Vėlesnė nei turėtų būti žiema dovanojo ir smagių susitikimų: dvi savaites džiaugėmės po langais augančiuose totoriniuose klevuose sparnavaisius lukštenančiomis juodagalvėmis sniegenomis. Paukščiai darbavosi taip nuoširdžiai, kad vaisiukais tirštai apkibusios klevų šakos, ant kurių laikėsi labai sunkūs sniego „debesys", visai nupliko - dabar joks sniegas už jų neužkibs.

Ne mažiau džiugina gyvūnai, kurie žiemai pakeitė savo kailių spalvą. Pas mus jau nebelikę žvyrių (arba baltųjų tetervinų), kurių plunksnos prieš žiemą būdavo pakeičiamos į baltas. Dabar pabąla baltųjų kiškių, šermuonėlių ir žebenkščių kailiukai. Baltas žvėrelių kailis šiuo metu prasmingas kaip niekada. Miškininkas Jonas Barzdėnas pasakojo, kad Rytų Lietuvos miškuose baltieji kiškiai yra įprasti, bet juos pamatyti tenka nedažnai. Ypač žiemą, nes tada kiškiai nebėgioja toli, graužia žievę papelkiuose, drebulių jaunuolynuose, slepiasi po išvirtusiais medžiais ar nusvirusiomis eglučių šakom. O štai pavasariop, kai į jų pasaulį ateina vestuvės, kiškiai šmėžuoja visur, tada jau gerokai numargę jų kailiai kitokie.

Žiema vėl priminė apie poreikį globoti gyvūnus. Žinoma, ne visi to iš mūsų laukia, net ir lesyklas lanko labai maža dalis visų sparnuočių. Tačiau dabar išbandomas ne tik mūsų jautrumas, bet ir atsakomybė - juk esame sotūs ir gyvename šiltuose namuose gamtos sąskaita! Kodėl negalime nors mažą dalį savo gerumo skirti kasdienei lesyklos priežiūrai, kodėl neturime kasti sniego ir pilti grūdų ar kruopų kurapkoms? Kodėl su lauknešėliu nesusiruošiame (žinoma, kasdien) pas paskutinėje properšoje esančias antis ar gulbes? Yra žmonių, kurie taip gyvena. Bet jų taip mažai...

Kol su rūpesčiu žvalgomės į sniege grimztančias kurapkas ir per gilų sniegą braidančias stirnas, kai kas šį metą vertina kitaip. Lapės kurį laiką tapo nesėslios, keliauja, ženklina kupstus, palieka informaciją apie save. Jų ruja užtruks 2-3 savaites, aukščiausiame aktyvumo taške lapės taps visai neatsargios; tada jas stebėsime greta kelių, prie namų. Lapėms tai labai atsakingas metas. Tačiau jis praeis, ir vėl pamatysime, kaip jos kažkur pradingsta, tampa atsargios, netgi slapios.

Ne mažiau įspūdingi kranklių pasaulio įvykiai, nes į juodaplunksnių paukščių pasaulį taip pat veržiasi žinia apie būsimą pavasarį. Būtent: paukščiai pavasario dar nešvenčia, jie tik nardo ore, sutvirtina porų santykius, ir tik po to stversis tvarkyti lizdus. Paklausite: o kam skubėti, juk pavasaris bus ilgas, laiko pakaks viskam... Pavasaris - labai žavus metas, tačiau kai jis prasidės, kranklių lizduose jau išskils jaunikliai. Sukrus visa gamtos gyvybė ir krankliai savo vaikams turės iki valios lesalo. Štai kodėl vestuves reikia kelti ar įžadus porose atnaujinti dabar - juodaplunksniai krankliai tą žino geriausiai.