Dr. Vladas SIRUTAVIČIUS: Nieko nėra amoraliau, kaip kariaut su kaulais

- Dalis sovietinių kareivių ilsisi Vilniaus Antakalnio kapinėse. Kaip ir lenkų kareiviai, ten palaidoti ir komunistiniai veikėjai, ir Sausio 13-osios didvyriai, ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas... Kaip jums šita mirusiųjų brolija?

- Tokios kapinės yra atspindys tragiškos istorijos, kokia ji ir buvo iš tikrųjų. Tai kapinių paminkliniuose akmenyse ir kryželiuose sustingusi istorija. Su tokia istorija nepasiginčysi, ir nesinori. Tos kapinės, ko gero, geriausiai liudija, koks baisus istorijos volas pervažiavo per Lietuvos žemę. Yra ir kita istorija, kuri rašoma, perrašoma ir taip, matyt, bus visuomet. Dėl jos ginčijamasi ir pykstamasi. Ta, popieriuje parašyta, istorija irgi atspindys, tik taip jau atsitinka, kad toje užrašytoje istorijoje labai dažnai daugiau reiškia ne faktai, bet politinė konjunktūra, ideologinės nuostatos.

- Ukrainos Aukščiausioji Rada atšaukė Gegužės 9-osios šventę ir įtvirtino Gegužės 8-ąją, Atminties ir pergalės prieš nacizmą dieną. Kuo skiriasi šios dvi datos?

- Reiktų pradėti nuo 1945 metų gegužės 7 dienos, kuomet labai ankstų rytą Prancūzijoje, Reimse, buvo pasirašytas nacistinės Vokietijos kapituliacijos aktas. Kapituliacija turėjo įsigalioti gegužės 8 dienos 23 val. (Maskvos laiku gegužės 9 d. 1 val.). Aktą pasirašė Vokietijos, sąjungininkų ir SSRS atstovai. Tiesa, sovietų pusei atstovavęs armijos generolas I.Susloparovas prieš pasirašydamas bandė susisiekti su Maskva ir paklausti, ar jis galįs pasirašyti. Tačiau dėl blogo ryšio to jam nepavyko padaryti.

Pirmas apie kapituliaciją paskelbė nacistinės Vokietijos radijas, po to - JAV informacinė agentūra, galiausiai ir Vinstonas Čerčilis, ta proga pasakęs kalbą. Beje, sąjungininkai sutarė, kad iki kapituliacijos įsigaliojimo jie jokių pareiškimų nedarys. Stalino reakcija buvo labai negatyvi. Jis esą pasakęs, kad kapituliacijos akto atšaukti negalima, bet ir tokio priimti negalima. Turėtų būti pasirašytas dar vienas aktas, tik šį kartą ne Prancūzijoje, bet ten, iš kur išėjo agresija, t.y. nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne. Na, ir pasirašyti turėtų ne I.Susloparovas, bet tas, kuris vadovavo Berlyno šturmui, - maršalas Georgijus Žukovas.

Įvairiai interpretuojama, kodėl Stalinas siekė akto pakartojimo. Viena iš versijų, kad jis buvo parašytas tik anglų ir vokiečių kalbomis, tokiu būdu lyg ir sumenkinant Sovietų Sąjungos vaidmenį. Stalinas pasiekė savo: vėlyvą gegužės 8 dienos vakarą Berlyno priemiestyje kapituliacijos aktą keturiomis kalbomis (tarp jų ir rusų) pasirašė feldmaršalas Vilhelmas Keitelis, maršalas G.Žukovas, JAV, Didžiosios Britanijos maršalai bei Prancūzijos atstovas. Maskvos laiku tai jau buvo ankstyvas gegužės 9-osios rytas.

Tuomet niekas nematė problemos, kad tas pasirašymas pabrėžė Sovietų Sąjungos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Jeigu pasižiūrėtume to meto spaudą, matytume, kad nuo Maskvos iki Niujorko žmonės tiesiog džiaugėsi, kad siaubingas karas baigėsi. Tuomet svarbiausia buvo taika. Bet kai įsibėgėjo šaltasis karas, kai konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų įgavo pagreitį ir kiekviena valstybė pradėjo ieškoti su kuo tapatintis, kai tapatybė tapo labai svarbi, kiekviena pusė ėmė interpretuoti savaip ir „tempti" faktus į savo pusę: vieni akcentavo gegužės 8 dieną, kiti, t.y. Sovietų Sąjunga, - gegužės 9-ąją. Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad pergalės entuziazmas ne visas šalis ir visuomenes užliejo vienodai. Rytinėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje, būta nerimo ir baimės.

- Gegužės 9-oji - svarbiausia Didžiojo Tėvynės karo mito data?

- Na, taip, Didysis Tėvynės karas buvo Antrojo pasaulinio karo dalis. Čia dabar mes verčiam viską į mitus, - Sovietų Sąjungai tai buvo ne mitas. Jei vartotume labiau šiuolaikinius terminus, Sąjungai tai buvo egzistencinis karas, karas - būti ar nebūti. Beje, gegužės 9-oji dar nebuvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga, karas baigėsi tik Europoje, - mūšiai vyko Tolimuosiuose Rytuose, ir tik rugsėjo antrą dieną kapituliavo Japonija.

O iki tol dar buvo įvairių dramatiškų įvykių - amerikiečiai prieš Japoniją panaudojo masinio naikinimo ginklą - dvi atomines bombas. Būta ir „įdomių" įvykių - britams vos tik pasirašius kapituliacijos aktą, V.Čerčilis įsakė ruošti karinių veiksmų prieš Sovietų Sąjungą planą (operacija vadinosi Unthinkable - Neįsivaizduojama), galvodamas karą pradėti rugpjūčio mėnesį. To plano tikslas buvo, pasitelkus ir vokiečių kariuomenės likučius bei lenkų karinius junginius, išstumti Sovietų Sąjungą ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Lenkijos, o galiausiai ir iš Rytų Europos.

Tai jokia paslaptis, dabar apie tai britų istorikai rašo rimtas akademines studijas. Tiesa, plano buvo atsisakyta, o 1945 m. rugsėjį britų ir Sovietų Sąjungos kariai, kartu su kitais sąjungininkais, dalyvavo bendrame pergalės parade Berlyne... Tokia „keista" buvo taika po II pasaulinio karo. Ne tik keista, bet ir trapi - santykiai tarp buvusių sąjungininkų ėmė šlyti, augo susipriešinimas, prasidėjo laikotarpis, kuris buvo pavadintas šaltuoju karu.

- Ar istorikai tebesiginčija ir dėl Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš Antrojo pasaulinio karo kaltininkės, vaidmens?

- Taip, ginčijasi istorikai, bet man atrodo dar labiau ginčijasi politikai ir įvairūs visuomeniniai aktyvistai. Prisipažinsiu, jog nesu Antrojo pasaulinio karo specialistas, bet man atrodo, kad tuos akademinius ir juo labiau neakademinius ginčus labai dažnai paveikia politinė konjunktūra. Tiesa, yra ir išimčių. 2020 ir 2021 metais žinomi Vokietijos politikai (vieno šiuo metu jau didžiojoje politikoje nebėra, o kitas ir šiuo metu eina aukščiausias valstybės pareigas) padarė pareiškimus, kuriuose kategoriškai teigiama, kad karo kaltininkė tik viena - nacistinė Vokietija. Lukterkim, ir pažiūrėsim, kokius pareiškimus Vokietijos politikai pagarsins šiemet.

Pasakysiu labai apibendrintai - man atrodo, kad Antrojo pasaulinio karo priežastys buvo totalus nepasitikėjimas, vyravęs tarp valstybių, o užsienio politikoje vyravęs cinizmas, kuomet egoistiškai buvo paisoma tik savo nacionalinių interesų. Galbūt dėl šių aplinkybių tas, kas pradžioje veikė agresyviai ir „draskė" kitą, vėliau pats tapo agresijos auka ir buvo „draskomas" didesnių ir stipresnių... Tarpukariu Europos valstybės, ypač didžiosios, kurios siekė vadovauti europinei politikai, rodė pavyzdį mažesnėms ir „jaunoms", taip prisiimdamos atsakomybę už tai, kad Europoje nebūtų karų, tačiau neretai elgėsi priešingai.

- Pritariate teiginiui, kad esą Lietuvai karas baigėsi 1993 metais, kai buvo išvesti rusų armijos daliniai?

- Dabar vienas iš kuriamų istorinių pasakojimų yra tas, kad Vidurio Europoje Antrasis pasaulinis karas nesibaigė nei gegužės, nei rugsėjo mėnesį, o tęsėsi ir peraugo į ginkluotą pasipriešinimą, partizaninį karą, dar vėliau į neginkluotą, kol galiausiai baigėsi su sovietinės valdžios žlugimu arba net dar vėliau, su Rusijos kariuomenės išvedimu...Visgi, man atrodo, kad tokie vertinimai, švelniai tariant, smarkiai „pritempti".

Spėju, kad tie, kas naudojasi „karo po karo" idėja, aiškindami politinius - socialinius procesus, ne tik Lietuvoje, bet ir vakariniuose Sovietų Sąjungos pakraščiuose (Ukrainoje) ar Lenkijoje, remiasi nuostata, kad čia egzistavo žymi dalis visuomenės, kuri nesusitaikė su sovietiniu-stalininiu režimu ir jam įvairiais būdais priešinosi. Tas, žinoma, tiesa. Bet, kuo čia dėtas Antrasis pasaulinis karas? Partizaninis karas vyko ne tik Rytuose, bet ir Balkanuose - Graikijoje. Tik čia „raudonieji" partizanai kovojo su „baltaisiais", kuriuos aktyviai palaikė didžiosios Vakarų demokratijos...

O nenorinčių „susitaikyti" su politinėmis realijomis buvo ir Vakarų Europoje, tik, tas tiesa, ten prieš juos nebuvo taikomos tokio masto represijos, kaip Sovietų Sąjungos okupuotose ir dominuojamose šalyse. Taigi, man atrodo, kad Lietuvoje vyko partizaninis karas su stalininiam režimui būdingomis masinėmis represijomis. Tas karas vyko be sąjungininkų, be didesnės paramos iš Vakarų, - tragiškas karas, ne politinio elito, kurio didžioji dalis spėjo pasitraukti iš Lietuvos, ne generolų, bet kaimo bernų karas.

Tai buvo didžiulė tautos tragedija. Ir, beje, visur Europoje ginkluotas pogrindis buvo nuslopintas ir visur tuos partizaninius karus lydėjo įvairaus masto ir pobūdžio represijos. O manančių Lietuvoje ir ne tik pas mus, kad Antrasis pasaulinis karas nesibaigė nei gegužės 8, nei gegužės 9, nei rugsėjo 2 buvo, yra ir, ko gero, bus. Ir jokie moksliniai, istoriniai, racionalūs argumentai tokių įsitikinimų, mano galva, paveikti negali.

- Kaip istoriko akimis atrodo paminklų Sovietų armijos kariams jų palaidojimo vietose naikinimas?

- Šiaip jau valstybės įsipareigoja savo teritorijoje esančius svetimų karių palaidojimus gerbti, jų nenaikinti ir prižiūrėti. Dažnai tokie įsipareigojimai yra patvirtinami tarpvalstybinėmis sutartimis. O jei nėra formalių susitarimų, tai yra tarptautiniai įsipareigojimai (Ženevos konvencija, pagal kurią Antrojo pasaulinio karo karių kapinėms taikoma teisinė apsauga), kurių valstybės įsipareigoja laikytis. Galiausiai, yra elementarus padorumas, kuris, neabejoju, būdingas ir daugumai lietuvių - gerbti anapilin iškeliavusių palaidojimus.

Negaliu tiksliai pasakyti, ar įvairiuose Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos susitarimuose fiksuota nuostata dėl žuvusių Raudonosios armijos karių kapų priežiūros. Net jei tokios nėra, tas neatleidžia nuo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir nuo elementaraus žmogiško padorumo.

Apskritai, net jeigu šiandien emocijos ir neretai isterija liejasi per kraštus, žuvusiųjų kaulus, kad ir kieno jie būtų, reikėtų palikti ramybėje, netgi, sakyčiau, dar daugiau: aktyviai juos tvarkyti, nepaisant jokios tarptautinės ar politinės konjunktūros. Nes, tiesą sakant, pagarba mirusiems, taip pat ir svetimųjų kariams, kurių kaulai ilsisi tavo šalies žemėje, turi didesnę ir svarbesnę prasmę. Moralinio indikatoriaus prasmę.

Antra vertus, jei pas mus „viršų" imtų iniciatyvos griauti, naikinti, ardyti, tai bent jau pagalvokim, kas gali nutikti mūsų tautiečių tremtinių kapams, kapeliams, jiems nelengvai pastatytiems kryžiams. Man atrodo, negalima leisti, kad iš esmės mūsų kultūriniam kodui būdingas dorovines nuostatas imtų graužti politinė konjunktūra, vienadieniai dalykai. Nes, tiesą sakant, nieko nėra amoraliau, kaip kariauti su kaulais...