Disidentai žino, kad greitai bus duota komanda pulti juos

Dvasininkams ėmus skatinti tikinčiuosius prisidėti prie peticijų prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, aršūs šių iniciatyvų šalininkai puolė į ataką. Bendruomenės „Vilnius Pride" socialinio tinklo anketoje pasidalinta idėja, kad tikintieji LGBT asmenys turėtų atsiskirti nuo Bažnyčios.

„Reaguojant į pastarųjų savaičių (ar pastarųjų šimtmečių) aktualijas, kviečiame visas ir visus, nusivylusius Bažnyčios institucija ir pavargusius nuo jos kišimosi į mūsų gyvenimus, jungtis ir kartu formaliai palikti Bažnyčią. Kaip tai padaryti - raštu kreiptis į savo vyskupijos kuriją, kurioje buvote krikštyti, su datuotu ir pasirašytu prašymu.

Dar lapkričio mėnesį Lenkijos aktyvistai mums pasakojo, jog reaguojant į kunigų pedofilijos skandalus bei bažnyčios bandymus dar labiau suvaržyti moterų bei LGBT+ žmonių teises, žmonės ėmė masiškai organizuotis tarpusavyje ir formaliai palikti Bažnyčios instituciją.

Šią savaitę dėmesio Lietuvoje sulaukė ir Luko Mykolaičio įrašas apie panašią jo iniciatyvą, kuriam dėkojame už įkvėpimą", - rašoma kvietime. Taip pat pridedamas ir jau parengtas laiško šablonas, kurį reikėtų tik užpildyti ir nusiųsti savo vyskupijos kurijai.

Taip pat skelbiama, kad Bažnyčia siekia varžyti LGBT asmenų teises, kišasi į įstatymų leidybos procesus, priešinasi bet kokiai pažangai žmogaus teisių srityje, kursto neapykantą visuomenėje.

Apie raginimus palikti Bažnyčią „Vakaro žinios" kalbėjosi su kunigu Robertu GRIGU. Dvasininkas prisipažino ir pats matęs šį skelbimą, tačiau labai rimtai jo nevertina ir nemano, kad dabartinės aktualijos paskatins žmones atsisakyti Bažnyčios ir jos mokymo.

- Man šis kvietimas kiek juokingas, nes tai dvelkia savotišku šantažu. Į Bažnyčios bendruomenę tikintieji jungiasi savanoriškai, tad, jeigu nori, laisva valia gali ir trauktis. Tačiau toks kvietimas skamba paradoksaliai: Bažnyčios bendruomenės nariai kviečiami palikti Bažnyčią dėl to, kad ji turi savo vertybes. Nors būtent dėl jų bendruomenė ir jungiasi į Bažnyčią.

- Gal jau teko sulaukti prašymų išbraukti iš Bažnyčios sąrašų?

- Kol kas apie tai girdėti neteko. Manau, tai yra šiuo metu patiriamas emocijas ar politinius nusivylimus išreiškiantis užmojis. Bet neatmetu to, kad galbūt yra žmonių, kurie nėra įsigilinę į katalikišką mokymą ir žmogaus prigimtį. Man, kaip kunigui, tenka daug bendrauti su žmonėmis. Matau, kad kaip visose bendruomenėse, taip ir Bažnyčioje, yra žmonių, kurie susipažinę su krikščionišku mokymu ir jo laikosi, nes jam pritaria. Kartu yra dalis ir tokių, kurie formaliai laiko save bendruomenės nariais, tačiau giliau jos mokymo nepažįsta. Dalis tokių žmonių, supykę dėl kokio nors kunigo žodžio, gali atsiliepti į paskelbtą kvietimą. Gal šiurkštu taip sakyti, bet gal ir gerai, jeigu pasiliks tie, kuriems krikščioniškas mokymas nėra svetimas ir Bažnyčios bendruomenei jie priklauso ne tik formaliai.

- Ar gavus tokį prašymą, kurija išbrauktų tikintįjį iš Bažnyčios sąrašų?

- Beveik visose parapijose yra metrikai, kuriuose registruojama vietos žmonių krikštas, santuokos, laidotuvės ir kiti Bažnyčios patarnavimai. Tačiau pagal Bažnyčios supratimą, krikšto sakramentas nėra atšaukiamas kaip kokia narystė politinėje partijoje. Jis faktiškai gali būti panaikintas, kai žmogus praktikoje atsisako gyventi pagal tikėjimo mokymą ir gyvena ignoruodamas dvasinio gyvenimo dorovės tvarką. Taip jis tarsi faktiškai atsiskiria nuo Bažnyčios.

Žiūrint biurokratiškai, tikintysis galėtų nebent parašyti apostaziją - atsisakymą nuo religijos. Jeigu žmogus gyvenimo eigoje norėtų Bažnyčios patarnavimų, tokių kaip religinės laidotuvės ar patepimas, išstojimą iš Bažnyčios reikėtų atšaukti. Kaip kartais ir nutinka gyvenimo pabaigoje, kai žmogus daug ką permąsto.

- Katekizme parašyta, kad Bažnyčios tradicija, „pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi". Tiesiog nelogiška, kad dvasininkai puolami todėl, kad kalba taip, kaip moko Šventasis Raštas?

- Keista, kad kunigai kaltinami, jog viešai išsako teiginius, kurie išreiškia pagrindinį katalikišką mokymą apie šeimą, vyro ir moters santuoką, biologinę žmogaus tapatybę. Mane, kaip vyresnės kartos žmogų, tai dvigubai skaudina. Aš dar prisimenu sovietų okupacijos laikus, kai tikintieji buvo žeminami, iš mūsų buvo tyčiojamasi, patyrėme įvairių sankcijų.

Maloniai nustebau, kad į dabartinį Bažnyčios puolimą sureagavo prezidentas, palyginęs tai su inkvizicija. Su tuo negalima taikstytis laisvoje demokratinėje visuomenėje.

- Dalį dvasininkų viešas puolimas tik padrąsino kalbėti garsiau?

- Kardinolas Sigitas Tamkevičius ne kartą pasakojo, kaip sovietmečiu važinėdavo pas kunigus kaip vienas dvasinės rezistencijos lyderių ir rinkdavo savo pašaukimo brolių parašus po sovietinei valdžiai skirtomis peticijomis, reikalaujančiomis neniekinti tikinčiųjų. Jis yra pasakojęs, kaip pasimatydavo charakterio skirtumai: vienas pasirašo nedvejodamas, o kitam - rašantis kaktą išpila dideli prakaito lašai. Tai parodo, kad negali iš kiekvieno reikalauti tolygios drąsos.

Ir ši diena atneša savo iššūkius. Deja, ir tas pačias įsitikinimų ir žodžio laisvės priespaudas. Ir šiandien yra kunigų-tikrų kovotojų, tokių kaip kardinolas S.Tamkevičius. Jie renkasi tiesos ir kalbėjimo kelią. Dėl to, žinoma, tampa pasipriešinimo smaigaliu ir sulaukia daugiausiai puolimo. Mūsų vyskupai drąsiai išsako kritiką mums brukamai genderizmo ideologijai ir Stambulo konvencijai. Kartu yra tokių, kurie kovoja kitais būdais, atlikdami savo kasdienes kunigo pareigas, per daug nepaisydami, kaip kiti tai įvertins.

- Jūs pats esate pakvietęs žmones pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir vienalytės partnerystės įteisinimą.

- Vos pamačiau, kad platinami argumentais pagrįsti reikalavimai, kurie nieko neįžeidžia, apsidžiaugiau, pasirašiau ir pasidalinau. Šiek tiek nustebau, kad niekas per daug manęs dėl to „neužkabino", kaip ir dalies kitų garsiau kalbančių kunigų.

Galvoju, kad dabar vyraujančiai naujai agresyviai, ideologiškai angažuotų žmonių grupei Lietuvoje imti pulti ar niekinti šiuos asmenis, kurie okupacijos laikais kovojo dėl Lietuvos laisvės, būtų tam tikra kontroversija. Taip jie labiau pakenktų patys sau, o ne mums. Galbūt komanda tam dar neduota.

Bet kai teisinga tampa tik viena tiesa ir tai ima dominuoti visose gyvenimo srityse, neatmetu, kad dar visko galime sulaukti. Neišsigąsime viešo puolimo ar žeminimo. Neabejoju, esame tam parengti ankstesnio mūsų gyvenimo pasipriešinimo patirčių.