Ji savo verslininką vyrą palydi ne tik į kelionę ar vakarėlį, bet ir į medžioklę. Maža to, ji su juo drąsiai praskrieja motociklu Kauno gatvėmis. Ir visai ne todėl, kad juo nepasitikėtų - tiesiog jųdviejų pomėgiai susiklostė savaime, be jokių dirbtinių pastangų. Ir taip jau trisdešimt metų - mat šį rugsėjį “Vičiūnų” įmonių grupės ir asociacijos “Žalgirio fondas” valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis su žmona Irena atšventė garbingą santuokos jubiliejų.
JUBILIEJUS
Irena: Su šeima jaukiai pavakarieniavome Vilniuje, kadangi tą dieną sostinėje Visvaldas turėjo dalyvauti vienoje konferencijoje. Visas reikšmingas datas, kad ir savo penkiasdešimtmečius, esame linkę švęsti širdyse, be pompastikos. Mums daug maloniau šventes surengti savo artimiesiems - kad ir iškelti smagias vestuves sūnums. Kai rugpjūčio mėnesį vedė ir mūsų jaunėlis (24 m.), daug energijos įdėjau į jų vestuvių puotą. Pamenu, tada visi svečiai juokavo: “Gaila, kad Matijošaičiai daugiau vaikų nebeturi”.
MOTOCIKLAS
Visvaldas: Visos jos draugės stebėdavosi, kai ji su manimi važiuodavo motociklu, o aš atsakydavau, kad kai nematai, tai ko bijoti. Iš tikrųjų šia transporto priemone važinėjamės nedažnai - nesame baikeriai. Be to, nelakstome motociklu kaip akis išdegę. (Juokiasi.)
Irena: Beje, jau kokius trejus metus mano vyras medžioja. Aš jį lydžiu į medžiokles, ne kartą su juo esu budėjusi ir stebėjimo bokštelyje. Vyrai mane noriai priima į savo kompaniją - be manęs, daugiau žmonų nevažiuoja. (Šypsosi.) Iš pradžių, kai nušovė pirmuosius žvėris, jautriai reaguodavau, tačiau galiausiai susiėmiau. Man pasidarė įdomu, pradėjo patikti tas buvimas gamtoje.
“ŽALGIRIS”
Visvaldas: Džiaugiuosi, kad “Žalgirio” komanda turi gerą savininką, o asociacija sėkmingai vykdo savo veiklą. Mėgstu stebėti “Žalgirio” komandos rungtynes, tačiau nesu išprotėjęs krepšinio aistruolis kaip kai kurie - ir mūsų įmonėje yra tokių darbuotojų, kurie, apimti rungtynių azarto, gali šaukti, klykti ar šokinėti. (Šypsosi.)
Irena: Vis tiek gyvai stebint varžybas apima visai kitokie jausmai, negu jas žiūrint per televizoriaus ekraną.
KELIONĖS
Irena: Kelionėmis mes nepiktnaudžiaujame. Vieną savaitgalį turėjome labai puikią atrakciją - tris dienas su draugais lankėme Lietuvos dvarus. Daugiau važiavome šiaurine šalies dalimi, todėl kitąkart planuojame apvažiuoti pietinę pusę.
Visvaldas: Mes daug važinėjame darbo reikalais. Pernai apskridau aštuoniolika valstybių, tarp jų Japoniją, Korėją, Kiniją, Vietnamą, Islandiją, Ameriką, Peru ir kitas.
SVEIKATA
Visvaldas: Tikriausiai tas sunkiausias santuokos momentas ir buvo žmonos liga, tačiau sveikatos rūpesčių negalima laikyti santuokos išbandymu. Aš žmonai neleidžiu verkti. Jeigu toleruosi verkimą, tai žmogus gali visiškai palūžti.
Irena: Tas sunkiausias gyvenimo momentas man buvo prieš pusantrų metų... Vyras manęs neguodė, turėjau pati viską įveikti. Iš pradžių dėl to ant jo šiek tiek pykau, nes man norėjosi iš jo sulaukti paguodos. Bet po kurio laiko mane pradėjo erzinti aplinkinių užuojauta, todėl dabar stengiuosi apie ligą kalbėti kuo mažiau - juk iš esmės nieko nepakeisi. Visvaldo niekada nemačiau verkiančio. Gal širdy jam ir būdavo labai sunku, bet iš principo jis yra labai stiprus žmogus.
PAŽINTIS
Irena: Studijų metais susitikome organizuodami vieną mediumą. Vilniaus universitete aš studijavau geografiją, o Visvaldas mokėsi “visiukuose” - tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Prisipažinsiu, kad iškart jis man į akį nekrito ir net, sakyčiau, visai nepatiko. Jaunystėje buvau didelė aktyvistė. Iki tol, prisimenu, visiems vaikinams vadovaudavau aš, o šie manęs klausydavo, bet susipažinus su Visvaldu viskas buvo priešingai, ir man pasidarė įdomu. (Šypsosi.) Mes susipažinome lapkričio 24 d., po dvejų metų, rugsėjo 15 d., įvyko mūsų vestuvės.
Visvaldas: Kai susipažinome prie autobusų stotelės, didžiausią įspūdį man padarė Irenos gyvumas. Tas jos gyvybingumas man labiausiai ir patiko - ji buvo kaip spirgas keptuvėje. Ir dabar ji yra labai judri ir energinga, niekada neužsisėdi namuose.
ŠOKIAI
Visvaldas: Kartą žmona mane norėjo nutempti mokytis šokti. (Šypsosi.)
Irena: Kartą užsidegiau noru šokti, todėl sakau vyrui: “Varom kur nors vakarais pajudėti. Bent kartą per savaitę”. Ir jis sutiko, bet po savaitės apsigalvojo: “Na jau ne”.
Visvaldas: Gal tuomet pasižadėjau šokti, nes buvau ką tik grįžęs iš Meksikos ar Kubos ir dar gyvenau tomis džiaugsmingomis nuotaikomis, - šmaikštauja verslininkas. - Kartais grįžti iš medžioklės pavargęs, bet jau būni pasižadėjęs savaitgalį ką nors nuveikti. Ar sunku, ar lengva - vis tiek turi atiduoti duoklę žmonai. (Šypsosi.)
Irena: Mano vyrą yra kvietę į kažkokį televizijos šokių konkursą, tačiau jam patariau geriau nerizikuoti, sakiau, kad truputėlį klausos neturi. (Juokiasi.)
VYRAS
Irena: Nuo jaunų dienų vyras labai stengdavosi dėl savo šeimos gerovės, todėl aš niekada nejutau nepritekliaus. Visada lengvai prisitaikau prie esamų materialinių sąlygų. Kartą vyras mane labai nustebino, kai po daugelio metų prisipažino: “Aš visąlaik galvoju, kaip išlaikyti šeimą. Ir man būdavo baisu, jeigu atrodydavo, kad aš to negalėsiu padaryti”.
Visvaldas: Taip buvome auklėjami. Šeimoje, be manęs, buvo dar du vaikai, o aš - jauniausias. Mama mums visąlaik aiškino, kad šeimą turi išlaikyti vyras. Skolintis pragyvenimui neteko, nebent įsigyjant kokį nors didesnį pirkinį.
VARDAS
Visvaldas: Tokį vardą gavau, nes tą dieną buvau gimęs. Kad esu Visvaldas, sužinojau tik nuėjęs į pirmą klasę, kai buvo garsiai skaitomas mokinių sąrašas. Girdžiu mokytoją sakant: “Visvaldas Matijošaitis”. Aš apsidairau, tada galvoju: “Pavardė mano, vardas irgi panašus į manąjį”. Ėmiau ir atsistojau. Iki tol niekada nebuvau susidūręs su tikruoju savo vardu, nes mama visada mane vadindavo Valduku.
PROFESIJA
Visvaldas: Turėdamas inžinieriaus mechaniko išsimokslinimą dešimt metų išdirbau policijoje. Man buvo trisdešimt treji metai, kai išėjau į privatų verslą.
Irena: O aš dešimt metų dirbau mokytoja. Su mokiniais nesipykau, bet padariau išvadą, kad daugiau negu dešimt metų mokytoju dirbti negalima. Pastebėjau, kad po kelerių darbo mokykloje metų vesdama pamoką jau nebesistengiau vaikams maksimaliai suteikti žinių, o mano mintys vis dažniau nuklysdavo kažkur kitur. Tada kaip tik policininku dirbęs vyras paliko valdišką darbą ir įkūrė savo įmonę. Aš atėjau dirbti į reklamos skyrių.
KŪRYBA
Irena: Versle jaučiausi sėdinti savo rogėse, tačiau vis dėlto labiausiai linkdavau ne prie ataskaitų, o prie kūrybinių darbų. Tarkime, visuomeninio maitinimo tinklo “Katpėdėlė” pavadinimas mano sugalvotas. Lituanistai visada labai giria, koks gražus ir lietuviškas pavadinimas. Ir užsieniečiai labai gražiai jį ištaria. (Šypsosi.) Ir dabar esu linkusi prie menų. Lankau tai vienus, tai kitus meno kursus: mokausi kurti meniškas lėles, užsiimu dekupažu, taip pat veliu, kuriu originalius drabužėlius ir pan. Tokie dalykai man labai įdomūs.
VAIKAI
Irena: Nepasakyčiau, kad mes buvome griežti tėvai, tačiau augindami vaikus stengėmės, kad jie neišsiskirtų iš bendraamžių. Mūsų vaikai tikrai nėra išlepinti, manau, jie supranta pinigų vertę. Sūnūs su marčiomis dirba mūsų firmoje. Turime vieną anūką, tuoj turėsime ir antrą. (Šypsosi.)
Visvaldas: Kai reikėdavo, būdavome ir griežtesni. Manau, tėvas su sūnumis turi turėti tokį susitarimą - kad ir kas nutiktų, tėvas apie tai turi sužinoti pirmas.
Irena: Nors sūnūs jau suaugo, tėvas jiems išliko didelis autoritetas. Jie labai vieningai vyriškai pasitaria, kartais net ne viską ir aš sužinau. Kartais net pagalvoju, kad būtų buvę gerai turėti ir mergaitę. (Juokiasi.)
SANTUOKOS FORMULĖ
Irena: Man atrodo, svarbiausia suprasti, ką išgyvena tavo sutuoktinis, palaikyti jį kiekvienoje sunkesnėje situacijoje. Nuo jaunystės su Visvaldu puikiai sutarėme. Per pirmąjį santuokos dešimtmetį net nebuvome rimtai susipykę, vėliau, abiem ėmus suktis versle, daugiau pradėdavome konfliktuoti dėl darbinių reikalų. Šiuo metu iš verslo esu šiek tiek pasitraukusi dėl sveikatos problemų. Taip pat turi vienyti ir turiningas kartu leidžiamas laisvalaikis - tai mums klostosi savaime, be jokių pastangų.
Visvaldas: Nėra taip, kad mes visiškai sutariame, bet nekalbadienių mūsų namuose nebūna. Gerai, kad ir iškilus kokiai konfliktinei situacijai žmona niekada nebėgdavo ieškoti užtarimo nei pas savo tėvus, nei pas mano motiną. Visas problemas spręsdavome patys, todėl ir dabar stengiamės nelįsti į savo vaikų šeiminius santykius. Sakome jiems: “Susipykote, tai patys ir taikykitės”.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
