Filomena Taunytė ieško tikro lietuvio

- Į rankas paėmus naujausią jūsų knygą “Ieškau tikro lietuvio” kyla toks paprastas klausimas: negi artėja tokie laikai, kai su žiburiu reikės ieškoti lietuvių?

- Aš ieškau tikro lietuvio! Pradėdama rašyti šitą knygą norėjau pakalbėti apie tikrus žmones, kurie išliko mano atmintyje. Mūsų kaimuose buvo ypač gerbiamų ir dorų žmonių. Buvo toks labai gerbiamas teisėjas, jis nuteisė savo sūnų mokėti alimentus mergaitei. Kartu nuteisė ir dar du jo atsivestus draugus dėl to, kad tiedu atėjo į teismą pasakyti, kad ir jie turėjo lytinių santykių su ta mergaite. Tada teisėjas pasakė: “Mokėsi ne tik tu alimentus, bet ir tie du, kurie tau padėjo...” Jis buvo labai ypatingas žmogus ir, atsimenu, mūsų kraštuose labai mylimas. Man ir norėjosi pakalbėti apie tokius žmones, kurie gražiais poelgiais garsina mūsų Tėvynę.

Pavyzdžiui, man atrodė, kad toks žmogus yra ir jau miręs daktaras Vaclovas Intas, kuris išpuošė visą Mosėdį, pakeitė to krašto gyvenimą, galima sakyti, vienas sukūrė unikalų Akmenų muziejų. Tai yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų mūsų kraštą ir mūsų Tėvynę kelia. Kitas daktaras iš Panevėžio 17 hektarų žemės plote kuria japonišką sodą ir jau trečdalį jo įkūrė. Juos ir aprašiau. Taip gimė pavadinimas “Ieškau tikro lietuvio”, nors jis buvo ir kritikuotas, ir buvo galvota, kad kitaip reikia pavadinti.

- Ar daug tokių lietuviškų grynuolių atradote?

- Ieškojau, ieškojau, bet nepasakyčiau, kad labai daug būčiau suradusi ryškių asmenybių. Lyg kai ką suradau, bet jie nelabai žinomi. Pas mus dabar aprašo ir rodo visokius nusikaltėlius ir mergas, kurios pasididino krūtines. Ir tai iš tiesų blogai veikia jaunimo auklėjimą. Juk vaikystė ir jaunystė yra tas nuostabus tiesos amžius, kai žmogelis kažkokiu būdu supranta, kur teisybė, kai jis stoja ginti savo mušamos motinos. O paskui ateina toks laikas, kai bernelis su tėvu pats muša savo motiną, kad ji neatneša degtinės. Pavyzdžiui, japonai auklėja vaikus humanitarine dvasia. Skaičiau, kad iki penktos klasės vaikams akcentuojama užuojauta, pagalba sužeistajam, sergančiajam ar senam žmogui. Jie galvoja, kad tam žmogui užaugus gerumo likučiai, kuriuos jis gavo vaikystėje, išlieka. Ir tarp jų yra kur kas mažiau visokių vagių, plėšikų ir pan.

- Koks šios knygos pagrindinis akcentas? Joje labai daug medicinos...

- Jo nėra. Tai yra maišalynė, kuri ir lemia mano knygų populiarumą. Jeigu nebūtų tos maišalynės, tikriausiai niekas neskaitytų, kaip neskaito gerų, gražių romanų ar tikrų eilėraščių. Na, aš tam lietuviui pagal savo supratimą noriu padėti. Noriu jam, išgyvenusiam tarybinę santvarką, turėjusiam nemokamą gydymą ar galimybę kada tik nori atsigulti į ligoninę, paaiškinti, kad vaistų rijimas dideliais kiekiais, reikia ar nereikia, yra kenksmingas, ir net labai. Knygoje tų paaiškinimų yra. Ir kad žmogus turi skaityti vaistų anotacijas. Pateikiama ir liūdnų pavyzdžių, nes aš gaunu laiškų iš žmonių, kurie tvirtina, kad vaistais galima nunuodyti bet ką. Aš norėjau atkreipti to tikro lietuvio dėmesį, kaip reikia gyventi, kad ir būdamas vyresnio amžiaus neiškvailėtum ir jaustumeis laimingas.

- Žmonės nuodijasi ne tik vaistais, bet ir baisesniais būdais. Alkoholizmas mūsų tautą kaip kirminas griaužia. Kokių žinote būdų išgyti nuo šios ligos?

- Reikia pradėti nuo Vyriausybės, kuri visiškai nesirūpina žmonių blaivinimu. Visada būdavo girtuoklių, jų buvo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Vyskupas, kovodamas su alkoholizmu, iki tiek sumažino girtuokliavimą visoje Lietuvoje, kad caro valdžia susirūpino, jog čia nebeparduodama alkoholio. Deja, šiuo metu šitokio žmogaus mes neturime. Ir Bažnyčia šiuo reikalu menkai užsiima. Pirmiausia tai turėtų prasidėti nuo valstybės. Antras dalykas - tas, kas nori išsigydyti alkoholizmą, nuo jo ir išsigydo. Yra priemonių, jas pateikiu knygoje, bet viskas priklauso nuo to žmogaus.

- Taigi jūsų knygoje, kuri galėtų būti ir kaip savotiškas gyvensenos vadovas, yra ir daug kontroversiškai vertinamų patarimų sveikatos klausimais. Nebijote likti nesuprasta?

- Kiekvienoje mano knygoje yra pateikiama tam tikra receptūra - tai pamokymai žmogui, ką ir kaip reikėtų daryti, be vaistų, pasitelkiant atitinkamus pratimus, liaudies mediciną, dietologiją ir pan. Vienas iš pagrindinių dalykų toje knygoje - tai Hipokrato priesaika: “Pirmiausia - nepakenk”. Taigi čia pateikiami medicininiai patarimai jokiam žmogui negali pakenkti ir gali būti drąsiai naudojami.

- Ir kokie tie patarimai?

- Vienas iš patarimų - “Valgyk, ką nori”. Nei kvėpuoti, nei lytinius santykius atlikti, nei valgyti žmogaus nereikia mokyti, išmoks pats. Visuotinio “liekninimosi” laikais norisi žmonėms pasakyti, kad mes kiekvienas turime savo mitybą - ką valgė mūsų tėvai, ką esame pratę valgyti nuo pat gimimo. Mes esame šiaurės tauta, jeigu norime mėsos ir esame sveiki, valgykime ir mėsos, ir žuvies, ką tik norime. Jei kalbame apie vegetarizmą, kaip gydytoja galiu pasakyti, kad sergant kai kuriomis ligomis vegetarizmas gali išgelbėti žmogų net nuo mirties. Prieš šimtą metų parašytoje medicinos literatūroje radau, kad gydant reumatą rekomenduojama neduoti žmogui mėsos ir pieno. Ir jeigu tai taikysi dabartiniam žmogui, rezultatai bus labai geri, be jokių vaistų. Taigi yra įvairių gydymo būdų, ne tik oficialioji (cheminė) medicina, kuri galbūt irgi visai nebloga.

- Kaip jūs galvojate, kas galėtų įprasminti lietuvio, kamuojamo įvairiausių aistrų, gyvenimą?

- Prie Merkio upės mane susirado už mane dar keleriais metais vyresnė moteris. Jos nuomone, lietuvį visiškai sugadino tai, kad jis nebenori dirbti žemės ir laikyti gyvulių. Lietuvis tik dirbdamas gali pasiekti žmogiškumą ir vertybes. Jeigu tas turtas bus gaunamas be darbo ir be jokių pastangų, vadinasi, jis neatneš nei tai šeimai, nei jos palikuonims garbės. Naudos galbūt jis atneša, tik ne žmogiškumo.

Kaip teigia prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras (Voltaire), darbas gelbsti nuo trijų blogybių - bado, paleistuvystės ir nuobodulio. Baisiausias dalykas yra darbo neturėjimas. Valstiečiai depresija neserga. Motina, kuri laksto apie du savo vaikus, yra nusiminusi, ašaroja, bet tai nėra depresija. Depresija - kai žmogus sveikas, pavalgęs, viską turintis, tačiau, pasak rašytojo Džonatano Svifto (Jonathan Swift), be reikalo liūdnai mykia, lenda į kampą ir visus nuo savęs gena. Dž.Sviftas patarė tokiam padarui duoti labai sunkų darbą. O jeigu nenori dirbti, paimti jo paties šlapumą, sumaišyti su mėšlu ir sukrėsti jam į snukį. Tai Dž.Svifto žodžiai iš jo “Guliverio kelionių”. Tokia baisi priemonė palaisvintų vidurius ir paveiktų geriau už dabartines tabletes. Pirmiausiai depresijos atveju reikia gydyti fizinį kūną, tokiems žmonėms labai tinka vegetarizmas, kad išvalytų vidurius ir kepenis. Ir reikia stengtis įprasminti savo gyvenimą.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"