ir apie tai pranešė Lietuvos ornitologų draugijai - juk buvo toks jos prašymas kartu įvertinti savo gandrų perėjimo sėkmę ir bendrą populiacijos dydį.
Ką reiškia gandrų danguje raižomi ratai? Atsisveikinimą. Taip, jie galbūt suka paskutinį savo ratą virš gimtinės, o po to pasileis su oro srovėmis pietvakarių link. Jų nematysime iki pavasario...
Mūsų gandrai keliauja ne visi iš karto - štai ir dabar kai kuriuose lizduose dar sparnus mankština pirmo skrydžio nemėginę gandriukai. Nesijaudinkite, jie tikrai suspės - baltų debesų laikas dar nesibaigia, dangus bus aukštas ir gilus, o ražienos pilnos pelėnų ir žiogų.
Rugpjūčio vidurys nėra svarbi riba. Tačiau turime žinoti, kad tikrai vasarai ir jos baltiesiems debesims liko trys savaitės. Branginkime šį laiką.
