O man prieš keletą metų nusišypsojo likimas - aš aptikau Dakaro pėdsakus net savo gimtosios... Dzūkijos pieskynėliuose!..

Ramūno keistenybių pasaulis

Su alytiškiu Ramūnu Kručkausku susipažinau Dzūkijoje, pačiame Veisiejų pakrašty, ant Ančios ežero kranto, žavingoje sodyboje, kur jis gyvena vasarą. Tiesą sakant, vasarą čia gyvena tik jo žmona ir judviejų anūkai. O jis, Ramūnas, čia užsuka tik pusdienį, o sykiais ir visą dieną pasivogęs iš niekada nesibaigiančių savo darbų ir „hobių“.

Tada Ramūnas jau buvo priartėjęs prie 70-ies slenksčio, tačiau DAR vadovavo savo firmai, vienintelei Lietuvoje gaminančiai plieno-medžio sijas, kurios nūnai labai populiarios statybų versluose. DAR neabejingas muzikai - viena Alytaus kapela, iš kažko sužinojusi, kad jis ankstyvoje vaikystėje neblogai grojo akordeonu, prisiviliojo ir jau gal apie 10 metų nepaleidžia. DAR žaidė golfą - netoli Veisiejų, Kamorūnų kaime, veikia puikus golfo klubas „Vilkė“, tad dalyvaudavo įvairiuose turnyruose. DAR žaidė lauko tenisą ir savo sodyboje netgi rengdavo įvairius bičiulių čempionatus Kručkauskų taurei laimėti ir pats juose dalyvaudavo. DAR važinėjo į Norvegiją žvejoti, tik vis prisibijodamas žmonos - jeigu ji sužinotų, kokia yra ten sugautos žuvies kilogramo savikaina, kaipmat iš namų išvytų. DAR - medžiotojas. DAR...

Tikriausiai šis sąrašas DAR ilgai tęstųsi, jeigu mudviem bešnekučiuojant nebūtų paliestas toks vienas DAR, kurio vienu sakiniu neapibūdinsi... Ir aš supratau, kad privalau traukti iš rankinės diktofoną...

Ir dabar jau lai kalba pats Ramūnas, o aš bandysiu jam netrukdyti. Nebent kokį papildą pasiūlyčiau...

Kaip mes tapome baltarusiais...

- Gal tris automobilius dabar turiu. Vieną jų žmona vadina tanku. Anglų džipą „Landroverį“. Man jis labai geras medžioklei, o žmonai tinka ir prie ūkio, ir iki Veisiejų pavažiuoti. Sako: „Man tuo džipu važiuoti smagiausia“. Kitos mašinos, matai, jai per minkštos.

Automobiliai - pagrindinis mano hobis. Nuo jaunų dienų, dar statydamas Alytaus medvilnės kombinatą, susidomėjau šiuo sportu. Žiguliuką tada turėjau - skaitėsi VII klasės mašina. Iš pradžių buvau tik mėgėjas, paskui perėjau į profesionalų sportą. Jam atidaviau keliolika metų. Iki pat Nepriklausomybės. Tada kurį laiką nebuvo kada sportuoti. Po kiek laiko vėl sugrįžau.

Vieną kartą, prieš keliolika metų, užeina mano kolega, irgi alytiškis, Arūnas Lekavičius. Ima man aiškinti, kad Omane rengiamos įdomios varžybos. O tuo metu buvo tokia situacija, kad Lietuva dėl kažkokių priežasčių tarsi negalėjo išsiųsti savo komandos. Bet sako, baltarusiai kviečia startuoti už juos. Jau, sako, ir Antanas Juknevičius sutiko - važiuos su maskviečiu Naryškinu. O ten varžybos rengiamos tokiu savotišku „Omano stiliumi“: vieną komandą sudaro du automobiliai, ir važiuoja abu visą distanciją kartu.

Pagalvojau, kažkokio patyrimo dykumose turiu. Esu dalyvavęs dykumų ralyje Dubajuje. Bet aš ten buvau tik kaip... žiūrovas. Ir man tas dalykas, žinokite, visai patiko... Na, ir mes gaunam tas baltarusiškas uniformas ir visą kitą jų atributiką ir važiuojam į Omaną. O ten... Suvažiavę iš viso pasaulio!.. Na, ir jau startas - mus paleidžia į dykumą. Visai savaitei. Ateina 18-a valanda - ir „vsio“: palapinę pasistatom dykumoj ir miegam. O mus per „džipiesus“ (GPS) stebi, ar mes nevažiuojam - viskas labai griežtai. Ryte galime pajudėti tik sulaukę septintos valandos. Ne anksčiau.

Po savaitės - finišas. Ir įsivaizduojate, mes, Antanas Juknevičius, Michailas Naryškinas, Arūnas Lekavičius ir aš finišuojame treti! Sensacija! Spauda trimituoja, kad mes tokiam tarptautiniame ralyje tokią garbingą trečią vietą užėmėme...

Papildas I

Šių lietuviams sėkmingų lenktynių 2006-aisiais Omane pėdsakų istorijoje liko vos vos... Kelias dienas besiblaškydamas po internetą, vieną kitą aptikau. Ypač, žinoma, baltarusių portaluose. Dauguma jų tada pranešė, kad Baltarusijos komanda „Flex Group“ užėmė III vietą automobilių lenktynėse Omano sultonato teritorijoje, o pirmąją ir antrąją vietas užėmė Rusijos ir Prancūzijos atstovai. Tačiau įdomiausia, kad beveik visuose Baltarusijos žiniasklaidos pranešimuose neradau tokią garbingą vietą laimėjusių „baltarusių“ pavardžių. Nepaminėta nė viena. Ir tik 2006 03 06 Baltarusijos informacinės agentūros Interfax.by pranešime pavardes pagaliau aptikau. Gaila, kai kurios jų, ypač Ramūno vardas, atrodė gana keistai: „Michail Naryškin/AntOnas Juknevičius ir ArunOs Lekavičius/RUALDOS Krukauskas. Užtat prancūzų portalas „web4x4.free.fr“ trečiąją vietą užėmusią komandą įvardijo kaip „mixte biélorusselituanien“ ir ganėtinai padoriai pasielgė su trimis mūsiškių pavardėmis: „Narishkin/Uknevicius et Lekavicius/Kruckauskas“.

4D: du dzūkai dingę Dakare!..

- Praėjo pora metų. Vieną dieną Arūnas man sako: „Aš tą savo džipą „Mitsubishi“ jau visą perrinkau ir mūsų dalyvavimo Dakare sąmatą padariau... Gal pabandom?.. Pasižiūriu tą jo sąmatą - jau toks minimumas. Na, bet jeigu jau tiek padaryta... Susimetam abu pinigėlių, bet stengiamės niekam nesakyti, kiek čia mum viskas kainuos. Užsiregistruojam dalyvauti Dakare, susimokam starto mokesčius ir 2007 metų pačioj pabaigoj atvažiuojam į Portugaliją, kurioje šios lenktynės startuos. Pereinam techninę komisiją ir staiga mums visiems praneša, kad tik ką Mauritanijoje teroristai užpuolė prancūzų turistų grupę - keturi turistai nušauti, penktas sužeistas. Ir dėl pavojaus, kuris gali iškilti ir lenktynių dalyviams, visas mūsų Dakaras atšaukiamas...

Grįžtam namo ir sužinom, kad kitų metų, 2009-ųjų, Dakaras perkeliamas į Pietų Ameriką. Jau ėmėme abejoti, ar verta vėl bandyti laimę. Bet lenktynių organizatoriai mus ima „kabinti“. Pažada net mūsų mašinas nugabenti į Argentiną nemokamai. Ir vėl su Arūnu pasiduodam pagundai. Išvažiuojam į Argentiną. Be mechanikų - vieni, be lydinčios mašinos. Kiek domėjausi, tai daugiau tokių komandų nebuvo. O dar aš, šturmanas, jau beveik 62 metų... Į mus ten žiūrėjo kaip į avantiūristus.

Ir ne taip jau blogai mes ten važiavom. Bet VI etape, greičio ruože, mum užkalė variklis. Ir teko nakvoti vidury dykumos, pas vietos gyventojus. Ten ir baigėsi mūsų Dakaras. Tai tokie prisiminimai...

Papildas II

2009 m. kovo 18-osios „Kauno diena“ savo publikacijoje „Reveransas Dakaro donkichotams“ rašė: „Lietuvos energetikos muziejuje dvi savaites bus eksponuojami 4 visureigiai, kuriais pastaraisiais metais buvo mėginama įveikti beprotiškai sudėtingas trasas Afrikos, Jungtinių Arabų Emyratų, Argentinos ir Čilės dykumose. /.../ Arūno Lekavičiaus „Mitsubishi Pajero“ visureigis, tapęs sportininkų galvos skausmu jau pirmuose greičio ruožuose, iš tiesų labiau primena muziejinę relikviją.“

Papildas III

2009-ųjų sausio 7 d. „Kauno diena“: „Antro etapo finišo taip ir nepasiekė Arūnas Lekavičius ir Ramūnas Kručkauskas, važiuojantys „Mitsubishi Lancer“. Įdomiausia, kad lietuvių ekipažas apskritai „išnyko“ iš ralio - jų nėra nei tarp pasitraukusių, nei tarp lenktynes tęsiančių ekipažų.“

Deja, ir praėjus lygiai dešimčiai metų aptikti šių dviejų dzūkų pėdsakų Dakaro lenktynių oficialiuose informacijos šaltiniuose nepavyko. Tik japonų, vokiečių, ispanų ir, žinoma, mūsų žiniasklaidoje užfiksuotos Arūno Lekavičiaus bei Ramūno Kručkausko pavardės, jų starto 2009-ųjų Dakare numeris 393, pasitraukimo iš lenktynių 6-ajame etape faktas. Na, ir šis kuklus Dakaro pėdsakas, kurį aptikau Veisiejuose, prie Ančios ežero 2015-ųjų vasarą, Kručkauskų sodyboje.

P.S. Visi Ramūno DAR, išvardyti rašinio pradžioje, galioja ir šiandien. Tik derėtų juos papildyti 2018 m. Lietuvos mini ralio čempionato drauge su šturmanu, sūnumi Povilu, užimta III vieta veteranų įskaitoje.