„Darbo kodekso pakeitimo projekto rengimą lėmė tai, kad pandemijos metu daugelis darbuotojų pradėjo dirbti nuotoliniu būdu iš namų, patirdami papildomas išlaidas, susijusias su jų darbu, kurios ne visada yra kompensuojamos darbdavio. Projekto tikslas - aiškiau reglamentuoti nuotolinio darbo metu darbuotojų patiriamų darbo išlaidų kompensavimo tvarką" - dėstoma projekto aiškinamajame rašte.

Pataisos iniciatorius Linas Jonauskas (jo idėją parašu parėmė ir kolegė Rasa Budbergytė) „Vakaro žinioms" dėstė, kad ir dabar Darbo kodekse numatyta: jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos.

„Taip pat nurodoma, kad kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu. Ši nuostata palieka neapibrėžtumą iki kada turėtų būti sutariama dėl nuotolinio darbo išlaidų kompensavimo. Nuostata realiai neveikia, darbdaviai išsisuka nuo kompensacijų. Todėl siūlau numatyti, kad kompensacijos dydis turi būti suderintas ne vėliau kaip iki nuotoliniu būdu dirbamo mėnesio pabaigos, kompensacija negali būti įskaičiuota į darbuotojo darbo užmokestį. Įteisinus šias nuostatas, ir darbuotojai, ir darbdaviai turėtų aiškesnes laiko ribas pasiekti susitarimą dėl nuotolinio darbo išlaidų kompensavimo. Taip pat būtų užkertamas kelias galimam darbdavio piktnaudžiavimui, kai išlaidos išvis nekompensuojamos arba įskaičiuojamos į darbuotojo darbo užmokestį", - tikino parlamentaras.

Kokios gi tos papildomos išlaidos dirbant nuotoliniu būdu? Atrodo, kad kaip tik sutaupoma, nes nereikia leisti pinigų kelionei į darbą, pirkti naujų drabužių, eiti brangiai pietauti, kai valgį namuose galima pasigaminti kur kas pigiau, ir pan.

„Išlaidos - tai darbo vietos įsikūrimas: gali tekti nusipirkti kompiuterį, spausdintuvą ar kitokios technikos, reikalingos darbui, stalą ir pan. Kitas dalykas - darbuotojas, dirbdamas namie, patiria ir kitų išlaidų. Tai - internetas, elektra, vanduo, papildomas šildymas, nes dirbdamas biure žmogus namie gali „prisukti" šilumą. Visos tos išlaidos gula žmogui ant pečių. Mūsų pataisa uždėtų prievolę darbdaviams iki mėnesio pabaigos padengti išlaidas", - sakė Seimo narys.

Kaip apskaičiuoti, kiek kilovatvalandžių išnaudojai dėl to, kad dirbai nuotoliniu būdu, arba kiek kubinių metrų dujų negalėjai sutaupyti, nes dirbai ne kontoroje ir negalėjai namie „prisukti" šilumos? Jei teko įsigyti kompiuterį, tai gali darbdaviui bent jau čekį nunešti, tačiau kaip įrodyti, kad tikrai neturėjai kompiuterio ir pirkai jį darbo reikmėms, o ne, pavyzdžiui, vaikui?

„Jei tavo darbas toks, kuriam reikia kompiuterio, tai nereikės nieko įrodinėti. Nieko tokio, kad nupirkai vaikui. Juk jei turi automobilį ir įsidarbinai taksi įmonėje, tai nereiškia, kad turėsi naudoti savo automobilį. O dėl elektros, šildymo ir kitų išlaidų tikriausiai bus kažkoks individualus įrodinėjimas. Darbdavys su darbuotoju turės susitarti dėl mechanizmo. Valstybiniame sektoriuje turėtų atsirasti koks nors bazinis dydis - tarkime, 20 eurų per mėnesį. Jis galbūt turėtų būti guldomas ir privačiame sektoriuje. Bet čia jau ne Darbo kodekso, o poįstatyminių teisės aktų arba darbdavių ir darbuotojų susitarimo reikalas. Tačiau, kaip minėjau, iki to dar niekada nebuvo prieita, nuostata dėl kompensavimo realiai neveikė", - sakė L.Jonauskas.