 |
(1)Antroji liepos pusė jau primena apie brandžiąją vasarą - dar galima rasti perinčių paukščių, augančių žvėrių jauniklių, dygstančių augalų, bet vis dažniau mes prie visko pridedame žodžius: vasara pasiekė savo viršūnę, ji jau renka metų derlių… Sakysite, kad tokius žodžius taria tik ūkininkai, kuriems derlius yra labai realus, tonomis skaičiuojamas gėris. Tačiau derlius, tik kitoks ir kitaip skaičiuojamas, yra ir gamtoje. Tiesa, čia apie jį tokiais žodžiais niekas nekalbėtų (jei tik galėtų kalbėti), nes diena dienon gamtos kuriami turtai gali būti tiesiog neįvertinami…
2 nuotr.
Mūsų sode jau visą savaitę nerimsta paprastųjų medšarkių šeimyna. Priminsiu: tai už varnėną smulkesnis ilgauodegis paukštis, savo išvaizda ir ilga uodega šiek tiek primenantis šarką. Taigi, sode gyvena šie rusvai kerši be galo aktyvūs paukščiai, skraido, sekioja vienas kitą, čeksi - atidžiau pažiūrėjus pamatai, kad tai pora suaugusių paukščių ir jų vaikai, kurie patys dar nemoka medžioti. Tėvų sugauti vabzdžiai tenka jiems, jų belaukdami medšarkiukai šaukia, plaka sparnais - badas, kaip sako, ne brolis. Be to - ramiai tupinčio ir tylinčio tavęs gali tiesiog nepamatyti.
Toks paprastas sodo kaimynių medšarkių veiklos periodas rodo ypatingą šių paukščių gyvenimo įvykį - vasaros brandos viršūnę. Paukščiai perėjo ir augino tik vieną vadą, ryšys su jaunikliais dar stiprus, bet po keleto dienų jis nutrūks, nes paukščiukai patys išmoks vabzdžiauti. Tada medšarkės pasklis kas sau, klajos, o po gero mėnesio visai nepastebimai išskris: jų vasara bus pasibaigusi. Šiai rūšiai mūsų krašte skirta būti trejetą mėnesių, kai kada - pora savaičių ilgiau. Taigi, jų vasaros veiklos rezultatas, didžiausias derlius, yra jaunikliai.
Paprastai galėtume sakyti, kad tai būdinga visiems keturių metų laikų zonoje esantiems gyviams ir augalams: jų palikuonys (ir sėklos, sporos - taip pat) yra tai, dėl ko stengiamasi, kuo rūpinamasi. Tačiau kartais toks rūpestis yra skirtas ateičiai, siekia net kitą vasarą. Beje - net nežinia, ar tai yra rūpestis… Turiu omenyje stirnų rują, kurios įkarštis yra dabar, nes žvėrys gyvena ypatingame pakilime. Stirna - mažiausias mūsų krašte gyvenančių elninių žvėrių atstovas. Ko gero - pats gausiausias, nes prisitaikė prie gamtinių ir antropogeninių sąlygų, lankosi miestuose, parkuose, gyvena soduose, o laukuose praleidžia nemažą vasaros dalį. Stirnos jaukios, nors ir gana atsargios, pastabios. Tik ne per rują! Dabar stirninai būsimos kartos pratęsimui skiria visą savo energiją - laksto, ieško, uodžia, ragais daužo krūmus ir klausosi. Kas jiems turi atsiliepti? Be kitų juslių, klausa jiems pasako, kur yra patelė. Tiksliau - ją išduoda plonai pypsintis stirniukas. Stirninas supranta - jeigu yra stirniukas, kažkur greta bus ir jo mama stirna. O jei stirniukas pypsi ir šaukia mamą, ten reikia skubėti ir jam.
Kai kur Lietuvos miškuose jau renkamos voveraitės. Žinoma, kur jas rasti, žino tik vietiniai, turintys patikimus savo grybynus. Kitiems į mišką važiuoti nėra ko. Vasara jau sunokino avietes, galima rasti vieną kitą saują mėlynių. Mums tiek turi pakakti.
Kokios saldžios bebūtų avietės ar mėlynės, viską nustelbia naujos duonos kvapas ir skonis, kurio negalima pamiršti. Kiekvienam jis kitoks, nes mamos kepta duona būdavo pati gardžiausia.
