Liks klasės be mokytojų?

Tą patį tvirtina Akmenės savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas. Kol kas mažoje Žemaitijos pakraščio savivaldybėje pedagogų trūkumas dar nebado akių, bet, pasak mero, po penkerių metų bus lygiai tas pats kaip kitur. Kiekvienas artimiausias rugsėjis mokyklų vadovams neš nerimą, kad mokytojo vieta klasėje gali likti neužimta.

Priežastis nerimauti rimta. Pasak V.Mitrofanovo, Akmenės savivaldybėje pedagogų amžiaus vidurkis svyruoja apie 55 metus. Mero žiniomis, dabar trūksta tik chemijos mokytojo daliai etato Papilės gimnazijoje. Trūksta psichologų.

Prie didesnių problemų dėl pedagogų stygiaus vasaros pradžioje rikiavosi Jurbarko r. savivaldybė. „Jei birželio mėnesį mums trūko 20 pedagogų, dabar situacija yra labai pagerėjusi“, - sakė Jurbarko Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Jolita Jablonskienė. Bet visas pedagogų ešalonas dar nesustyguotas, tebevyksta konkursai. Reikia muzikos mokytojų, psichologo, logopedo, socialinio pedagogo ir mokyklų direktorių.

Žemaičiai nepražus

Skuodo Švietimo skyriaus vedėja Renata Kilijonienė džiaugiasi, skuodiškiams mokytojų trūkumo problemą bent šiek tiek sumažino dvi priežastys. Iš 12 pedagogų, kurie buvo pareiškę išeiti į pensiją, nuomonę pakeitė 4. Kita priežastis, sušvelninusi problemą, mokinių mažėjimas mokyklose. Sumažėjus pamokų krūviui savo mokyklose, mokytojai važinės į kitas mokyklas ir užpildys ten atsiradusį vakuumą. Pasak R.Kilijonienės, dabar Skuode trūksta tik geografo. Bus bandoma ieškoti gretutinio dalyko mokytojo, kuris galėtų vesti tas pamokas.

„Ateityje numatome matematikų trūkumą. Ieškome specialistų su aukštuoju išsilavinimu, kurie galėtų persikvalifikuoti ir užimti išeinančiųjų vietą“, - sakė vedėja.

Pasak R.Kilijonienės, mokytojų ieškoma ir gretimuose rajonuose. Važinėjančiam iš kito rajono pedagogui kelionės išlaidos bus kompensuojamos, bet savo rajone važinėjantys pedagogai turės keliauti už savus pinigus. Važinėti jie priversti, jei nori daugiau uždirbti. Iš kito rajono į vieną Skuodo mokyklą šiemet atvyks muzikos mokytoja.

Nesusipratimai nepadeda

Labai rimta problema dėl galimo pedagogų trūkumo rugsėjį buvo pakibusi virš Šalčininkų r. sav. Ir dabar ji iš dalies išliko, konkursai tebevyksta. Pasak Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos Reginos Markevič, Šalčininkų mokykloms trūksta fizikų, anglų kalbos mokytojų, lituanistų, psichologų, logopedų. Šių dalykų dėstytojų trūko visada.

Skirtingai nei kitų kraštų atstovai, eišiškiečiai nesiskundžia ateities perspektyvomis. „Vidutinis mūsų pedagogų amžius yra 40-50 m. Mes džiaugiamės, kad mūsų absolventai grįžta. Atvažiuoja nemažai specialistų iš kitur. Į Eišiškių kraštą specialistai atvažiuoja iš Varėnos, kitur iš Vilniaus r. sav., vienos mokyklos direktoriaus pavaduotoja net iš Ukmergės. Jei tikrai trūksta mokytojų, išimties tvarka leidžiame pamokas vesti ir mokyklų vadovams. Yra mokytojų, kurie įgyja antrą specialybę“, - sakė Šalčininkų švietimiečių vadovė.

Anot R.Markevič, kad mokytojų trūksta, nes niekas nenori jais mokytis, aišku. Bet būna keistų dalykų, kurių neturėtų būti. „Persikvalifikuoti fizikos mokytoju galėjo tik chemikas ar biologas, o informatikas - ne. Net pareiškimų nepriimdavo. Pati aiškinausi. Paaiškėjo, kad jau antri metai tai vyksta. Regis, ta nuostata bus pakeista. Fiziku persikvalifikuoti galės ir informatikas, ir matematikas“, - džiaugėsi Šalčininkų švietimo skyriaus vadovė.

Profesorės, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vicekanclerės Linos KAMINSKIENĖS komentaras:

Praeitų metų pabaigoje VDU atliko tyrimą, kiek trūksta pedagogų. Paaiškėjo, kad mokytojų trūksta šimtais, ir, jei nebus imtasi papildomų priemonių, po keleto metų poreikis išaugs.

Po karantino apie 1 tūkst. pedagogų buvo pareiškę nebenorintys grįžti prie pedagoginio darbo. Išlieka didėjantis pedagogų trūkumas gamtos mokslų ir tiksliųjų mokslų srityje. Keletą metų buvo stebimas ir pradinio bei ikimokyklinio mokymo specialistų trūkumas, bet ši sritis yra greičiau subalansuojama. Ir stojančiųjų į pradinių klasių, ikimokyklinio ugdymo pedagogiką skaičius yra daug didesnis. Jei stojimo rezultatai išliktų tokie kaip šiemet, tai per penkerius metus mums pavyktų visai neblogai subalansuoti. Kita vertus, stebima, kad net skatinamoji 300 eurų stipendija nepaskatino rinktis chemijos, fizikos, matematikos pedagogikos. Yra padidėjimas, bet nepakankamas, kad tas trūkumas būtų padengtas.

Manyčiau, kad į pedagogų trūkumo problemą reiktų žiūrėti iš kelių pozicijų. Pirmiausia, aiškintis, kodėl ta sritis yra nepatraukli ir kur priežastys. Tyrimai rodo, kad savo ateitį vaikai paprastai sieja su tais dalykais, kurie jiems patinka mokykloje. Tai yra viena iš specialybės pasirinkimo motyvacijų. Jeigu vaikui sekasi lietuvių kalba, jis galbūt nebūtinai pasirinks lietuvių kalbą, bet vis tiek labiau kryps į humanitarinius mokslus. Iš to galime daryti išvadą, kad mokyklose vaikai nepakankamai susidomi tomis disciplinomis, jie nemato perspektyvų. Reikėtų peržiūrėti ugdymo programas.

Kitas dalykas neformalusis švietimas. Dabar išpopuliarėjo robotikos, gamtos mokslų būreliai. Žiūrint į ateitį, neformalusis mokymas turėtų padaryti teigiamą poveikį, keičiant vaikų požiūrį į visus mokslus. Tradiciniai būreliai, šokis, muzika, dailė, visada buvo populiarūs ir jie turi poveikį vaikų sprendimams ateityje.

Dar viena pedagogų trūkumo problema yra karjeros galimybės. Šiandieninis jaunimas labai žiūri į ateities perspektyvas, svarsto, kas jų laukia. Ar karjera liks labai horizontali, turint galimybę tapti tik vyresniuoju mokytoju ar ekspertu, ar pavyks siekti ir vadinamosios vertikalios karjeros. Mokiniai neretai mūsų klausia, ar po keliolikos metų bus galima išeiti iš mokyklos ir dirbti kitą darbą. Taip, jie gali iš formaliojo ugdymo pereiti į neformalų ugdymą, vesti būrelius, dirbti suaugusiųjų švietimo srity, pasukti į vadybinę sritį, pretenduoti į įvairių švietimo organizacijų vadovus. Bet kažkodėl moksleiviams susiformuoja įspūdis, kad pedagogo karjera yra labai ribota. Ir man atrodo todėl, kad gal per mažai jiems aiškinama.

Kitas veiksnys, didinantis profesijos patrauklumą, žinoma, atlyginimai. Atlyginimų didėjimas turėtų būti žymus, kad žmonės pajaustų, jog pedagogo darbas užtikrina orų gyvenimą. Nors, tyrimai rodo, kad renkantis profesiją jauniems žmonėms atlygis nėra pirmame kriterijų trejetuke.

Kad ir kaip ten būtų, atlyginimas yra svarbu. Natūralu, kad tik 40 proc. baigusių pedagogikos studijas įsidarbina mokyklose. Žmonės įsivertina, kokios yra galimybės, koks uždarbis. Ir jei randa geriau kitur, nueina kitur.

Kitas dalykas buvo tas, kad mokyklose labai sunkiai vyko darbuotojų kaita. Net išėjęs į pensiją pedagogas dar šiek pamokų pasilikdavo. Susidarydavo situacija, kad naujam pedagogui, norinčiam turėti visą etatą, tekdavo darbo ieškoti ir kitoje mokykloje. Prieš trejus, ketverius metus tokia situacija būdavo nereta. Kita vertus, jaunų pedagogų daug nė neateina. Penkerius metus buvo didžiulis stojančiųjų į pedagogiką skaičiaus kritimas ir mokyklų vadovai, gelbėdami situaciją, laikė vyresnius, prašė, kad jie tik neišeitų.

Tarp savivaldybių skirtingos situacijos, bet vis tiek aišku, kad mokyklų tinklas neišliks toks, koks dabar. Neišvengiamai koreguosis. Jei nepavyksta mokyklai iš artimesnių miestelių prisikviesti specialistų, tada mokykla stengiasi investuoti į turimų mokytojų perkvalifikavimą paralelių dalykų dėstytojais. Keičiasi situacija ir tas tam tikrų profesijų judėjimas Lietuvoje tampa neišvengiamas. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, bet dabar yra toks sprendimas.

Prievolės, kad gavę remiamąją stipendiją absolventai, baigę studijas, privalo tam tikrą laiką atidirbti mokykloje, nėra. Bet tam tikri reikalavimai keliami pedagogus ruošiantiems universitetams ir kolegijoms. Čia mums kaip iššūkis, kad per studijų laikotarpį tie universitetai dažniau ir tampriau bendrautų su mokyklomis ir studentams nekiltų minčių neiti ir nedirbti. Geriau jau studijų metu studentas, pamatęs, kad mokykla yra ne jo pašaukimas, netemptų iki galo, o apsispręstų anksčiau. Šiandieninis aukštasis mokslas sudaro galimybes iš vienos programos pereiti į kitą.

Matome šiemet geresnį rezultatą įstojusių į pedagogines studijas, bet tai nėra tas skaičius, kuris leistų pasakyti, kad po penkerių metų viskas bus daugmaž gerai.