Emigracijos žemėlapis

Aukso kalnų nėra

Statistikos departamento duomenimis, palyginti su 2009 metais, kai iš Lietuvos emigravo 6971 asmuo iki 19 metų, praėjusiais metais jaunimo iki 19 metų emigracijos mastas buvo dar didesnis, tai yra 7562 asmenys. Čia verta paminėti, kad pernai mūsų šalyje gyventojų skaičius buvo 2 mln. 971 tūkst. 905, nors dar 2009-aisiais -3 mln. 183 tūkst. 856.

Tokio emigracijos srauto šoktelėjimo priežastis - tėvai, jau įsitvirtinę užsienyje, pasiima iš Lietuvos ir savo vaikus. Tai reiškia, kad mūsų perspektyviausi jauni piliečiai šalies gerovę kurs užsieniui. Lygiai taip pat dalis emigrantų į užsienį gyventi išsiveža ir savo tėvus. Štai Anglijoje gyvenanti lietuvė Agnė (pavardė redakcijai žinoma, - aut. past.) jau 10 metų dirba šioje šalyje, čia auga ir dvi jos dukros, neseniai į Angliją atsikėlė ir moters mama. 31 metų Agnė „Vakaro žinioms“ pasakojo, jog išvažiuodama nė nemanė, kad liks gyventi Anglijoje.

„Tuomet mąsčiau, keletą metų padirbsiu ir sugrįšiu, bet keitėsi situacija, Lietuvoje išaugo nedarbas ir bijojau grįžti. Paskui mano dukros mokykloje priprato, nebenorėjau atplėšti jų nuo draugų, - teigė ji. - Be to, ir pati pradėjau studijuoti mediciną, įsidarbinau greitosios pagalbos skyriuje, iki tol teko dirbti gamyklose, restorane; išmokus kalbą tapo lengviau.“

Agnė tikino, kad jei dabar tektų rinktis Lietuvą ar emigraciją, kategoriškai liktų Lietuvoje.

„Anglijoje nėra aukso kalnų, norint įsitvirtinti tenka labai daug paaukoti: gyvą bendravimą su šeima, draugais. Be to, svetimoje šalyje tu niekada nebūsi savas ar vertinamas kaip britas, kad ir kiek stengsiesi. Aišku, tą supranti ne iš karto, tačiau net supratus neskubi grįžti į Lietuvą, nes laiko įsipareigojimai savo vaikams, mokslui, darbui“,  - teigė ji.

Paklausta, kodėl dalis lietuvių taip idealizuoja darbą užsienyje, moteris sakė, kad dažniausiai tokių kalbų išgirsta iš ką tik į Angliją atsikėlusio jaunimo. Esą pirmoji gauta alga neretam susuka galvą, ypač jei ankstesnės pajamos Lietuvoje buvo gerokai mažesnės.

Agnė atkreipė dėmesį, kad tokiu įspūdžiu nederėtų vadovautis. Ir čia, Anglijoje, pasak jos, problemų yra, daug britų šeimų gyvena iš valstybės pašalpų ir net nesiruošia eiti dirbti, o emigrantams dažnai net per vietinę spaudą sakoma, kad jie daugiau prašo, nei duoda.

„Tačiau mes, emigrantai, stengiamės, nors niekada nebūsim vertinami kaip anglai. Ir nereikia, nenorėčiau, kad mano dukros būtų Anglijos pilietės, manau, svarbiausia - likti ištikimam savo šaliai. Kai gimė mano dukra, daug lietuvių man patarinėjo, kad jai rinkčiausi Anglijos pilietybę. Kategoriškai atsisakiau, aš lietuvė ir mano vaikai lietuviai, kokie čia gali būti klausimai?“ - retoriškai klausė moteris.

Sunkiausia paaugliams

Plimute gyvenanti pašnekovė pasakojo, kad tikrą pragarą tenka išgyventi toms šeimoms, kurios savo paauglius vaikus atsiveža iš Lietuvos visam laikui gyventi.

„Kaip tik turiu vieną pavyzdį, neseniai į Plimutą iš Kauno atsikėlė šeima gyventi, mama su dviem dukromis, vienai dveji metai, kitai - 15 metų. Šiai paauglei didžiausia depresija, nes ji nemokėdama kalbos turi eiti į mokyklą. Ji nenori eiti į mokyklą, verkia, nori važiuoti į Lietuvą. Aišku, kreipiasi pagalbos į mus, nes kalbos nemoka. Labai sunku tokioms šeimoms. Tėvai įsitvirtinę, natūralu, nori paskui ir vaikus atsivežti, tačiau ypač paaugliams toks pokytis būna didžiulė trauma“, - teigė ji.

Agnė puse lūpų prisipažino, kad ateities planuose kirba mintis grįžti į Lietuvą, tačiau ramybės neduoda mintis, jog Anglijoje pripratusioms dukroms dėl to gali tekti išgyventi stresą.

„Įsisukam ilgainiui mes, emigrantai, į tokį ratą, kad paskui ne taip paprasta iš jo išeiti“, - pridūrė ji.


Audrius MURAUSKAS, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas:

- Itin jauno amžiaus žmonių emigracija išaugo, ką daryti?

- Tokiai senėjančiai visuomenei kaip mūsų kiekvienas žmogus yra labai svarbus. Aišku, labai svarbu ir tai, kokiomis mintimis žmonės palieka Lietuvą, ar jai jaučia kokius sentimentus. Daugelio lietuvių širdys vis tiek Tėvynėje, tik jie fiziškai ne visi gali Lietuvoje save realizuoti. Ką daryti? Sudėtingas klausimas, pirmiausia pasižvalgykime, kur slypi šaknys to, kad žmonės nebenori kurti Lietuvos Lietuvoje. Problema ta, kad ugdymo įstaigose nesugebama sukurti tokios aplinkos, kad mes galėtume auginti savarankiškas, atsakingas, kūrybingas ir pilietiškas asmenybes.

Per valstybės šventę neretai pastebėsime, kad vaikai, susirinkę į aktų salę, mobiliaisiais naršo, nes jiems neįdomu. Į renginius prievarta varyti nereikia, reikia jaunąją kartą ugdyti taip, kad valstybės šventės jiems būtų laukiamos, kad jauni žmonės suvoktų kiekvienas esantis Lietuvos šeimininkas, kad suaugę jie norėtų kurti ir dirbti Lietuvai. Paprasčiausiai sudarykime sąlygas mokyklų bendruomenėms vis daugiau sprendimų priimti pačioms, ir tada natūraliai veikloje vystysis vis daugiau ir savarankiškumo, atsakomybės, kūrybingumo bei pilietiškumo.

- Ką vaikai neigiamo girdi apie savo Tėvynę?

- Kad valstybė bloga, mažai duoda. Tada patys klausia: o ką mums valstybė davė? Paprastai tokie klausimai būdingi pašalpų gavėjams. Labai daug šeimų gauna pašalpas, nesakau, kad nereikia remti šeimų, tačiau remti reikia per mokesčių lengvatas. Jeigu žmonės eitų dirbti ir mokėtų mažesnius mokesčius, šeimoje liktų daugiau pinigų, savo ruožtu vaikai matytų dirbančius tėvus, kuriems neliktų laiko sakyti, kokia Lietuva bloga.

- Kur bėda, kad nebetikime, jog galime dirbti Lietuvai?

- Mūsų šalyje didelė bėda ta, kad žmonės apatiški ir nenoriai įsitraukia į tam tikrų sprendimų priėmimą, pavyzdys, neinama į rinkimus. Mūsų visuomenei trūksta pilietiškumo, jeigu jo būtų daugiau, tai ir pati valdžia būtų priversta labiau stengtis, nes neturėtų kito pasirinkimo. Emigracija - tik vienas iš to nepilietiškumo padarinių.

Žmonės patys gali kurti savo valstybę, tačiau dalis mūsų tautiečių, deja, netiki savo jėgomis. Toji dalis žmonių ir tapatina Tėvynę ir valdžią. Visgi galiu pasidžiaugti, kad pilietiškumas po truputį stiprėja. Greičiausiai dėl to, kad kyla žmonių sąmoningumas, žmonės pradeda labiau suprasti, kad tik nuo jų pačių aktyvumo priklauso, kokioje Lietuvoje gyvensime.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“