Dienos centrą savo vaikystės kieme atidariusi Jurgita: Galimybė dalintis yra tikroji pilnatvė

Policininkė, įkūrusi dienos centrą

Idėja įsteigti dienos centrą ypatingiems vaikams Kalvarijoje Jurgitos Sinkevičiūtės širdyje brendo jau seniai. Jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai vos dvejų metukų sūnui buvo nustatyta autizmo diagnozė. Todėl kai Jurgita paveldėjo namus, kuriuose pati augo, ji nesuskubo turto parduoti, o nusprendė jį paskirti gražiai idėjai - įkurti dienos centrą ypatingiems vaikams.

Tokios vietos laukė ne viena šeima. Susivienijusi bendruomenė savo jėgomis remontavo namą, pavertė jį tinkamu vaikams. Pati Jurgita neslepia, kad reikėjo nemažai pajėgų ir finansų, taip pat pasiimti paskolą. Tačiau galiausiai tikslas buvo pasiektas - pernai lapkritį centrui skirta akreditacija, o šį pavasarį centras oficialiai atvėrė duris ir veikia pilnu pajėgumu. Čia laiką po pamokų leidžia 13 vaikų, o netrukus jų bus dar daugiau. Centre vyksta užsiėmimai, vaikams padedama paruošti pamokas, daromi darbeliai, čia dirba ir konsultuoja socialinis pedagogas. Ateityje čia turėtų atsirasti ergoterapeutas, logopedas, specialusis pedagogas. „Norisi praplėsti paslaugų ratą ir pritraukti kuo daugiau specialistų į Kalvariją", - sako centro įkūrėja.

„Vakaro žinių" kalbinta J.Sinkevičiūtė neslepia, kad visa tai - dar tik kelio pradžia. Ji pati dirba policijoje, yra pareigūnė, tačiau visą savo laisvą laiką atiduoda dienos centro idėjai. Čia ji ir prieš darbą, ir po darbo valandų. „Tikrai nemeluosiu, kad buvo tokių dienų, kai norėjosi viską mesti, kai klausiau savęs, kam to reikia. Bet dabar matau, kad einame teisingu keliu. Žinoma, dar visko labai daug reikia. Nėra taip lengva, kai nėra iš ko investuoti. Turime akreditaciją, todėl vaikų poreikiams patenkinti skiriamas finansavimas iš savivaldybės ir ministerijos biudžeto, o infrastruktūros gerinimas jau mūsų atsakomybė. Todėl rašome įvairius projektus, prašome prisidėti įmonių, organizacijų, turime paramos gavėjo statusą, todėl prašome skirti Gyventojų pajamų mokesčio dalį ar kitaip paremti. Į tokius pagalbos šauksmus atsiliepia žmonės, kurie tiki mūsų idėja ir tai motyvuoja. Prie centro tobulinimo prisideda kitos organizacijos, bendruomenė, tėvai. Mes priimame įvairią pagalbą, nes dar tikrai labai daug ko trūksta", - sako Jurgita. Paklausta, ar kada nors ši investicija atsipirks, neslepia mananti, kad to nebus niekada.

„Kažkada atrodė, kad idėja įkurti dienos centrą yra utopinė. Bet viskas pamažu. Einame mažais žingsneliais pirmyn. Ir kai pamatome, kad vaikai taip pat žengia tuos žingsnelius, tai yra didžiausias įvertinimas. Tuomet tiek aš, tiek dienos centro darbuotojos, kurias vadinu fėjomis, suprantame, kad tai, ką darome, yra svarbu ir reikalinga.

Žinote, būna dienų, kai labai pavargstu. Tada ateinu į dienos centrą, išplaunu grindis, ir pasijuntu geriau", - pasakoja Jurgita.

Paveldėjo vaikystės kiemą

Simboliška, kad namą, kuriame pati augo, dabar ji pavertė dienos centru ypatingiems vaikams. „Kai mano tėvai susituokė, neturėjo savo namų. Jie išsinuomavo butą šiame name, o vėliau pasistatė savo namą. Tačiau kitame šio namo bute gyveno jo šeimininkė, pas kurią mes, vaikai, ateidavome po pamokų, kai tėvai dirbdavo. Tokia draugystė tęsėsi labai ilgai, o po jos mirties namą paveldėjau aš. Kai mano paveldėto namo paskutiniai gyventojai išsikėlė, nusprendžiau įkurti jame dienos centrą. Man siūlė tą namą parduoti, bet aš nesutikau. O visai neseniai buvau susitikusi su tuo žmogumi, kuris tada norėjo namą pirkti. Jis prisipažino, kad nepatikėjo, jog čia kada nors bus dienos centras.

Tai yra mano vaikystės kiemas, kuriame aš augau. Tie žmonės neturėjo vaikų, bet mane su seserimi mylėjo kaip savas dukras. Kiek daug jie įdėjo jėgų statydami šį namą, jie jį labai puoselėjo. Taip, parduoti yra lengviausia, bet aš norėjau sukurti pridėtinę vertę kitiems", - pasakoja Jurgita.

Ji pati augina autistišką sūnų, kuriam dabar yra vienuolika metų. Autizmo spektro sutrikimas Jurgitos sūnui buvo nustatytas sulaukus dvejų metukų. „Jis augo taip pat, kaip visi kiti vaikai. Buvo labai lauktas ir mylimas. Bet pirmuosius signalus man pradėjo duoti aplinka. Pavyzdžiui, sakydavo, kad jis negirdi, kai jį šauki. Bet aš tuo metu buvau neigimo stadijoje, nors viduje jaučiau, kad kažkas negerai. Kol nesusipažinau su vienu neurologu, kuris patarė kreiptis į specialistus. Tuomet sužinojome, kad jo ausys užsikimšusios ir jis gyvena tarsi vakuume. Vaikui buvo pusantrų metukų. Žinote, ką man išeinant pasakė tas gydytojas? Kad jeigu neturėtume pinigų atvykti į kitą konsultaciją, jis priimtų mus nemokamai. Nežinau, kodėl. Bet kitą kartą sūnui išvalė ausis ir mus nukreipė į raidos centrą.

Kai vaikui buvo maždaug dveji, darželyje pamačiau tokią situaciją: buvo mano sūnaus gimtadienis, visų vaikų akys žiba, o mano vaikas sėdi tarsi ne su visais, tarsi savo mintyse. O kai aš pirmą kartą pradėjau ieškoti, kas yra raidos centras, pamačiau, kad ten dirba psichiatrai, kiti specialistai. Išsigandau. Bet žengiau tą žingsnį ir kryptingai pradėjome savo kelią", - pasakoja Jurgita.

Sulaukdavo aplinkinių komentarų

Moteris neslepia, kad visuomenėje apie autizmą žinoma vis dar per mažai: „Yra matoma ir nematoma negalia, pastarąją suvokti yra sunkiausia. Aš suprantu visuomenę, nes kiekvienas autistas yra kitoks, kiekvieno jų poreikiai skirtingi. Bet žino visuomenė apie tai dar per mažai, reikėtų dažniau kalbėti apie autizmą.

Man yra tekę nešti vaiką per Kalvarijos turgavietę. Prie manęs priėjo vyrukas ir pakritikavo, kad koks neklaužada vaikas. Aš tuo metu emociškai buvau tokia pavargusi, jog atsisukau ir piktai jam atsakiau, kad jis pats dar nežino, kas gyvenime gali nutikti.

Buvo įvairių situacijų. Dvejų su puse metų berniuko nelabai norėjo priimti logopedai, nes nežinojo, kaip dirbti su tokiais vaikais. Tokia situacija buvo Marijampolės srityje, todėl radome pagalbos Vilniuje. Daug dalykų teko išmokti ir pačiai. Daug su juo dirbau, mokiau, visur vežiau, nors jis krisdavo ant žemės ir rėkdavo. Bet dėjau labai daug pastangų. Ir tai padėjo. Kalvarijos parduotuvės pardavėjos galėtų papasakoti, kaip jis atėjęs į parduotuvę klykdavo. Paskui imdavo viską ir aš viską pirkdavau. Mes neišstovėdavome eilėje, aš turėdavau kažką daryti. Pradėjau mokyti, kad pirksime tik vieną daiktą, tai taip pat buvo sunkus etapas. O šiandien pardavėjos stebisi, kaip mes sklandžiai apsiperkame, o sūnus pats skenuoja prekes savitarnos kasoje."

Tokia patirtis Jurgitą išmokė į gyvenimą žiūrėti kitaip. Šiandien ji sako, kad auginant autistiškus vaikus pirmiausia pagalbos reikia tėvams. „Supratau, kad ne viskas yra tik juoda ar balta, yra ir kitokių spalvų. Aš patyriau, kaip sudėtinga sužinoti tokią žinią, nes tu lieki vienas. Paslaugų, kurios būtų reikalingos vaikui, taip pat yra mažai. Ir tai nėra lengva. Bet pirmiausia tokiose situacijose pagalbos reikia tėvams - jie turi suvokti, suprasti ir priimti situaciją ne tik protu, bet ir širdimi.

Matydama, kad tokių vaikų yra vis daugiau, galvojau, kaip galime vieni kitiems padėti. Aš žinau, kad iš to verslo nepadarysiu, bet mano tikslas ir nėra toks. Finansine prasme man ši idėja neatsipirks niekada, bet emociškai man tai jau atsipirko. Nors oficialiai dienos centras yra įstaiga, bet aš norėjau, kad čia vaikai jaustųsi kaip namie. Pagal tokią mintį centras ir buvo įrengtas. Matau, kad jis tapo svarbus šeimoms, kad jo reikėjo. Mane tai labiausiai motyvuoja.

Manau, kad esame laimingi tada, kai dalijamės su kitais. Negalime finansiškai, dalinkimės patirtimi, emocijomis, nesitikėdami gauti kažką atgal. Tai suteikia tikrąją pilnatvę", - sako Jurgita.