respublika.lt

Europos Sąjungos milijardus panaudosime ar vėl tik „įsisavinsime“? (50)

2021 balandžio 26 16:56:37
Gediminas JAKAVONIS

Dar pernai ES šalių narių vadovai susitarė dėl 1074 mlrd. eurų ES 2021-2027 m. daugiametės finansinės programos ir 750 mlrd. ekonomikos gaivinimo instrumento. Lietuvai naujajame laikotarpyje numatyta apie 14,6 mlrd. eurų. Oficialiai skelbiama, kad Lietuvai tenka 13,5 proc. didesnis ES finansavimas nei 2014-2020 m. Tačiau vėl kyla problema - ar sugebėsime ES lėšas investuoti efektyviai?

×
nuotr. 1 nuotr.
Prezidentui Gitanui Nausėdai, pasikvietusiam finansų ministrę Gintarę Skaistę, dėl ES lėšų panaudojimo kilo daug klausimų. Eltos nuotr.

 

Apie tai, ką turėtume padaryti, kad milijardai nebūtų ištaškyti, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės ministras Rimvydas JASINAVIČIUS, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, socialinių mokslų daktarai Jolanta SOLNYŠKINIENĖ ir Romas PATALAVIČIUS. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Lietuvai iš naujosios daugiametės finansavimo programos ir Ekonomikos gaivinimo instrumento numatyta 11,5 mlrd. ir 3,1 mlrd. eurų. Lėšos skiriamos ES bendros rinkos stiprinimui, inovacijoms ir skaitmenizacijai, sanglaudos politikai, bendrajai žemės ūkio politikai, migracijai ir sienų valdymui, saugumui ir gynybai, kaimynystės ir išorės veiksmams. Ar, jūsų manymu, šios lėšos mums paskirstytos teisingai ir ar mūsų valdžia sugebės jas visas deramai panaudoti?

R.JASINAVIČIUS: Suvokiant, kad Lietuvos ekonomikos veiksmingumas ir nuo jo priklausantis šalies žmonių gyvenimo lygis dar ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio, mūsų valstybės pasitelkiamas lėšas privalome skirti ne vien jų „įsisavinimui", o svarbiausia - inovatyvių bei veiksmingų ekonomikos priemonių sukūrimui. Deja, aptariamų programų tik mažoji dalis (apie penktadalį) yra numatoma panaudoti struktūrinėms reformoms ir inovatyvioms investicijoms - 2,4 milijardų eurų per 7 metus.

Daug geriau būtų buvę, jei mūsų šalies vadovai derybose su ES šią sumą būtų pasididinę bent du kartus - iki 5 milijardų eurų. Žinome, kad investicijų vidutinė metinė grąža sudaro per 20 procentų. Todėl nauda mūsų šaliai galėtų būti daugiau kaip 1 milijardas eurų kasmet. Tačiau yra daug svarbesnis klausimas, ar mūsų valdžia sugebės iš numatytų 2,4 milijardų panaudojimo užtikrinti 480 milijonų eurų kasmetinę investicinę grąžą?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Į Lietuvos ekonomiką metamos milžiniškos lėšos - beveik 15 mlrd. eurų. Ekonomikos stimuliavimas kriziniu laikotarpiu yra sveikintinas dalykas. 2008 m. krizė parodė, kad taupymo politika krizės metu yra žalinga. Būtina ne tik stabilizuoti ekonomiką, remti vartotojų paklausą ir verslo investicijas, bet ir atkurti vartotojų ir investuotojų pasitikėjimą. Vyriausybės, dirbančios kartu su bankais, viešosiomis įstaigomis, privačiomis įmonėmis ir reguliavimo institucijomis, turi istorinį šansą perkrauti ir kurti ateities ekonomiką, sudaryti sąlygas ilgalaikiam ir tvariam augimui, užtikrinti teisingesnį atsigavimą.

Milijardai ekonomikos gelbėjimui gali tapti tramplynu našumo ir produktyvumo šuoliui, bet taip pat gali būti išbarstyti mikrodotacijoms ir subsidijoms, kurios nei padeda oriai išgyventi sudėtingą pandeminį laikotarptį, nei atsistoti ant kojų smulkiam ir vidutiniam verslui ar namų ūkiams.

Ar valdžia sugebės deramai įsisavinti lėšas bei jas panaudoti? Ne, nesugebės. Trumpai - nėra kompetencijos, nėra plano, nėra noro, nėra valios.

Nėra politikų-strategų, kurie suvoktų valstybės raidos per-
spektyvą ne vienos kadencijos masteliu; nėra stiprių derybininkų, kurie derėtųsi dėl Lietuvai naudingų lėšų panaudojimo krypčių ir proporcijų. Tą rodo išsiderėtų lėšų paskirstymo proporcijos. Struktūrinėms reformoms, tarp jų - skaitmeninėms transformacijoms, žalinimui ir pan. - visoje investicijų apimtyje skirta tik 2,643 mlrd., kai tuo tarpu žemės ūkiui - 5 mlrd., o 6,2 - sanglaudos politikos įgyvendinimui. Tokia lėšų paskirstymo struktūra, be abejonės, rodo ES ekonomikos gaivinimo politikos prioritetus, bet, kita vertus, ir akivaizdų derybininkų fiasko. 4-osios pramonės revoliucijos ir žiniomis grįstos skaitmeninės ekonomikos aplinkoje Lietuva skirs 4/5 lėšų tradiciniams ekonomikos sektoriams ir sanglaudos politikai, įskaitant žemės ūkį, kuris pridedamosios vertės struktūroje sudaro vos 3 proc., o užimtųjų skaičius nesiekia 10 proc.

ES sanglaudos politika - „skirtumų tarp įvairių regionų ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimo mažinimas" - yra ES prioritetas. ES siekia palaikyti vidutinį socialinės ir ekonominės pažangos lygį ES teritorijoje. Šis ES viršūnių siekis suprantamas, tačiau Lietuvai reikia proveržio, o ne merdėjimo ties vidutine riba. Kada, jeigu ne dabar, turime šansą padaryti kardinalius ir tikslingus pakeitimus, nes gauname didžiulį pigių lėšų kiekį be ypatingų specialių reikalavimų jiems įsisavinti. Nėra lėšų įsisavinimo plano, nors pandemija tęsiasi jau antrus metus.

Vyriausybės kalbėjimas, kad didžioji dalis lėšų bus skirta Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano įgyvendinimui, yra kalbos apie nieką, nes gautų europinių lėšų paskirstymo prioritetai rodo, kad tai - Lietuvos ekonomikos pažangos ir konkurencingumo ilgalaikėje perspektyvoje pakasynų finansavimas. Beje, DNR plane labai sunku įžiūrėti esmines Lietuvos ekonomikos proveržio kryptis. Tarp numatytų smulkių projektukų ir sričių, kurioms išbarstomos milžiniškos lėšos, sunku apčiuopti tokių investicijų grąžą ir jų poveikį ekonomikos augimo tvarumui.

G.JAKAVONIS: Atsakomybę už sėkmingą europinių pinigų panaudojimą turėtų prisiimti Finansų, Ekonomikos ir investicijų, Žemės ūkio ministerijų vadovai. Bet, kai pamatai ministerijoms vadovaujančias personalijas ir jų aplinką bei kvalifikaciją, kyla daug abejonių.

R.PATALAVIČIUS: Pastebiu keistą paradoksą. Esant sudėtingai sveikatos situacijai, guldamas ant chirurgo stalo ne vienas pilietis ieško labiau patyrusio, didesnę patirtį turinčio mediko atlikti operacijai. Tačiau, kai reikia rinkti Lietuvos valdžią siautėjant pandemijai ir ekonominei krizei, tai valstybės vairą mielai patikime mažai patyrusiems naujokams, užliūliavusiems rinkėjus marihuanos dūmais. Todėl taip ir yra. O ir kitaip būti negalėjo. Visų trijų valdančiųjų partijų rinkimuose į pastarąjį Seimą programose nėra deramos vietos kaimo ir žemės ūkio reikalams. Be žaliojo kurso „apynasrio" sukūrimo žemės ūkio plėtrai ir visuotinai priimtinų daugelio ES šalių naudojamų mokestinių lengvatų panaikinimo, Lietuvos agrariniame sektoriuje deramo požiūrio į kaimą ir žemdirbius ten nerasime.

A.SKARDŽIUS: Praėjusį penktadienį, balandžio 16 d., Finansų ministerija pagaliau į dienos šviesą ištraukė ilgai nuo visuomenės slėptą planą, pavadintą „Naujos kartos Lietuva". Tai Vyriausybės planas, kuriame nurodoma, kaip ir kam bus išdalinti ES Lietuva skirti milijardai. Pagal Europinę ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (RRF) Lietuvai per kelerius metus investicijoms į ekonomikos transformaciją numatyta skirti 2,225 mlrd. eurų subsidijų su galimybe pasiskolinti dar 3 mlrd. RRF priemonė sudaro apie septintadalį iš visų Lietuvos pažangai ES numatytų 16 mlrd. eurų.

Kaip ir dera „feisbukinei" Vyriausybei, plano pristatymas iš Finansų ministerijos buvo transliuojamas tik socialiniame tinkle „Facebook", todėl ir klausimų sulaukta vos iš keleto savų žurnalistų. Nuotolinis 2,225 mlrd. eurų dydžio plano, skirto valstybės ekonomikos atsigavimui, pristatymas truko vos 25 minutes. Baigusi pristatymą, ministrė G.Skaistė pareiškė, kad visuomenei rašytinės konsultacijos bus prieinamos iki balandžio 26 d., tad turima 10 dienų, tarsi tai būtų koks nereikšmingas dokumentas, o ne 6 metus truksianti programa, nuo kurios sėkmingo įgyvendinimo priklausys Lietuvos ekonomikos atsigavimas.

Tokia Vyriausybės arogancija sulaukė ne tik prezidento, bet ir verslo, savivaldybių atstovų bei Seimo narių reakcijos. Prezidentas pareiškė, kad plano svarstymai vyko už uždarų durų ir kad iš Europos institucijų gaunama prastų atsiliepimų apie projektus. Savivaldybių asociacijos vadovas Mindaugas Sinkevičius piktinosi, kad Vyriausybė slepia planą, kam išleis būsimą pagalbą. Verslo atstovai nesupranta, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nustatomi prioritetai finansuotiniems projektams. Ekonomistai projektuose pasigenda kaštų - naudos analizės. Seimo opozicinės frakcijos kviečiasi ministrus pasiaiškinti, norėdamos įsitikinti, ar ES paramos lėšos tarnaus visai šaliai, ar tik valdžios partijų rėmėjams.

Nors Europos Komisija (EK) reikalauja, kad valstybės narės skirtų daug dėmesio išsamioms diskusijoms dėl RRF projektų su socialiniais ir ekonominiais partneriais, tačiau finansų ministrė G.Skaistė ir toliau viešai meluoja, tikindama, kad neva pati EK prašė neviešinti plano tol, kol jis nebus suderintas su ja. Taip išeina, kad konservatorių Vyriausybė valstybės Ekonomikos gaivinimo planą „po kilimu" derina tik su Briuselio biurokratais. Ar Briuselis, vienas pats nustatinėdamas mums ekonomikos prioritetus, norės užsiauginti konkurentą? Turime rimtai pakovoti dėl ES subsidijų į tas sritis ir veiklas, kurios valstybei sukurs didžiausią naudą. Tačiau ši Vyriausybė arba to nesupranta, arba turi kitų planų.

Pristatymo metu G.Skaistė netyčia prasitarė, jog RRF dotaciją ketina pradėti naudoti tik 2023-2024 m., kadangi EK dėl pandemijos atleidus „apynasrį", Lietuva gali laisvai skolintis. Jai nė motais, jog EK yra numačiusi, kad RRF 70 proc. sumos bus paskirstyta 2021-2022 m., o likę 30 proc. - 2023-2024 m. Tampa aišku, kad Ekonomikos gaivinimo planą bandoma pritaikyti prie politinės darbotvarkės - prezidento ir Seimo rinkimų. Juk tikslus, kuriems skiriama dotacija, reikės pasiekti tik 2030 m. Tikėtina, kad tai jau bus kitų vyriausybių reikalas, todėl pinigus galima leisti bet kam. Tikėtina, kad konservatoriai vienu šūviu ketina nušauti du zuikius: nereikės atsiskaitinėti EK dėl pasiektų rodiklių už ištaškytus milijardus ir rinkimams bus galima nusipirkti žiniasklaidos liaupses bei kritiką politiniams oponentams.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pagrindinė šios Vyriausybės kabineto problema - nemažos dalies jos narių menkas arba jokio pasirengimo dirbti kuruojamoje srityje, prasta reputacija ir autoriteto visuomenėje nebuvimas. Dauguma aukščiausių valstybės vadovų neturi jokios valstybės valdymo patirties. Vyriausybės komandoje - susikompromitavę, dėl to anksčiau iš pareigų pašalinti žmonės, kurie,Vyriausybės vadovei teikus, o prezidentui pritarus, gavo ministrų portfelius ar viceministrų pareigas. Sunku suvokti, kodėl, pvz., politologinį išsilavinimą turinčiai Aušrinei Armonaitei buvo patikėtas svarbios Ekonomikos ir inovacijų ministerijos portfelis. Dar keistesnis viceministrų pasirinkimas. Investicijų, eksporto, valstybinių įmonių sritis kuruos J.Neliupšienė, kuri iki tol dirbo Užsienio reikalų ministerijos kanclere, dar anksčiau - kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiąja patarėja užsienio politikos klausimais. Kitas ekonomikos viceministras - V.Jurgutis - pastaruoju metu vadovavo žiniasklaidos planavimo agentūrai „OMD". Finansų ministerija patikėta Gintarei Skaistei. Ji neturi jokios valstybės finansų sistemos valdymo praktinės patirties. VRK teiktoje biografijoje įrašyta, jog kelis metus ji dirbo pardavimų vadove, 2016 m. baigusi doktorantūros studijas M.Romerio universitete, kadenciją padirbėjo Seime kaip Biudžeto ir finansų komiteto narė. Negi užtenka tokios kvalifikacijos tvarkyti šalies finansų sistemą sudėtingomis ekonomikai sąlygomis? Negi Lietuvoje nėra valdymo patirtį turinčių ekonomistų, finansų specialistų, kad ekonomikos klausimus valstybės lygmeniu sprendžia politologas, raštinės vadovas ir žiniasklaidos atstovas? Ar premjerė, kuri vienintelė yra profesionalė, pajėgi ne tik suvokti ekonominius procesus, bet ir juos suvaldyti, - klausimas lieka atviras. Kas vairuoja valstybės laivą? Patarėjai, padėjėjai, lobistai? Kokių tikslų jie siekia, kam jie atstovauja?

R.JASINAVIČIUS: Remiantis dabartinės vykdomosios valdžios vadovų (Vyriausybėje ir ministerijų departamentuose) akivaizdžiai demonstruojama žema finansų valdymo kompetencija, labai tikėtina, kad iš šių per mažai numatytų lėšų panaudojimo efektyvumas bus labai menkas ir nepakankamas. Sutinku, kad personali atsakomybė už šių europinių pinigų panaudojimo sėkmingą investicinę grąžą (o ne „įsisavinimą") pirmiausia turėtų tekti Finansų, Ekonomikos ir inovacijų bei Žemės ūkio ministerijų vadovams. Deja, tokios atsakomybės nei Seimas, nei prezidentas nereikalauja. Tad visos kalbos apie valdžios atsakomybę buvo ir išlieka abstrakčiu mitu.

Suteikiant kažkam teisę skirstyti ir naudoti valstybės (faktiškai jos mokesčių mokėtojų) pinigus, nesivadovaujama šiomis pagrindinėmis finansų valdymo taisyklėmis: pirma, skiriant lėšas investicijoms, nėra numatomi jų panaudojimo finansiniai rezultatai investicinės grąžos forma; antra, nevykdomas tų investicijų vykdymo monitoringas; trečia, tų lėšų sunaudojimo faktiniai rezultatai nepateikiami visuomenei kaštų naudos analizės būdu; ketvirta, personaliai atsakingų už investicinių lėšų panaudojimą ministerijų vadovų finansinės veiklos rezultatai niekad neskelbiami. Nesilaikant šių taisyklių, visos naudojamos lėšos neišvengiamai pavirsta neracionaliomis išlaidomis, kurių nauda nežinoma ar abejotina.

G.JAKAVONIS: Žinau didžiųjų Vakarų Europos valstybių pragmatiškumą, kuriuo remdamosis jos niekad mums neskirs pinigų sričiai, kad galėtume tapti jų konkurentais. Taip pat turiu informacijos, kad prieš keletą savaičių buvome viena iš šešių Europos šalių, nepateikusių paraiškų šioms lėšoms gauti dėl savo pačių valdžios neapsisprendimo. Kam turėtume skirti iš Europos ateinančias pinigines lėšas?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Lėšos turėtų būti skirtos investicijoms į ekonomikos reformavimą ir modernizavimą, darbo įgūdžių formavimą, naujų technologijų diegimą, kad ne tik sukurtume darbo vietas, bet kartu padidintume našumą, sukurdami atsparesnį viešąjį ir privatųjį sektorių. Lietuvos strategai turėtų pagalvoti apie nacionalinį „Diržo ir kelio" projektą (analogija kiniškam projektui).

Visuomenė nori, kad valdžia būtų pigesnė, teiktų geresnes paslaugas ir įsiklausytų į žmonių balsą. Valdymo kokybės rodiklis yra visuomenės pasitikėjimas valdžia, kuris šiuo metu itin žemas. Jis neabejotinai didės gerėjant gyvenimo kokybei ir viešųjų paslaugų prieinamumui. Todėl svarbu, kad būtų plėtojami stambūs infrastruktūriniai ir pramonės vystymo projektai, ženkliai prisidedant valstybei. Ateities ekonomika neįsivaizduojama be pramonės skaitmenizavimo ir robotizavimo, verslumo augimo.

A.SKARDŽIUS: Akivaizdu, kad Vyriausybės parengtame plane „Naujos kartos Lietuva" yra per mažai priemonių, skirtų ekonomikos gaivinimui. Verslo plėtrai plane numatoma skirti tik dešimtadalį RRF finansavimo - maždaug 240 mln. Tačiau liūto dalį, apie 40 proc., atsirieks „Žalioji pertvarka" - 823 mln. Eur. Dotacija bus dosniai dalijama bet kam - nuo vėjo jėgainių, elektromobilių įkrovimo stotelių iki daugiabučių renovacijos. Ji bus taškoma tokiems projektams kaip jūros dugno tyrimai, siekiant pasiruošti vėjo jėgainių Baltijos jūroje statybai, remti verslo investicijas į saulės ir vėjo elektrines, kuriuos paprastai savo lėšomis įgyvendina pats verslas. Šimtai milijonų atiteks elektros energijos kaupimo įrenginių įsigijimui, SGD infrastruktūros plėtrai, papildymo stotelių įrengimui. Apmaudu, kad „Darnaus transporto" srityje neatsirado vietos tokiems projektams kaip „Vilniaus metropolitenas", kuris visiškai atitinka EK keliamus tikslus. Taip ir toliau deginsime savo laiką transporto spūstyse, teršime orą ir skaičiuosime prarastus milijardus. „Žalioji pertvarka" visai neatspindi atliekų perdirbimo, žiedinės ekonomikos tikslų. Labai abejotina, ar tokiomis priemonėmis pavyks atgaivinti ekonomiką, sukurti ilgalaikę naudą valstybei. Galbūt konservatoriai įsitikinę, kad tik jie vieni yra Lietuvos „gelbėtojai" ir gali elgtis taip, kaip jiems šauna į galvą. Tikrai nesinorėtų, kad Ekonomikos gaivinimo fondas taptų valdančiųjų partijų fondu.

R.PATALAVIČIUS: Visada egzistuoja grėsmė, kad kelis metus sočiai pagyvenę ir į kairę bei dešinę smagiai pasitaškę ES paramos lėšomis, po 2027 metų prablaivėsime ir pamatysime, kad nebeturime ES paramos lėšų, viską „įsisavinome", bet už tuos pinigus neturime nieko doro sukūrę Lietuvai, jos ateičiai ir jos vaikams.

Taip, emigracija sumažėjo, bet galbūt teisūs tie, kurie sako, kad jau nebeliko kam išvažiuoti, todėl emigracija ir mažėja. Didmiesčiai - Vilnius, Kaunas, Klaipėda - išaugo arba atsilaikė prieš totalią emigraciją. Labiausiai „nukraujavo" Lietuvos kaimai ir miesteliai, kurie neteko gyventojų, o likusieji paseno. Nemažą dalį ES lėšų, o ypač ženklią ekonominio gaivinimo lėšų dalį, reikėtų nukreipti į regionus, į kaimų ir miestelių gyvybingumo atkūrimą, į žemės ūkio, kaip pagrindinio kaimo darbdavio ir pajamų šaltinio, plėtrą. Kad už ES lėšas žemdirbiai įdiegtų naujų technologijų ir jų dėka galėtume užauginti daugiau ir pigiau žemės ūkio produkcijos, kad mokėtume ją giliau perdirbti ir pasaulio rinkose parduoti didesnės pridėtinės vertės produkciją.

Tačiau, panašu, kad valdžiai to nereikia. Briuseliui stiprių konkurentų agrarinėse rinkose taip pat nereikia. Anekdotinė situacija, kai ir iš 3,1 mlrd. eurų trupinėlio, papildomai skiriamo Lietuvai ekonomikos gaivinimo instrumento ir kovai su pandemijos neigiamomis pasekmėmis žemės ūkiui, skiriama juokinga 16 mln. eurų suma, o ir ta pati nukreipiama ne plėtoti, bet naikinti žemės ūkį, t.y. lėšos yra skiriamos atkurti pelkėms. Valdžia sako, žemės ūkiui pinigų ir taip pakanka iš daugiametės finansavimo programos. Bet ten pinigų per mažai, jei norime pasiekti tikslų, numatytų Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje, kad iki 2030 m. ekologinio ūkininkavimo plotai net padvigubėtų iki 25 procentų nuo bendro ploto. Nepamirškime, kad Žemės ūkio ministerija liko skolinga už ankstesnius metus ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams, kurie rovė krūmus, taisė melioracijos sistemas ir kasmet didino ekologinio ūkininkavimo plotus, bet valstybės paramos negavo. Žemdirbiai buvo nuolat guodžiami, kad šiuo metu nepakanka skirtų pinigų ir naujame programavimo periode bus ištaisyta neteisybė.

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad ekologinio ūkininkavimo priemonėmis galime pasiekti kitus klimato kaitos valdymo tikslus. Dabar, išleidę nemažus pinigus elektromobilių subsidijoms, po penkerių ar septynerių metų vėl turėsime krapštyti pinigines, ieškoti naujų subsidijų jiems pirkti. Tačiau ES lėšomis sutvarkę Lietuvos žemes, atstatę sugriuvusias melioracijos sistemas, ženklią žemės ūkio dalį perkėlę ant ekologinio ūkininkavo vėžių, galėtume ne tik pasiekti ambicingų klimato kaitos tikslų, bet būtume tikri, kad besibaigiančių ES paramos lėšų neiššvaistėme.

Parengė Gediminas JAKAVONIS

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (50)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar gerai, kad Lietuva pradėjo skiepyti nuo COVID-19 12-15 metų vaikus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Savaitgalį buvo išrinkti dviejų partijų pirmininkai. Kuriuos iš šių politikų rinktumėte Jūs?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +17 C

+9 +20 C

 

+9 +17 C

+18 +23 C

+17 +22 C

 

+17 +22 C

0-5 m/s

0-6 m/s

 

0-3 m/s

       

Nuorodos