Dvi mokytojos meilės: kalba ir istorija

Penkiasdešimt metų, atiduotų lietuvių kalbai. Taip apie save gali drąsiai sakyti visaginietė Stasė Černiauskienė. Pusę amžiaus ji moksleivius mokė lietuvių kalbos krašte, menančiame lenkų okupaciją. Net išėjusios į pensiją pedagogės ryšiai su paskutine darboviete, Visagino „Verdenės“ gimnazija, liko tokie pat stiprūs - S.Černiauskienė tebevadovauja mokyklos muziejui. Lietuvių kalba ir muziejus - dvi jos meilės.

Dėl muziejaus S.Černiauskienė sako nesijaudinanti. Jos dešimtmečių darbas neprapuls, nes išvaikščiotuose kaimuose surinkti eksponatai niekur nedings ir, laikui bėgant, jų vertė tik kils. O štai dėl lietuvių kalbos būklės mokytojai neramu. Ne tik dėl jos ateities šiame krašte. „Skaudu matant, kas vyksta su kalba apskritai visoje Lietuvoje“, - nesibaiminanti savęs krašto patriote vadinti pedagogė sako pastebinti gimtąją kalbą ir skurdinamą, ir neretai niekinamą.

Ilgametis S.Černiauskienės triūsas rūpinantis lietuvybe neliko neįvertintas. Ji buvo išrinkta Visagino garbės piliete. Turint galvoje, kad šio atomininkų miesto garbės piliečiais tapdavo daugiausia rusų tautybės gyventojai, lietuvės pagerbimą reiktų laikyti neginčytinu jos darbų pripažinimu. O šiemet mokytoja muziejininkė - kandidatė į Seimo įsteigto G.Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ nominantus. Visagino savivaldybė apdovanoti ją pasiūlė nominacijoje už pilietinę iniciatyvą stiprinant valstybę.

- Mokytoja, neabejoju, kad malonu, kai pastangos yra įvertinamos valdžios. Bet, ko gero, ne mažiau malonu jausti pačiam, kad ne veltui gyventa. Jūs pusę amžiaus mokėte vaikus lietuvių kalbos. Tada, kai mums „vyresnysis brolis“ primindavo, jog turime kalbėti „na čelovečeskom jazykie“ (žmonių kalba - rus.), ir dabar, kai niekas mums nebenurodinėja. Kada lietuvių kalbai buvo sunkiau?

- Kai dirbau Dūkšte, vėliau Visagine, buvo ir lietuviškos, ir rusiškos klasės. Karininkų vaikai žinodavo, kad išvažiuos ir kalbos nereikės, tai labai negražiai kalbėdavo ir lietuvių vaikus labusais vadindavo. Bet sovietmečiu lietuvių klasėse vaikai kalbos stengėsi mokytis. Požiūris į kalbą lietuviškose ir rusiškose klasėse skyrėsi kaip diena ir naktis. Nes ir reikalavimai rusiškose klasėse buvo maži. Išmokti lietuviškai lyg ir nebuvo reikalaujama. Dabar jau kita problema. Padėtis liūdna. Kartais nesuprasi, ką moksleiviai šneka.

- Ar reiktų suprasti, kad dabar pavojus lietuvių kalbai didesnis?

- Man atrodo, kad taip. Pastebiu keletą pavojingų dalykų. Kai pas mane ateina į muziejų vaikai, nebesuprasi, kokia kalba jie kalba. Puskalbė, ar kaip ją pavadintum. Netaisyklingai kirčiuoja ir taria žodžius, žodynas skurdus. Kai jie užveria mokyklos duris, tarpusavyje šnekučiuojasi rusiškai. Pas mus labai daug mišrių šeimų. O į lietuvių mokyklą tie vaikai veržiasi. Bet ne visi pritampa. Štai atėjo į antrą klasę mergaitė ir berniukas. Berniukas nesistengė ir vėl turėjo grįžti į rusišką mokyklą, o mergaitė sėkmingai pasivijo lietuvaičius. Iš mišrių šeimų būdavo labai gražių pavyzdžių. Esu pastebėjusi, kad net mišrių šeimų vaikai šeštąją klasę baigė ir rašė geriau, jų kalba buvo žodingesnė negu kai kurių lietuviukų.

- Kaip paaiškinti, kad gimtoji kalba tarsi nustumiama?

- Tai yra emigracijos poveikis. Į užsienį išvažiuoja labai daug jaunimo. Anksčiau tėvai pas mus mokėsi vokiečių kalbos, o jų vaikai dabar jau anglų kalbą renkasi. Gimtosios nenori mokytis, nes ruošiasi išvažiuoti. Turiu daug pažįstamų, su giminaičiais pakalbu, jie sako, kad išvažiavusieji jau negrįš.

- Kad ir kiek deklaruojame, jog gimtąją kalbą reikia ginti, atrodo, kad tai tik šauksmas tyruose. Užsienietiškų pavadinimų brovimasis į mūsų gyvenimą, tenka pripažinti, nugali. Parduotuvių, kavinių, klubų pavadinimuose lietuviški žodžiai jau tapę tarsi atgyvena. Jie perkrikštyti „šopais“, „klabais“, „pabais“. O gal tai tik didmiesčiams būdinga?

- Visur braunasi užsienio kalba. Tik į didžiuosius miestus gal labiau. Baisu, kad to jau nepastebime, kad tai jau tampa tarsi natūraliu dalyku. Kiek aš sovietmečiu kovojau, kad išsaugotume lietuviškų vietovardžių, gatvių pavadinimus. Kai kas pavyko, tai tikras stebuklas. Dabar daug kas keičiasi. Atrodo, mokytis dabar stengiasi tik tam, kad galėtų į užsienį išlėkti. Tokia nuostata: aš neturiu kuo už mokslą mokėti, todėl Lietuvoje negyvensiu. Kai pagalvoji, šiurpu. Jaunimo sparnai pakelti, anglų kalba svarbiausia. Papildomai eina mokytis, moka pinigus privačiai, ieško gerų specialistų.

- Skaitau Kultūros ministerijos, 2014-uosius paskelbusios Teatrų metais, numatomų renginių sąrašą. Jame - moksleivių filmų festivalis pavadintas „REC - 2014“, tarptautinis teatrų festivalis - „Cool!/Jėga!“. O juk rengė programą kultūros žmonės. Antai Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, užsieniečiai stebėjosi, kodėl mes, net būdami renginių šeimininkai, nekalbame lietuviškai. Ar mes nebejaučiame ribų, o gal gėdijamės savo kalbos?

- Šitai man kelia siaubą. Tai ko tada mes norime iš jaunimo? Ne kas nors kitas, o mes patys dėl to esame kalti. Tokie dalykai vyksta mūsų terpėje, nors niekas taip elgtis neverčia. Net sunku pasakyti, kodėl taip yra. Turbūt nenoras pasirodyti atsilikėliais, antrarūšiais. Reikia parodyti, kad nori eiti kartu su Vakarais. Ir eina. Tik pasukome ne į tą pusę.

- Ar ne keista, kad mūsų valdžia su lenkiškais gatvių pavadinimais Vilnijos krašte taip atkakliai kovoja, o prieš anglicizmus kapituliuoja.

- Tame lenkintame krašte verda kova, matome, kokios didelės baudos skirtos. Bet aš turiu vilties, kad kada nors prasidės kova ir su anglicizmais. Gal praeis visas dešimtmetis, o gal ir daugiau. Tą postūmį turi suteikti švietimas, kultūra. Svarbiausia, kad susiprastų tie, nuo kurių kažkas priklauso. Kad susiprastų skatinti masinį folkloro kolektyvų judėjimą, kuris gaivina tradicijas, neša gyvą žodį. Iki šiol stebiuosi, kad mūsų visokios komisijos nesugeba pakovoti su tais pavadinimais ir, blogiausia, net randa būdų tiems anglicizmams pateisinti.

- Pas mus mėgstama pasiteisinti, kad kalba yra gyvas organizmas, ji negali nesikeisti, nes ir gyvenimas keičiasi.

- Taip, kalba keičiasi. Įsijungi radiją, girdi kalbininkus, jie siūlo naujadarus, bet tai neprigyja. Aš pati iš kaimo kilusi, todėl domiuosi tarmėmis. Mokytis reikia iš liaudies kalbos, natūralios, turinčios savo atspalvių. Juk kiek pasakotojų šitame krašte yra likusių. Norisi, kad jie nykstant kaimams nedingtų. Mes, pakraštėlio žmonės, nepasiduodame. Stengiamės viktorinas, įvairiausius kalbos konkursus rengti. Labai lietuvišką žodį buvo išpopuliarinęs mūsų kolektyvas „Sedula“. Turiu muziejuje sukaupusi ir vaikams rodau tarpukario Lietuvoje išvykusių į užsienį laiškus ir negaliu atsistebėti, tokia graži išsaugota kalba. Rašo gyvai, tarmiškai, su priesaga -okas: paršiokas, žuveliokas. Kai kurie vaikai tai girdi pirmą kartą. Arba iš Sibiro grįžo žmonės, išvežti iš aplinkinių kaimų. Ir šiandien senoliai gyvi, puikiausiai išsaugoję savo kalbą, savo tarmę. Su vaikais renkame, užrašinėjame, kaupiame muziejuje. Tačiau skaudu pripažinti, kad jaunoji karta problemiška. Kalbos dalykai jai mažai rūpi. Jaunimas telefonais, kompiuteriais bendrauja, jam taip patogiau, taip greičiau. Apie knygų skaitymą nėra ko ir kalbėti.

- Tad ar verta stebėtis, kad mokyklos išleidžia mažaraščius? Ar nesate pastebėjusi, kaip iš gyvenimo stumiama knyga? Nebevertiname, žmonės jų stengiasi atsikratyti. Ar jūsų neskaudina tas procesas, kad knygos vis dažniau keliauja iš namų, o ne atvirkščiai?

- Mano pačios kambarys, rūsys ir balkonas pilnas knygų. Ir pedagogai man sako, kad namie jau vietos mažoka. Prisikaupė, nes dar sovietmečiu bibliotekose nurašytų knygų buvo prisinešę, o, sako, jų atsisakyti negali. Saugo kaip stebuklą, jiems nekyla rankos išmesti. Vadinasi, ne visiems knygos nebereikalingos. Atsiradus internetui daug kas pasikeitė, todėl ir žmogus keičiasi. Bet vis tiek bus žmonių, kurie niekada neišmes knygos.

- Mūsų kalba, nors pašiepiama, žeminama, spaudžiama, net draudžiama, šitiek šimtmečių išgyveno. Ar tikite, kad jai gresia išnykimas?

- Aš manau, kad kalbai negresia išnykimas. Bet ji skursta. Nyksta gyvas žodis. Jaunimas praranda kalbos jausmą. Tai labai pavojinga. Man mama pasakojo, kaip anksčiau mokydavo skaityti ir kaip atsilygindavo mokytojui ar mokytojai, tam, kuris ateidavo į pirkią ir mokydavo po 5-6 vaikus. Sako, duodavo ar bulvių, ar grūdų. Atrodo, buvo primityvu, bet žmonės stengėsi visokiais būdais. Jeigu patys būdavo beraščiai, bemoksliai, tai surasdavo kaime vieną kitą žmogų, kad galėtų skaityti išmokyti. O pokariu tėvai irgi iš paskutiniųjų stengėsi, kad vaikai mokytųsi, kažko pasiektų, specialybę įgytų. Visiems tos kalbos reikėjo. O gal, sakau, tiesiog mums reikalingi tokie išbandymai. Kai galima be kliūčių populiarinti savo gimtąją kalbą, tai mes elgiamės priešingai. Pernelyg dideliais europiečiais norime būti.

- Dabar jūs rūpinatės mokyklos muziejumi. Suprantu, kad jo funkcija - ne tik saugoti etnografinius eksponatus...

- Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai, vaikai pažįsta krašto istoriją. Kartu sužino naujų, tarmiškų žodžių, praturtina savo kalbą. Gimtajai kalbai negaliu neskirti dėmesio, nes tai mano sritis. Pernai buvo Tarmių metai, vaikai daug įdėjo triūso užrašinėdami tarmes. Dirbdama šį darbą pajutau, kad mane ar Dievas, ar dar kažkas visą laiką pasuka į tą kelią, kuriuo turėčiau eiti. Suprantu, mano pastangos tėra lašas jūroje, bet džiaugiuosi, kad savo darbu bent šiek tiek prisidedu prie tautiškumo ugdymo šiame krašte.