1 nuotr.

Tomas Dirgėla. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

- Pirmiausia noriu paklausti apie jūsų paties vaikystę - buvote skaitantis vaikas?

- Augau Palangoje, močiutės auginamas. Močiutė, kaip ir visos Palangos močiutės, jaunatviška, „raita“ ant dviračio - pasakų ji man prieš miegą nepasakodavo (menu ją deklamuojančią man Salomėjos Nėries „Apšerkšniję mūsų žiemos“), o ir prie knygų skaitymo žūtbūt lenkiamas taip pat nebuvau. Nors skaitydavau ir anksčiau, bet natūralų skaitymo džiaugsmą patyriau gan vėlai - jau kokių dvylikos metų, o meilė knygoms atėjo tarsi savaime. Kažkodėl įspūdį paliko „Robinzono Kruzo nuotykiai“. Bet ne tik knygos turinys, o gal labiau pats faktas, kad savo jėgomis pats vienas perskaičiau jau nebe didelio formato sąsiuvinio storio knygelę, kurioje iliustracijų daugiau nei teksto, o tikrą, storą, kaip anuomet man atrodė, knygą.

Paradoksalu, bet meilė literatūrai mane daug anksčiau ištiko per rašymą, nei per skaitymą - eilėraštukus rašyti pradėjau jau būdamas antroku, o paauglystės metais, kai sau jau buvau atradęs Juozo Erlicko poeziją, ėmiausi eiliuojančio šmaikštautojo vaidmens - perkūrinėdavau Maironį, A.Baranauską, jų eilutes pakeisdamas taip, kad skambėtų juokingai. Laimei, turėjau gerą lituanistę, kuri mane palaikė - nekaltino nepagarba lietuvių literatūros klasikai, negrūmojo pirštu, kad už „nagų kišimą“ prie Maironio mane žaibas nutrenks - ji suprato, kad šis mano šmaikštavimas - nors ir paaugliškai, maištingai, bet visgi - beužsimezganti draugystė su kalba, su kūrybiniu polėkiu, su literatūra.

Taigi toji draugystė po mokyklos baigimo mane nuvedė į lietuvių kalbos ir literatūros studijas Lietuvos edukologijos universitete, o tai, kad kaip tik šiandien knygynų lentynas pasiekė dar viena - naujutėlaitė mano knyga (trečioji serijos „Domas ir Tomas“ dalis), byloja, jog šioji draugystė vis dar tęsiasi.

- Po pirmosios savo knygos, menu, viešai ir kategoriškai pareiškėte, kad apsisprendėte rašyti vien tik vaikams. Kas turėjo įtakos tokiam apsisprendimui?

- Meilė vaikų literatūrai susideda iš dviejų dalių: meilės vaikams ir meilės literatūrai, o mano gyvenime abiejų šių meilių esama. Kurį laiką jos žingsniavo paraleliniais keleliais, viena apie kitą nieko nežinodamos, tačiau atėjo akimirka - ir jų keliai susiliejo į vieną. Dabar, kai atsigręžęs peržvelgiu savo praeitį, - matau, kad kitaip ir būti negalėjo.

- Apie meilę literatūrai jau papasakojote. O kaip gi su meile vaikams?

- Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau su perpus už save jaunesne pussesere, jos draugėmis... Skaitydavau drauge vaikiškas knygas, rūpindavausi, kartu žaisdavau...

Ilgainiui pastebėjau, kad ne tik man gera bendrauti su vaikais, bet ir jiems su manimi. Giminei susirinkus į kokią iškilmingą puotą, mane lyg banga vis nusineša dūkstančių vaikų būrys ir visas puotas su jais praleidžiu lakstydamas aplink stalą, landžiodamas po stalu, bet tik ne sėdėdamas užstalėje.

Ir dabar tas pat - keista, bet ir per mano, kaip rašytojo, susitikimus su vaikais - bičiulystė tarp mūsų užsimezga akimirksniu, vos susitikus.

- O kaip jums pačiam atrodo, kodėl būtent jus vaikai renkasi bičiuliautis? Kokią didžiausią klaidą, trukdančią su vaikais susidraugauti, daro kiti suaugusieji?

- Vienintelė ir nuolatinė suaugusiojo klaida bendraujant su vaiku - laikyti vaiką kvailesniu už save. Kalbėjimas per daug paplonintu balsu su atlaidžia šypsena veide, banalūs klausimai, kurie suaugusiesiems atrodo žaismingi ir vaikiški, o vaikui atrodo tiesiog kvaili, dažniausiai suaugusiųjų naudojamas argumentas: „Aš esu didesnis, stipresnis, todėl privalai manęs klausyti“, vengimas kalbėtis daugybe temų, pasipūtėliškai tariant: „Dar per mažas esi, kad tai suprastum“ ir begalės panašių dalykų... Vaikas nėra kvailys - reikia pagaliau tai suvokti ir bendraujant su vaikais to niekada nepamiršti.

Šie žodžiai, beje, tinka ir kalbant apie vaikų rašytojus. Jokiu būdu negalima manyti, kad vaikiška literatūra - tai vien žavios nesąmonės ir gražios iliustracijos.

- Kiek žinau, net ir vaikų darželio auklėtoju gyvenime esate padirbėjęs?

- Tiesa, bet tik labai trumpai - neišdirbau nė metų.

- Neištvėrėte?

- Ne, kai tokį darbą dirbti eini ne iš prievartos, bet dėl pašaukimo - niekad nebūna sunku. Iš tiesų, man labai patiko, būčiau galėjęs šį darbą dirbti ir ilgiau, tačiau nutiko taip, kad kaip tik tuo metu po truputėlį visuomenė ėmė mane pripažinti kaip rašytoją - gausėjo renginių, išvažiavimų, kūrybinių planų, vis dažniau reikėjo atsiprašinėti iš darbo...

- Smalsu, kaip į vyrą darželio auklėtoją reagavo vaikų tėvai ir auklėtojų kolektyvas? Nesišaipė? Nebuvo šokiruoti?

- Ne, tikrai nieko panašaus nebuvo. Apskritai linkėčiau mūsų visuomenei kuo greičiau išsivaduoti iš tokių stereotipų, kaip manymas, kad būti geru tėvu, mylėti vaikus, norėti ir gebėti su jais užsiimti - ne vyrų reikalas. Manau, kad vaikams, ypač augantiems berniukams, yra svarbu matyti, kad esama ir vyrų, kurie sodina vaikus ant puoduko, pavalo jiems užpakalius, plauna grindis - nuo šių dalykų juk priklauso, kokiais tėvais užaugę jie patys taps.

- Savo vaikučių turite?

- Taip. Vyresnėliui sūnui Jauniui Ąžuolui - dveji su puse, o dukrytei Tautei Liepai - dar tik pusė metų.

- Na, ir kokia metodika kliaudamasis juos auklėsite?

- Sąmoningumas ir mylinti širdis, mano manymu, yra bene teisingiausia vaiko auklėjimo metodika. Ja ir kliausiuosi. Su vaiku reikia būti čia ir dabar. Su konkrečiu vaiku, konkrečioje situacijoje. Su vaikais tiesiog reikia kartu gyventi.

- O kuo vaikų rašytojas išsiskiria ar bent turėtų išsiskirti iš bendro rašytojų būrio?

- Galbūt didesniu atsakingumu. Nesupraskite manęs neteisingai - nesijaučiu niekuo pranašesnis už kitus rašytojus, nenoriu, kad šie žodžiai dvelktų kaži kokiu pasipūtimu ar pasididžiavimu, tačiau suaugusiesiems kuriantis rašytojas gali sau leisti ir vieną kitą mažiau nugludintą sakinį, vieną kitą kirčiavimo ar kalbos kultūros klaidą, mažiau atsakingą, mažiau moraliniu požiūriu pasvertą mintį, o rašantis vaikams tokių dalykų sau leisti negali, nes viskas, ką jis pasakys, gali sudygti jo knygas skaitančio vaiko sieloje - sudygti ne tik kaip patirtis, bet ir kaip rašytojo lengvabūdiškai jam pamėtėta klaida, priimta nesvarstant. Todėl esu kategoriškai įsitikinęs - rašydamas vaikams rašytojas turi galvoti ne tik apie kuo tobulesnį kūrybinio sumanymo išpildymą, bet ir apie tai, kad jis viena ar kita rašydamas formuoja tą kūrinį skaitysiančius vaikus. O formuoja - neišvengiamai, - todėl pamiršti lietuvių liaudies išmintį, sakančią, kad žodis - ne žvirblis, vaikų rašytojas neturi teisės nė akimirkos. Galų gale - juk labiausiai nuo vaikų rašytojų priklauso, ar tie vaikai užaugę skaitys knygas, ar ne. Juk vaikas, perskaitęs prastą vaikams skirtą knygą, sau nepasakys: „Nemėgstu prastų knygų“, jis pasakys: „Nemėgstu literatūros“ ir įsikurs visam likusiam gyvenimui prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano.

- Pagrindiniai vaiko ugdytojai - tėvai, mokykla, knygos... O valstybė? Argi ji neturėtų sąmoningai stengtis kurti savyje saugos lauką vaikystei? Nemanote, kad šiandien, vertybėmis bei prioritetais laikydami vien ekonominius rodiklius ir gyvenimą kurdami vien pagal rinkos dėsnius, apvagiame savo vaikų dvasinį pasaulį - iškeičiame į pinigus jų vaikystę, jų laimę ir pasaką?

- Niekada nesu pagalvojęs, kad valstybė yra ar galėtų būti kuo nors kalta, jei mano vaikui kartais būtų blogai ar jaučiu grėsmę, jog gali būti blogai ateityje. Visada galvoju tik apie tai, ką pirmiausia pats kaip tėvas galėčiau, turėčiau, privalėčiau padaryti, kad mano vaikams būtų geriau. Kaltinti valstybę, žinoma, yra lengviau, nei grįžus kasdien po darbo savo vaikams skirti bent dvidešimt minučių vien nuoširdaus dėmesio. Be to, kaltų ieškoti kur nors toliau nuo savęs - puikus būdas pateisinti savo aplaidumą bei tingumą.

O dėl į pinigus iškeistos vaikystės... Kažkas negerai yra su mūsų sąmonėje nusistovėjusiais prioritetais. Tėvai, mylėdami savo vaikus ir norėdami jais pasirūpinti, visą savo dėmesį sutelkia į materialinio turto tam vaikui kaupimą. O juk turėtų būti atvirkščiai. Žinoma, neneigiu ir nemėginu sumenkinti žmones slegiančių materialinių problemų, bet esu įsitikinęs, kad dažnu atveju materialinio turto svarba vaiko laimės užtikrinimui - gerokai pervertinta. Antai, kad ir su tėvų važinėjimais uždarbiauti į užsienius... Šiandien visuotinai įprasta manyti, kad geriau jau tėvai vaikus matys rečiau, atidavę juos auginti močiutėms, bet už tai pinigų uždirbti vaiko ateičiai galės du kartus daugiau nei dirbdami Lietuvoje. O aš manau - atvirkščiai - geriau jau tėveliai perpus mažiau uždirbs, bet jų vaikas augs jų globoje, su jais ir jų ugdomas. Laimingesnis vaikas - ne tas, kuris ant kojų turi brangesnius batus, o tas, kuris turi mylinčius tėvus šalia.

Ir dar - tėvai turėtų žinoti, kad vaikai labiau įsidėmi ne ką tėvai jiems liepia, o kaip patys gyvena. Taigi jeigu tėvas sūnų lenks skaityti knygas, net jei ir labai iškalbingai pasakos apie skaitymo vertę, jeigu tą tėvą sūnus dažniau matys su alaus buteliu prie televizoriaus nei su knyga rankose - tie pamokymai bus nieko verti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Pasidalink: